Legendinės grupės „Antis“, Lietuvos muzikos scenoje karaliavusios Gorbačiovo pertvarkos laikais, lyderis architektas, bendrovės „Jungtinės pajėgos“ direktorius 54-erių Algirdas Kaušpėdas vėl kupinas kūrybinio entuziazmo — „Antis“ kelia sparnus naujam skrydžiui. Kalbėdamasis su savaitraščio „Savaitė" žurnalistu, A.Kaušpėdas pasakojo apie muziką ir gyvenimą, politiką ir verslą.
— Jūsų suburta grupė „Antis“ jau ne kartą buvo pakilusi iš užmaršties, bet tik trumpam. Kiek rimtas yra šis jūsų nusiteikimas?
— Buvę „Anties“ prisikėlimai yra skirtingi. Du kartus vėl buvome susibūrę trumpam, kad atliktume senas dainas. Pirmą kartą dalyvavome Atviros Lietuvos fondo inicijuotame „Roko marše per Lietuvą ‘96“, kurio šūkis buvo „Mums ne visvien“, o antrą — koncertavome, kai buvo pristatoma keturiose kompaktinėse plokštelėse sutalpinta muzikinė grupės antologija. Dabar pirmą kartą po septyniolikos metų mes susibūrėme naujai kūrybai. Nutarėme, kad atėjo laikas parodyti savo darbo vaisius. Jau baigiamas rengti naujas dvylikos dainų albumas „Ančių dainos“, gruodį vyks koncertai. Bus įdomu, kokia dabar „Antis“.
— O iš tiesų, ar ji labai pasikeitusi?
— Tada buvome jaunesni, viską matėme kitaip. Ironijos, sarkazmo ir didaktikos dainose liko pakankamai, bet pasikeitė temos ir mūsų gyvenimo aktualijos.
— Kai 1984-ųjų pabaigoje pirmą kartą susibūrėte architektų vakarėliui, jums buvo svarbiau smagiai pagroti ar kažką svaraus pareikšti, juk, prisiminkime, kokie laikai buvo?
— Nereikia manyti, kad iškart buvo kuriamas didingas projektas. Pradžia buvo visiškai pramoginė. Mes, architektai, taip pat savotiški menininkai, negalėjome sau leisti kurti bet ką, tai kūrybai nesuteikę prasmės. Žodžiu, pasilinksminimas išėjo prasmingas. Jis suteikė impulsą ir tolesnei kūrybai.
— Ar tokios nuostatos — smagi muzika ir prasmingi tekstai — laikotės ir dabar?
— Žinoma, tekstai visada mums buvo svarbūs. Visus naujos programos tekstus parašiau aš. Daug poezijos perverčiau, bet lentynose neradau savo sielai giminingų, įdomiai, patraukliai, ironiškai, paradoksaliai dabartinius laikus atspindinčių posmų. Teko kurti pačiam. Radau tą raktą ir nebuvo sudėtinga tai padaryti.
— „Antis“ visuomet žingsniavo revoliucingų pasikeitimų priekyje. Ar tais laikais dažnai užsitraukdavote valdžios nemalonę?
— Žinoma, gaudavome barti ir pirmiausia iš ideologinių — partinių — struktūrų, įvairių kultūros funkcionierių. Tačiau tie pokalbiai jau nebuvo labai kategoriški ar agresyvūs, nes buvo tokie laikai, kai ir jie patys jautėsi pasimetę.
— Tad kuo jie būdavo nepatenkinti?
— Jie sakydavo „nusiramink“, „kam tau to reikia, tu esi architektas, rimtas žmogus, ką čia sugalvojai“. Žinojau, kad mūsų koncertai būdavo filmuojami, įrašai nešami į saugumą, rašomi raportai ir laukiama tinkamo momento. Tačiau visas tas darbas jiems nuėjo niekais.
— Tais laikais jūsų veikla žadino žmones, kvietė juos praregėti. Koks dabartinis „Anties“ atgimimo motyvas — saviraiškos stoka, noras užsidirbti ar koks kitas?
