Vienas iš geriausių šalies stilistų, profesionalus plaukų meistras, stiliaus studijos „K&S“ bendraturtis ir įkūrėjas Kęstutis RIMDŽIUS ilgai svarstė, ar įtemptoje jo dienotvarkėje atsirastų vietos dar ir šokiams. Dabar šokiai, regis, tapo neatskiriama jo gyvenimo dalimi.
— Susitikti pasiūlėte penktą. Ar tai reiškia, kad svarbiausi darbai jau nudirbti?
— Oi, ne. Dabar atskubėjau iš savo studijos, o šeštą turiu būti „Figaro“ salone, kur dirbu kirpėju. Dešimtą — šokių repeticija. Iki vidurnakčio. Ir taip kasdien.
— Kam jums reikėjo šokių, jei esate apsivertęs darbais?
— Jeigu jau pasiryžau, turiu eiti iki galo. Džiaugiuosi, jog matomi rezultatai — yra stimulas judėti į priekį. Šokiai man davė labai daug. Atsirado fizinis krūvis, o tai svarbu kiekvienam vyrui. Neprisiversdavau nueiti į sporto salę, užtat čia gavau spyrį į užpakalį.
— Kaip įsivaizdavote save „Lietuvos šokių dešimtuke“?
— Nemaniau, kad taip gerai seksis. Vaikystėje esu šokęs tautinius šokius, bet darbe nuolat būnu susilenkęs, todėl mano laikysena bloga. Tačiau kai labai stengiesi, tai ir pavyksta.
— Sėkmė šokiuose jums „mestelėjo“ daugiau klientų?
— Jaučiu didesnį susidomėjimą. Nemeluosiu, buvimas viešumoje padeda greičiau ir lengviau pasiekti tikslų. Tad kodėl tuo nepasinaudojus? Kai mamai prasitariau, kad mane kviečia į dešimtuką, ji iškart pasakė: kada, jei ne dabar, galėtum kvailai pasielgti?.. Bus ką prisiminti visą gyvenimą.
— Šokiai — kvailas poelgis?
— Na, iš manęs to niekas nesitikėjo. Netgi tuomet, kai reklamoje buvo minima mano pavardė, visi manė, kad tai tėra „antis“.
— Dabar jums puikiai sekasi. Tikitės iš šokių aikštelės išeiti kaip nugalėtojas?
— Atvirai pasakysiu — labai nenorėjau iškristi pirmas. Aš į šokius nežiūriu kaip į žaidimą. Buvome ir pirmi, ir antri. Man geriau antra vieta. Net nežinau kodėl. Gyvenime esu iš tų, kurie dėl karjeros gali daug padaryti. Čia nematau jokio karjeros šuolio, bet šokti man smagu. Savo partnerei Viktorijai sakiau: jei pajusiu, jog į repeticijas einu kaip į darbą, šokti nenorėsiu, nes darbo ir taip turiu pakankamai. Negaliu apleisti savo pagrindinės veiklos. Kažkaip teks susiimti ir laikyti abu frontus. Tik bijau, kad tai bumerangu nekirstų per sveikatą.
— Iš pradžių buvote keturiolikti. Kas suteikė stimulą taip sparčiai kilti?
— Nežinau. Tą akimirką aš supratau — arba susiimi ir pradedi normaliai dirbti, arba geriau kristi iš karto. Kai iš galo šoktelėjome į vidurį, patikėjau, kad galiu, gal tiesiog per mažai stengiuosi.
— Kas kelia didesnį stresą — scena ar Jurijus Smoriginas?
— Dėl scenos jaučiu stresą, dėl Smorigino — ne. Aš nesu pratęs būti scenoje, mano darbas būdavo tik užkulisiuose. Suprantama, kartais kritika trenkia per smegenis. Kai, vos pradėjęs šokti, gavau per galvą, buvau labai susinervinęs. Tačiau, pasvarstęs Smorigino žodžius, supratau, kad jis sakė tiesą. Jeigu nebūtų pastebėjęs, kad šoku buratiniškai ar kažkaip panašiai, tai gal ir pažangos nebūtų.
— Ar jau įveikėte scenos baimę?
