KNYGŲ APŽVALGA: Gintaro Beresnevičiaus „Kaukučiai ir varinis šernas“  

Amžiną atilsį Gintaras Beresnevičius iki šiol man buvo rašytojas, pasakojęs neįtikėtinas, tačiau tik suaugusiems skirtas istorijas. Vis dėlto knyga „Kaukučiai ir varinis šernas“ – to paties autoriaus kūrinys. Linos Dūdaitės piešinėliais puošta knygelė žaismingai pasakoja ir dideliems, ir mažiems apie baltų mitologijos būtybes, vadinamas kaukais, bezdukais, markopoliais, barzdukais... Ir, žinote, ką mes jums pasakysim? Mums patiko!

Istorija prasideda gražiai ir nekaltai: graži kaukų šeima (tėtis, mama ir du kaukučiai: broliukas ir sesutė) gyvena gražioje girios vietoje. Savaime suprantama, mažieji kaukučiai ir tampa pagrindiniais pasakojimo herojais.

Gintaras Beresnevičius. Kaukučiai ir varinis šernas. „Nieko rimto“, 2007.

Žinokit, kad mažieji kaukai – visai kaip vaikai. Tiesą sakant, kūrinyje „Vaikai“ rašytojas prisipažino, kad mitologinis skirstymas – dievai, demonai, žmonės, žvėrys – nėra tinkamas. Į jį netelpa raganos ir kaukai. „Vienas mano draugas, su kuriuo mėginau spręsti šią problemą, ją dar paaštrino, tardamas, kad šion gradacijon netelpa ir vaikai. Nors vėliau, gerdami kavą ir kitus okupacinio periodo gėrimus, vis dėlto priėjome išvadą: vaikai gali būti perkelti į demonų lygmenį — jie tokie pat savarankiški, nenuspėjami, galingi.“ – pasakojo rašytojas kūrinyje „Vaikai“. Taigi, šie du mažieji kaukučiai tokie patys nenuspėjami ir savarankiški. Tą suprasime jau po kelių knygos puslapių.

Kaukučiai, nors ir nemėgsta praustis („Kaukutis atsidusęs pašveitė šepečiu iltukes, dviem pirštais prasiplovė akutes“), nemėgsta košės („Vaikai suvalgė po gilių košės dubenėlį. Kaukutė sąžiningai, o broliukas vaitodamas, dūsaudamas ir vartydamas akeles“), bet vis dėlto yra sąžiningi ir labai draugiški padarėliai.

Išėję pasivaikščioti ir visai nepaisydami lietaus (kuris, pasirodo, buvo ne šiaip sau lietus), jie sutinka nematomą žmogutį (dar vienas, jau nebe mitologinis, bet vis tiek labai smagus padarėlis), aplanko savo giminaičius bezdukus, kurie pasirodo, taip vadinami dėl to, kad mėgsta alyvas. Dabar galit drąsiai paklausti, kaip bezdukai susiję su alyvom? Ogi paprastai! Jei ne ši knygelė, būtume nė nesužinoję, kad alyvos buvo bezdais vadinamos, o bezdukai tiesiog iš jų žiedų viską gamina ir dar gi labai mielai jų krūmuose gyvena. Taip ir kilo pavadinimas – bezdukai...

Kaukučiai – pareigingi vaikai. Keliaudami ieškoti nuotykių, jie nepamiršo užsukti į šarkų paštą ir pranešti tėvams, kad yra sotūs, laimingi bei dar turi kelis reikalus ir sumanymus. Štai taip kaukučiai patraukė į Markopolio dykras, apie kurias neišdrįso pasakoti net ir plepiosios šarkų pašto darbuotojos...

Tiesa, neapsieita ir be sunkumų. Pasirodo, Markopolio dykrų gyventojai kalba labai įdomiu dialektu. Na, jų kalba tikrai sunkesnė nei mūsiškė žemaičių. Na, pažiūrėkit patys: „Nesipaiso sausna kreivulina sienasna ar nekreivulina, markopolisna sakysna arsna stovesisausna sienasna ar griutisna? Negriutisna, tai sienasna geriausasna tviciausisna!“ Šitaip maži Markopolio gyventojai bandė paaiškinti, kad nepaisant jų pilies bokšto kreivumo, vis tiek pilis nuostabi ir šauni. Sunku suprasti, ar ne? Bandėm ieškoti įvairių raktų, braukyt nereikalingus skiemenis, bet vis tiek likom nesupratę. Gal jūs paaiškinsit ką nors mums, recenzentams?

G. Beresnevičiau rašymą iš tolo atpažinti galima. Turtingas žodynas, dailiai sudėlioti žodžiai, įpinta mitologija. Gražu ir skanu. O dar Linos Dūdaitės iliustracijos... Knygelė tampa išvaizdžiu ir tinkamu įvairiausioms progoms (kad ir skaitymui prieš miegą) produktu.

Vertinimas:

Iš viso: 23 balai.