Ryškiai raudonas viršelis, o jame – boružėlė, pasislėpusi po baltu skėčiu. Tai leidyklos „Nieko rimto“ išleistos knygelės „Miegančios boružės“ iliustracija. Aštuoniolikmetės rašytojos Urtės Maskuliūnaitės, pasirašančios slapyvardžiu Urtė Uliūnė, aštuonias trumpas pasakaites, kurių veikėjai nupiešti Sigutės Ach – štai ką rasite atsivertę ryškią knygelę.
Urtė Uliūnė. „Miegančios boružės“. „Nieko rimto“, 2007.
Aštuoniolikmetė mergina iš Šiaulių, pasakodama apie kūrybos pradžią, prisipažino, kad rašyti apie mažiausius padarėlius pradėjo neatsitiktinai. Būdama maža sėdėjo ant laiptų prie namų, o po laiptais buvo didžiulis skruzdėlynas. Pasiėmusi žalią obuolį mergaitė ėmė juo traiškyti darbštuoles. Visa laimė, kad sugėdino viską pamačiusi mama. Merginai taip pagailo vabalėlių, kad nuo to laiko ėmė kurti istorijas apie juos.
Ir tikrai: knygelėje „Miegančios boružės“ rasite daugybę vabalėlių. Pagrindiniais pasakėlių herojais čia tapo šimtakojis Brozijus, karkvabalis Šimpis, laumžirgis Cikorijus, kamanė Dilgė ir daug daug kitų. Vis dėlto Urtė vien vabalėliukais neapsiriboja, tad pasakų veikėjais tapo ir varlės, ir paslaptingi senoviniai baldai.
Pačioje pradžioje sužinojusi, kad knygelę parašė aštuoniolikmetė, sureagavau skeptiškai. Man atrodė, kad aštuoniolikos metų žmogus pats dar nėra visiškai išbridęs iš vaikystės, tad kaži ar sugebės ką tinkamo vaikams parašyti. Ir vis dėlto čiupau į rankas ryškiaspalvę knygą ir perskaičiau. Vienu ypu.
Jau minėjau, kad knygelėje – aštuonios trumpos pasakaitės. Kiekviena jų pasakoja apie labai svarbius ir amžinus dalykus, tik... vaikiškai. Štai pirmoji istorija sako, kad tikri draugai vienas kitą supranta be žodžių. Antroji – kad dėl meilės galima paaukoti viską. Ir taip toliau. Kiekviena pasakaitė savo žodžiuose slepia trumputį moralą. Nors ne, iš tiesų žodis „moralas“ man atrodo visiškai netinkamas apibūdinti tam geram jausmui, užplūstančiam supratus, ką Urtė norėjo pasakyti savo pasakojimu.
Dvyliktokė į šią knygelę sudėjo ne visas savo istorijas. Dar keletas jų liko, tad, reikia tikėtis, kad Urtei parašius, leidyklai panorėjus atsiras ir dar viena mažiesiems apie mažiausius parašyta knygelė. O pati Urtė tyliai prasitarė, kad didžiausia jos svajonė – parašyti ne banalų, o gerą romaną.
Knygelės vertinimas (jungtinės, recenzentės ir jos mažojo broliuko, pajėgos):
| Rašytojos kūrybingumas | ***** |
| Tinkamumas vaikams | ***** |
| Iliustracijos | ***** |
| Rupūžius Žanas Žakas Liusjė | ***** (broliuko verdiktas) |
| Pasakų kiekis | *** (galėtų būti daugiau) |
Iš viso: 23 balai.
Rašyti komentarą