— Jaudulys nedingo, bet baimės lyg ir nėra. Atsimenu, pirmąjį šeštadienį maniau, kad numirsiu. Kai atsistojau ant parketo ir pradėjo transliuoti tą trumputį reportažą, atrodė, kad pusę paros prastovėjau, ir visi į mane spoksojo. Pamiršau viską — net savo partnerę... Tačiau, suskambus muzikai, susiėmiau.
— Ar dabar apie šokius daug galvojate?
— Aišku. Kai tik turiu laisvesnę akimirką, galvoju apie muziką, apie kostiumus, kur kokią detalę pridėjus. Dabar ir pats drąsiau siūlau idėjas, diskutuojame, darosi vis įdomiau. Aną šeštadienį net nusijuokiau: stoviu prie klientės, ruošiuosi daryti makiažą ir galvoju: kaip tingiu, geriau jau šokčiau.
— Neseniai jus išvydome ir dar viename projekte — TV laidoje „Mados vartai“. Nutarėte konkuruoti su Manto Petruškevičiaus „Mados reidu“?
— Neturiu jokio noro „permušti“ Mantą. Mūsų laidos labai skirtingos. Kita vertus, mada yra labai plati sąvoka — galima kalbėti ne tik apie gatvės madą, bet ir tą, prie kurios neįmanoma prisiliesti.
— Tad vis dėlto kam jums dar ir TV laida?
— Galbūt nuskambės savanaudiškai, tačiau ir dėl savęs. Ne dėl to, kad atsidurčiau ekrane. Šiandien esu pirmasis, kuris gauna naujausią informaciją. Laidos rėmėjas yra mados ir stiliaus kvartalas „Vilniaus vartai“, kuris bendradarbiauja su pasaulio mados grandais. Dabar mes pirmieji gauname katalogus, sužinome podiumų naujienas ir ateinančio sezono tendencijas.
— Jums buvo svarbu suktis naujienų sūkuryje?
— Mano darbas to reikalauja. Kita vertus, informacinė laida buvo mano svajonė. Seniai galvojau, kodėl tokios nėra, aš būtinai ją žiūrėčiau. Todėl noriu tą produktą padaryti kokybišką. Žmones reikia sudominti ne juos kritikuojant, kad paskui bijotų gatvėje pasirodyti nesugaišę keliolika minučių prieš veidrodį ir sukdami galvą, kokį šaliką užsirišus. Svarbiausia suprasti, kas šiandien madinga — trapecija, kokonas ar aptempti džinsai. Mūsų laida orientuota į tuos, kurie domisi tokiais dalykais.
— Kur sunkiau — televizijoje ar ant parketo?
— Kol kas sunku abiejose srityse. Dabar aš tiesiog degu didžiuliu noru ir bijau, kad neperdegčiau.
— Ar jūsų bičiulis Mantas jau išsakė savo nuomonę apie naująją laidą?
— Neseniai aš jį kirpau, bet šia tema nekalbėjome. Esame geri bičiuliai, bet dabar yra toks laikas, kai viskas turi įsivažiuoti. Manau, jis jaučia šiokią tokią nuoskaudą — vos ne išdaviau jį, sutikęs tą laidą vesti. Kai mane pakvietė, jam skambinau ir sakiau: suprask, jei ne aš, tai kažkas kitas to imsis, ne aš čia viską sugalvojau.
— Mantas norėjo likti vienintelis?
— Mantas visur nori būti pirmas. Džiugu, kad jauni žmonės to siekia. Tačiau visada viskas vyksta natūraliai, nieko nėra amžino, kažkas išnyksta, kažkas atsiranda. Aš apskritai nejaučiu konkurencijos. Pas mus dar labai tuščia mados rinka. Mantas yra TV stilistas, jis mažiau dirba su individualiais klientais. Mūsų darbai, netgi braižas labai skirtingi. Jeigu mano darbuose dominuoja jaunatviškumas ir spalvos, tai Manto — klasika: raudonos lūpytės ir juodos mažos suknelės. Būtų gerai, jeigu klientai galėtų rinktis, migruoti nuo vieno dizainerio pas kitą. Jeigu pajausiu konkurenciją, tai bus tik stimulas daryti geriau.
— Ar daug turite draugų?