— Tai prabangus ir brangus užsiėmimas, kuriam reikia išleisti pinigus. Kad jie sugrįš — jokių vilčių. Manau, tik solidesnė publika pirks ir mokės tuos 25 litus už plokštelę. Tad ši priežastis atpuola. Veikiau tai saviraiška, kūryba, gal susikaupęs potencialas ar patirtis, kurią norisi išreikšti. Žmonės turėtų daugiau gyventi su menu, mene, meniniams gabumams, pomėgiams skirti daugiau dėmesio. Galima sakyti, jog tai meninė saviraiška, kūryba, kuriai atėjo laikas išvysti pasaulį.
— Būsimuoju albumu atgimusios „Anties“ veikla nesibaigs?
— Nežinau. Dabartinis tikslas — albumas. Žiūrėsime, kokia bus pačių savijauta, kaip seksis jį pristatyti, gyvai muzikuoti, kaip reaguos visuomenė, gerbėjai. Nuo to viskas ir priklausys.
— Ar į atgimusią grupę pavyko sukviesti visus senuosius muzikantus?
— Taip, sugrįžo visi. Ir visi pakankamai geros formos, daug muzikavę. Noriu pabrėžti didelį Vaclovo Augustino indėlį. Jis yra profesionalus muzikantas, kompozitorius, dirigentas, choro „Jauna muzika“ vadovas, vienas iš pagrindinių Dainų šventės organizatorių, žodžiu, labai rimtas žmogus, sutikęs dirbti su mumis, muzikos diletantais. Jis tikrai negaištų laiko su mumis, jei nematytų jokios prasmės. Kita vertus, Lietuvoje įdomesnės pramoginės muzikos yra mažai, nes muzikavimo kryptis dažnai susiveda į televizijos šou, vaikų mokymą dainuoti. Prodiuserių pastangos įpiršti savo nuomonę, svetimos mintys, judesiai, emocijos atrodo apgailėtinai. Norėtųsi, kad žmonės rastų drąsos patys kurti laisvai, o ne spręstųsi į siaurus komercinių projektų rėmus.
— Ar jums nė kiek nebaisu, kad „Ančiai“ atgimus jau kitokioje Lietuvoje, daugelis gali jos nesuprasti?
— „Antis“ buvo sukurta ne atgimimui ar kvieti į kovą už laisvę. Tiesiog viskas taip sutapo. Tais laikais rokas buvo cenzūruojamas, ribojamas. Mes niekada nebuvome varžomi, nes koncertinė veikla nebuvo mūsų tikslas. Iš pradžių koncertuodavome klubuose, universitetuose, siauruose rateliuose. Tik vėliau tie koncertai peraugo į didelius renginius, į kuriuos žmonės ateidavo ne tik „Anties“ paklausyti, bet ir pajusti revoliucijos dvasią. Prieš Sąjūdžio susikūrimą nuo scenos jau drąsiau aidėjo ironiški šūksniai, žmonės miniomis plūsdavo į koncertus, susirinkdavo pilnutėlė Katedros aikštė. Visi jautėme, jog kažkas bręsta ir kažkas tikrai įvyks. Po mėnesio gimė Sąjūdis. Juokinga detalė: tą dieną, kai Mokslų Akademijos salėje vyko Sąjūdžio steigiamasis susirinkimas, „Antis“ grojo Sporto rūmuose. Į koncertą atėjo grupelė Sąjūdžio aktyvistų ir paklausė, ar sutikčiau dalyvauti jo veikloje. Teko viešai nuo scenos pareikšti. Kažkaip išdidu, kai suvoki, kad ir mes tame laisvėjimo kelyje turėjome savo vietą.
— Į kokį klausytoją dabar orientuojatės?
