Jeigu dydis yra svarbus matavimo vienetas, tuomet Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (JT TKKK) susitikimas, prasidėsiantis Balyje gruodžio 3 d., yra labai reikšmingas. Tarp 15 tūkst. ir 20 tūkst. politikų, valdininkų, aktyvistų ir žurnalistų susitiks šioje Indonezijos saloje. Tai košmaras tiems, kurie planuoja darbotvarkę, – sako vienas dalyvausiantis politikas. – Mes neturėsime interneto prieigos ir maisto.“ Neseniai kai kurias Indonezijos dalis nusiaubę potvyniai gali padėti susikoncentruoti, rašo „The Economist“.
Tai, kiek žmonių atvyks į Balį, bent jau rodo, kad klimato kaitos politinis profilis per pastaruosius metus išaugo. Nė vienas, kurio darbas susijęs su globaliniu atšilimu, negali nedalyvauti. Svarbiausia tai, kad susitikime iš esmės bus aiškinamasi, kaip pasauliui reikėtų spręsti klimato kaitos problemą 2012-aisiais pasibaigus galioti Kioto protokolui.
Ženklai tam yra palankūs. Globalų susitarimą pagal minėto protokolo nubrėžtas linijas remiantys žmonės sulaukė tam tikros paskatos, kurią nulėmė po rinkimų įvykęs valdžios pasikeitimas Australijoje. Naujasis ministras pirmininkas Kevinas Ruddas pažadėjo koreguoti savo pirmtako politiką ir ratifikuoti Kioto susitarimą.
Tačiau dėl Balio konferencijos rezultatų iš anksto vyrauja skeptiška nuomonė. „Nusivylimas gali pasirodyti įvairiais pavidalais, – sako vienas pareigūnas. Tokie veikėjai, kaip Europos Sąjunga ar nevyriausybinės organizacijos (NVO), kurios nori globalaus susitarimo, net negalvoja apie planus po 2012-ųjų. Jie bus laimingi, jeigu sugebės sustabdyti Ameriką, OPEC ir besivystančias šalis, kuriančias rimtas kliūtis.
Nenuostabu, kad Balyje nesitikima pasiekti kažko reikšminga. Jo realus tikslas yra įkalbėti didžiausias atmosferos teršėjas pasirašyti tarptautinį susitarimą. Tai neįvyks tol, kol amerikiečiai nepritaikys rimtų dujų išmetimo kontrolės priemonių šalies viduje.
Paskatinamas iš tarptautinio fronto gerokai palengvintų tokių priemonių pritaikymą. Todėl Balio susitikimas yra svarbus, nors jame priimta deklaracija ir bus diplomatinio pobūdžio, o skirtumas tarp pralaimėjimo ir pergalės nebus matomas nepratusiai akiai.
Labiau patyrusieji ieškos trijų dalykų, pagal kuriuos galima nustatyti, ar renginys buvo sėkmingas. Pirmas – tai ilgalaikis visų 192 JT TKKK signatarių įsipareigojimas spręsti problemą ir užsibrėžti tikslus, pavyzdžiui, mažinti temperatūrą, dujų išmetimą ar anglies dvideginio koncentraciją ore. Antras dalykas yra tolesni išsivysčiusių šalių įsipareigojimai mažinti išmetamųjų dujų kiekį. ES jau pasižadėjo sumažinti 20 proc. 1990 m. lygio dujų išmetimą iki 2020-ųjų. Kadangi dabartinė Amerikos administracija ir toliau priešinasi suvaržymams, tokius pažadus turės deklaruoti ir tokios turtingos valstybės, kaip Australija ar Japonija.
Trečia sritis susijusi su besivystančiomis valstybėmis. Jos neketina įsipareigoti mažinti atmosferos taršą. Tačiau aktyvistai tikisi, kad Kinija ir Indija, kurias visi stebi, gali Amerikai numesti kaulą. Jei jos sutiktų pradėti mažinti dujų išmetimą tam tikruose sektoriuose – tokią idėją mėgino prastumti G. W. Busho administracija, o ne visame ūkyje, JAV galbūt irgi turėtų pasižadėti mažinti taršą. Juk būtent dėl besivystančio pasaulio amerikiečiai atsuko nugarą Kioto protokolui.
Ši teorija gerai žinoma klimato kaitos aktyvistams. Tačiau yra viena sritis, kurioje Balio susitikimas gali pralaužti ledus – miškų kirtimas. Kioto protokolas įsteigė mechanizmą, pagal kurį visos besivystančios šalys gali parduoti savo taršos kvotas turtingoms šalims. Tačiau pirmosios neturi jokios iniciatyvos mažinti savo miškų kirtimą. Tropinių medžių iškirtimas dabar yra kaltas dėl 20 proc. šiltnamio efektą sukeliančių išmetamųjų dujų. Dėl to grupelė miškais apaugusių šalių užsiima lobizmu, idant gautų pinigų už tai, kad nekerta savo medžių.
Šiai iniciatyvai daug kas priešinasi. Ir ne manantieji, kad mokėti žmogui už tai, kad jis kažko nedaro, yra kvaila. Brazilija, kurioje yra vadinamieji „Žemės plaučiai“, taip pat atsargiai vertina šią idėją. Jai labai pravertė „Švarios plėtros mechanizmas“, iš kurio ji neblogai pasipelno, todėl baiminasi, kad rinkos užvertimas taršos kvotomis numuš jų kainą, tad ji neteks pajamų. Jai taip pat nepatinka vengtino miškų kirtimo programa, pagal kurią jos miškai laikomi pasaulio nuosavybe.
Pačiai Brazilijai pradėjus rimčiau vertinti klimato kaitą ir miškų kirtimo problemas, jos požiūris švelnėja. Tai ir tas faktas, kad pasaulis pamažu pradeda suvokti, jog nesprendžiant medžių iškirtimo dilemos, bus sunku kovoti su klimato kaita, miškus pavertė svarbia tema.
Vis dėlto ir dėl kirtimo nebus konkretaus susitarimo. Geriausia, ko galima laukti, yra įsipareigojimas paskatinti valstybes nustoti kirsti savo tropinius miškus. Tarptautinė diplomatija yra itin lėtas daiktas. Vien tik tokio teiginio pareiškimas jau bus laikomas laimėjimu ir pirmu būtinu žingsniu susitarimo link.
Rašyti komentarą