— Ne, tikrų draugų labai mažai, gal porą, bet užtat gausybę pažįstamų.
— O Agnė Jagelavičiūtė, kuri jūsų gyvenime suvaidino svarbų vaidmenį?
— Agnė — mano draugė. Ji yra iš tų žmonių, kurie man labai brangūs. Kai susidraugavome, ji ėmė mane kviestis į vakarėlius. Iš pradžių spyriodavausi. Būdavo, eidavome atskirai. Nenorėjau būti žinomo žmogaus prielipa. Aišku, mūsų draugystė palengvino man kelią.
— Ar nepastebėjote, kad merginos būtų linkusios su jumis draugauti dėl to, kad įsigytų asmeninį mados patarėją?
— Nesu lupikas. Internetu gaunu daugybę klausimų. Aišku, ne į visus atsakau, nes neturiu tiek laiko. Renkuosi tuos, kurie man įdomūs. Karūna nuo galvos nenukris, jei atsakysiu ir nelaukdamas naudos.
— Gatvėje jus dažnai užkalbina?
— Būna. Tačiau dabar klausia ne patarimo, o dažniausiai giria, kaip gražiai šokame. Arba paklausia, kur manęs ieškoti.
— Jūs patariate drabužius siūdintis ar pirkti parduotuvėje?
— Manau, tinka abu atvejai. Siūdintis gerus drabužius sau gali leisti tik žmogus, turintis didesnes pajamas. O jeigu siuvėjas prastas, tai geriau jau eiti į parduotuvę, nes dabar jose pilna visko, ko tik širdis geidžia.
— Ar esate pirkęsis drabužių turguje?
— Neturiu nė vieno turguje pirkto daikto. Nesu toks turtingas, kad pirkčiau turguje. Nusiperki megztinį už 50 litų, ir jau po pirmo skalbimo jis ištįsta, po antro — išsipūkuoja, o paskui tinka tik kandims.
— Eidamas gatve vertinate žmones stilisto žvilgsniu?
— Aš ne vertinu, o stebiu. Man patinka stebėti žmones. Vasarą atsikeliu anksti, nusiperku laikraščių, kavos, įsitaisau parkelyje prie prancūzų ambasados. Skaitau laikraščius, geriu kavą ir žiūriu, kaip žmonės ruošiasi darbams. Man labai gražu. Renginiuose man patinka stebėti žmonių poelgius, kaip jie bendrauja, kaip elgiasi, kurie yra tikri, kurie netikri.
— Ar gatvėse daugiau stilingų ar nestilingų žmonių?
— Manau, kad dabar daugiau stilingų, ir kiekvieną sezoną jų vis daugiau. Žmonės domisi mada. Jei anksčiau internetu ateidavo vos keli klausimai ir daug blogų komentarų, tai dabar klausimų tūkstančiai, o komentarai labai pagerėję.
— Ar visuomet rėžiate tiesą?
— Aš mėgstu rėžti protingai. Niekada negalėčiau, pavyzdžiui, prieš vakarėlį pasakyti savo klientei arba gerai pažįstamai: oi, kaip šūdinai atrodai.
— O jei ji tikrai taip atrodo?
— Žmogus niekada taip neatrodo. Jis gali atrodyti prastai, nes kažkokia detalė yra netinkama. Neįmanoma apsirengti taip, kad niekas tarpusavyje nederėtų. Reikia pakeisti kojines arba kokią kitą detalę — diržą, auskarus, rankinę, — ir viskas bus gerai. Visa tai galima išsakyti gražiai po vakarėlio. Kitaip galima žmogui ir kompleksą įvaryti, paskui net iš namų nebeišeis.
— Ar jums patinka dėmesys?
— Esu iš tų, kurie jį nelabai mėgsta. Vakarėliuose niekuomet nesiveržiu į priekį ir nelaukiu, kol mane nufotografuos. Net kai to reikėdavo, manęs sunkiai prisiprašydavo. Man įdomiau viską stebėti iš šalies. Nemėgstu garsiai reikšti savo nuomonės. Man maloniau būti už kadro nei kadre.
— Iš Šiaulių į Vilnių atvažiavote aštuoniolikos. Ar tada savo ateitį įsivaizdavote tokią?
