KNYGŲ APŽVALGA: tylusis mūsų Viešpaties šnipas (8)

„Ale šūdins yra tasai mūsų gyvenims, ir tą ašai galiu jumi paporinti tiksliai“, – pasakytų pagrindinis knygos „Asilė, pamačiusi angelą“ herojus. Jei tik, žinoma, mokėtų šnekėti. Vienintelis Nicko Cave‘o romanas kviečia susimąstyti apie gyvenimo paslaptį, kurią atskleisti ir mokomės gyvendami.

Nick Cave „Asilė, pamačiusi angelą“, „Tyto alba“, 2007.

Roko pasaulio įžymybė, grupės „The Bad Seeds“ lyderis Nickas Cave‘as (g. 1957), pasaulyje išgarsėjo ne tik išskirtinio skambesio dainomis, giliais ir poetiškais dainų tekstais, bet ir grožine kūryba. Be kelių kino filmų scenarijų, pluošto publikuotos poezijos, jis yra sukūręs ir gotišką viziją – romaną „Asilė, pamačiusi angelą“ (1989). Kritikų išliaupsinta knyga pulsuoja ta pačia dvasia, kaip ir Nick Cave‘o muzika. Joje pilna sudėtingų parabolių, atsikartojančių simbolių ir parafrazių.

Pagrindinis romano herojus Jukridas Jukrou, kaip išaiškėja, grimzta milžiniškame kemsyne, neturėdamas jokios vilties išsigelbėti. Artėjančios mirties akivaizdoje jis pasiryžęs atpasakoti mums visą savo gyvenimo istoriją, nenuslėpdamas nė trupinėlio. O po to jau mes, po dalelę rankiodami ir dėliodami keistus gyvenimo įvykius, bandome spėlioti, kas yra žmogus ir kokią vietą jis užima kitų žmonių suvokime.

Smegenis sukausto šokas, kai supranti, kad dainininkas, kadaise taip kartu su Kylie Minogue suokęs romantiškąją baladę „Where the wild roses grow“, savo grožinėje kūryboje nė neketina leistis į romantiškus sentimentus. Girtuoklės motinos ir sadistiškos natūros tėvo šeimoje gimę dvyniai, nuo pat pradžių suguldami į karstus primenančias dėžutes su numeriais „1“ ir „2“. Kraupu, kai Jukridas didžiausiam savo apmaudui suvokia esantis nebylys. O dar blogiau, kad vienintelė jo atrama – brolis – netrukus grįžta ten, iš kur atėjęs.

Lengva muzikanto plunksna dėsto ne tik Jukrido gyvenimo, bet ir viso Ukoloro slėnio atsiradimo ir gyvavimo istoriją. Uždara bendruomenė, susikūrusi XIX a., seniai kenčia nuo netikrų pranašų, kraujomaišos ir „lupeninės naminės“. Cukranendrių auginimas ir perdirbimas leidžia jai egzistuoti ekonomiškai nepriklausomai. Kita vertus, ši nepriklausomybė neapsaugo nuo fizinio ir dvasinio žmonių iškrypimo.

Nuo pat mažumės rišamas prie kėdės, nuolankiai priimdamas girtos motinos antausius ir kaimynų užgauliojimus, Jukridas bando kovoti dėl savo teisės į laisvę. „Galėtumei sakyti, buvau Viešpaties stebėtojas. Visas savo dienas tarnavau žvalgu – pasiųstu į priešo būrį – ir rinkau kiek išgalėdamas nuotrupas, kurias nužiūrėdavau, nugirsdavau ar iššniukštinėdavau“, – prisipažįsta Jukridas (p. 86). Taigi dabar, keliaudamas į Rojų – savo teisėtą valdą – jis jaučia malonumą atskleisti visą gyvenimą saugotas paslaptis. Skaitydamas ir jautiesi taip, tarsi Dievui už nugaros šnipinėdamas nykią jo kūrinijos egzistenciją.

Pikantiškais postmodernizmo elementais persisunkęs N. Cave‘o pasakojimo būdas tikrai nepaliks abejingų gerai literatūrai. Marga kaimo publika – amžinai girta motušė Krouli, kaimo ištvirkėlė Kozė Mo, šundaktaris Morou ar apsišaukėlis Dievo sūnus Abis Po – yra tarsi mūsų blogosios savybės, nuodėmės ir ydos. Nors knygoje gausu Senojo Testamento citatų, bet šventeiviškumo joje nėra nė lašelio. Greičiau apokaliptinė pranašystė, satyra ir skaudus sarkazmas.

„Dievas ne pamaiva. Nepamatysit jo švaistančio dangiškųjų dujų malonybėms ir tuštiems pliauškalams“, – nė nesirengia pamokslauti N. Cave‘as. Anot jo, dabar Dievas prekiauja ypatingomis prekėmis. Žmonės vis mažiau linkę atsisveikinti su žemiškaisiais malonumais už dangiškosios karalystės pažadą po mirties, todėl Dievo klientai reti ir rinktiniai. Užtat „velnias kasa semtuvais“ (p. 209).

Norėtųsi dar pridurti, kad itin sudomina senovinis žargonas, kuriuo ir yra parašyta „Asilė, pamačiusi angelą“. Romano vertėjai turėjo kaip reikiant pasistengti, kad būtų išsaugotos būtent tas autentiškumas, kurį savo žodžiuose regėjo pats N. Cave‘as. Žinoma, vienur pavyksta daugiau, kitur – mažiau, o dar kitur atsiveria ir visai naujos prasmės.

Vertinimas:

Iš viso: 20 balų, o apie vietą, kur nuveda naujos prasmės, skaitykite „Asilų pabučiuoti“.