— Nesiorientuojame į jokią amžiaus grupę, bet į sąmoningus, protingus žmones, kurie tas dainas priims susimąstę ir įsiklausys į jas. Žinoma, daugelis dainų skamba dviprasmiškai. Vieni gali piktintis neįsigilinę, kiti džiaugtis įžvelgę gilesnę prasmę. Mūsų užduotis sujaudinti, galbūt išprovokuoti žmones. Vienoje iš mano mėgstamiausių dainų „Girtuoklis“ kalbama apie girtuoklį, kuris yra savotiškas mūsų Mesijas, stoja už Lietuvą, dirba sunkiai ir gali apginti mūsų garbę. Dviprasmis iškraipymas. Kita vertus, skaudi girtavimo problema parodoma juokingu būdu. Tas girtuoklis savyje turi kažką stipraus. Jis aistringai trokšta vyno. Iš jo galima pasimokyti, kaip siekti tikslo. Stenkimės nudirbti savo darbus ir eiti į priekį kaip tas girtuoklis. Tada galbūt gyvensime kitaip. Kelios dainos pasižymi melodingumu, paprastumu, bet ir jose yra tam tikra poetinė filosofinė erdvė.
— Kaip jūsų dainas vertina dukros Monika ir Algė?
— Jos į tėvo kūrybą žiūri pagarbiai, nors ne viskas joms priimtina.
— Ar niekuomet nesvarstėte minties, gal verta atsisakyti architektūros ir mestis į muziką?
— Aš esu susidvejinęs ar susitrejinęs žmogus. Šiuo metu mano pagrindinis užsiėmimas yra verslas. Turiu didelį verslą Norvegijoje. Ten sparčiai statome daugiabučius namus. Turiu verslą, susijusį su kartotinių gyvenamųjų namų projektų pardavimo sistema. Ši veikla atima daug laiko, bet tai, kad žinau, kaip užsidirbti pinigų, man leidžia dalį iš savo verslo gaunamų pajamų investuoti į muziką, kitokį gyvenimą. Mano sukurtos savarankiškos įmonės turi savo vadovus ir dėl jų reikalų man nereikia sukti galvos. Kai atsirado užtikrintumas versle, parengiau kelis didelius projektus su savo antrosios žmonos Vilijos Ulozaitės grupe: „Soho“, Saugumo departamento projektas, kuris dabar kyla iš statybų pastolių. Dabar galiu atsidėti kūrybai. „Antis“ man yra savotiška sala, kur viskas yra dėl kūrybos ir laisvės.
— Ar populiarumas jums padėjo lengviau tiesti kelius į savo verslą?
— Žinoma, kažkiek padėjo. Kažkiek ir trukdė, nes kai kurie manė: kaip galima patikėti rimtą architektūrinį projektą žmogui, pelniusiam muzikinę šlovę arba kaip gali muzikantas būti architektu. Reikėjo kantriai pačiam prasikirsti kelią. Kita vertus, žmonės labai vertina patirtį. Taip susiklostė, kad, projektuodamas kartotinius namus, labai įsigilinau į individualios statybos, gyvenamųjų namų problemas, taip pelniau žmogaus eksperto, kuris supranta, kaip gerai padaryti, reputaciją. Net ir sau pasistačiau namą pagal visas taisykles.
— Ar nepriklausomybės priešaušryje galėjote įsivaizduoti, kad nueisite taip toli?
— Manau, kiekvienas optimistiškai svajoja, kad bus bosas ar kokia įžymybė ir tame kailyje galės gerai jaustis, didžiuotis. Natūralu, kad būdamas jaunas ir aš maniau, jog gyvenimas nuves mane įdomia linkme. Gyvenimas dažnai pranoksta svajones ir įsivaizdavimus. Svajonės remiasi kuklia ir galbūt ne visiškai teisinga patirtimi. Mano atveju taip pat. Gyvenimas yra kur kas išradingesnis už mūsų fantaziją.
— Kam šiandien Lietuvoje lengviau — dainininkui ar architektui?
— Dainininkui labai sunku. Rinka labai maža. Tarkim, Gytis Paškevičius yra šaunus dainų kūrėjas, bet įsivaizduoju, kiek jam reikia vargti, kad sudomintų žmones, kiek koncertų tenka surengti, kol susirenka lėšų pragyvenimui. Architektams lengviau. Jiems užtenka vieno kito projekto. Jiems dabar nepalyginti geriau nei tarybiniais laikais. Tuomet jie buvo tarnautojai, negaudavo jokių honorarų, už kuklią algelę sėdėjo institutuose ir braižė. Aš devynerius metus braižiau ligonines. Pagal mano projektus nemažai jų pastatyta.
— Kartu su jumis dirba ir dukra Monika?
— Monika yra mano sukurtos bendrovės „Jungtinės pajėgos“ komercijos direktorė. Ji universitete baigė ekonomiką ir Tarptautinę prekybos mokyklą, yra gera specialistė, padeda versle Norvegijoje, rūpinasi Lietuvos investiciniais projektais. O jaunėlė Algė šiemet neįstojo į architektūrą. Dabar dirba, ruošiasi kitam stojimui, galvoja gal į užsienį patraukti.
— Ar jūsų dukros taip pat linkusios į muziką?
— Algė. Jai dabar dvidešimt. Turi neblogą balsą, laisvalaikiu skambina pianinu, padainuoja.
— Žinau, kad ji bandė dalyvauti projekte „Kelias į žvaigždes 3“...
— Taip, bet nepakliuvo. Aš tuo tik džiaugiuosi. Ne kartą jai sakiau: išgarsėk natūraliai, o ne per šou, ne per prodiuserių parengtas schemas.
— Ar jūsų žmona Vilija nepriekaištauja, kad darbas ir muzika pasigrobė jus visą?
— Ačiū Dievui, kad studija yra rūsyje, nereikia toli lakstyti. Aišku, tie keli mėnesiai yra sudėtingesni, reikia kasdien dirbti. Tačiau tai netruks amžinybę. Ji girdėjo mūsų pirmąsias dainas, buvo maloniai nustebinta ir sakė, kad lygis aukštas. Manau, dėl to jai smagu, priekaištų neišgirdau. Vilija dirba kartu, todėl mes kartu išvažiuojame, kartu grįžtame.
— O ar lieka laiko laisvalaikiui?
— Turiu silpnybę, gal net maniją, tvarkyti mišką šalia savo namų Girijos kaime. Ten didelis miškas, jį tvarkome, sodiname medžius. Norisi, kad aplinkui to miško būtų kuo daugiau. Man miškas patinka — mėgstu grybauti, mane džiugina samanos, medžiai... Tikras stebuklų kraštas, kuriame tiek spalvų, tiek netikėtų dalykų. Kai turime laiko, miške ir pietaujame.
— Ar jums gyvenime dar ko nors trūksta?
— Visko užtenka. Gyvenu laimingai ir sėkmingai, norėčiau, kad tas stabilumas mūsų šalyje ir pasaulyje išsilaikytų. Gyvenimas gerėja, tik vienų greičiau, o kitų lėčiau. Norėtųsi, kad ta tendencija išliktų, kad ekonominės krizės ar kataklizmai aplenktų Lietuvą. Žinau, ką reikštų, jei Skandinavijoje ar Europoje žmonės pasijaustų nesaugūs ir imtų taupyti juodai dienai. Nereikės nei architektų, nei statybininkų.
— Jums patinka būti bosu?
— Galbūt nelabai patinka, kai reikia priimti sprendimus, savo galva ar turtu atsakyti už bendrovės nesėkmes, bet tokia jau laisvės kaina. Kita vertus, aš nemėgstu, kai man dar kas nors vadovauja. 1990-1992 metais ėjau Lietuvos TV direktoriaus pareigas, buvau samdomas vadybininkas, bet virš savo galvos vis tiek turėjau kitų viršininkų. Tuomet suvoki, kad gyveni ne savo gyvenimą, nėra laisvės, kūrybingumo, pradedi apgaudinėti save ir kitus, kalbėti pusiau tiesą ir gyventi ne visiškai tikrą gyvenimą. Dabar aš gyvenu atvirai, paprastai, nereikia savęs apgaudinėti.
— Kokių „ančių“ apie save esate girdėjęs?
— Visokių ir nemažai. Pastarojo laiko galimybė reikšti savo mintis ar požiūrį internete parodo, kokia negailestinga, neribota, negatyvi energija slypi daugelyje žmonių. Iš jų gali išgirsti visokių nesąmonių, bet ar reikia kreipti dėmesį į piktus žmones?
Rašyti komentarą