— Iš tikrųjų įsivaizdavau taip, tik nemaniau, kad taip greitai to pasieksiu. Daugelis manė, kad esu šaltas, neprieinamas ir, būtinai pabrėždavo, karjeristas. Aš toks ir esu. Aš mėgstu bendrauti ir labai myliu žmones, bet niekada niekam nelendu į akis, nes ir pats tokių žmonių nemėgstu. Dabar visas mano gyvenimas yra darbas, savo asmeninio gyvenimo neturiu, nejaučiu ir tokio poreikio. Gal dar esu per jaunas? Todėl visą energiją skiriu darbui, nors suvokiu, kad darboholizmas yra viena iš priklausomybės formų. Kol man tai teikia džiaugsmo, tol ir toliau taip gyvensiu. Manęs nepakeis nei kalbos, nei konkurentai, nei pavydas. Jei atvažiavęs iš Šiaulių neturėjau nė vieno pažįstamo ir sugebėjau pasiekti tiek, tai, manau, toliau bus tik lengviau.
— Sostinėje prasimušti buvo sunku?
— Žiauriai sunku. Šiauliai yra gerokai mažesnis miestas. Buvau pripratęs prie kitokio bendravimo. Be to, aštuoniolikos dar buvau „snarglys“, kolegos kreivai žiūrėjo: ką tu, vaikeli, mokytis reikia. Tačiau aš užsibrėžiau aiškius tikslus. Skeptikų, kurie sakė: „Oi, matėme čia tokių privažiavusių kaimiečių, pažiūrėsime, kiek laiko išbūsi“, buvo daug. Po kiekvieno smūgio tapdavau tik stipresnis.
— Ir išmušė jūsų populiarumo valanda...
— Manau, kad, būdamas 25-erių, esu padaręs jau pakankamai daug. Aš tai vadinu trečdaliu nueito kelio. Man juokinga, kai sako: „Oi, Lietuvoje aš jau pasiekiau viską, man čia nebėra ką veikti“. Visiška nesąmonė.
— Niekuomet nebuvo kilęs noras emigruoti?
— Ne. Pirmiausia namie turi įrodyti, jog esi geras specialistas. O jeigu, pasiekus lubas, pradeda trūkti oro, gali važiuoti. Dabar aiškiai žinau, ką noriu padaryti, — siekti mokslų. Tam dar reikia poros metų, nes šiuo metu tiesiog neturiu laiko.
— Ką norėtumėte studijuoti?
— Mados kritiką. Greičiausiai Niujorke, esu net susiradęs vietą. Tai būtų neakivaizdinės studijos.
— Kokius profesinės veiklos planus kuriate?
— Kitais metais galvoju su kolegomis atidaryti savo mados namus, toliau — plėtra kitur. Stengsimės įrodyti ir Europoje, kad lietuviai — ne iš kelmo spirti.
— Ar dabar iš savo veiklos galite plačiai gyventi?
— Žiūrint, ką reiškia „plačiai“. Šiandien aš uždirbu tiek, kad galiu gyventi ne prabangiai, bet gerai. Sau beveik nieko negailiu.
— Ar yra tokių parduotuvių, kuriose neleidžiate sau apsipirkinėti?
— Negaliu sau leisti nuolat apsipirkinėti prabangiose parduotuvėse. Tačiau jeigu įsigeidžiu daikto, galiu jį nusipirkti. Vienintelio, ko negaliu sau leisti, — prabangių laikrodžių ar bižuterijos. Nors vienas žmogus man sakė, jog ir tai galėčiau, tik tokiam norui dar neatėjo laikas.
— Ar vardą turinčio stilisto klientai — vien turtingi žmonės?
— Labai įvairūs. Man nėra skirtumo, kas sėdi mano kėdėje — turtingo verslininko žmona ar pedagogė. Turiu ir tokių, ir tokių. Labai didžiuojuosi tais klientais, kuriems atsisėsti į mano kėdę yra tarsi šventė. Tada suprantu, kiek suteikiu džiaugsmo. Dabar, kaip aš sakau, yra Rimdžiaus laikas, bet, neabejoju, ateina nauja karta, atsinešdama kažką naujo.
— Kokia šiuo metu didžiausia jūsų svajonė?
— Vis dažniau susimąstau apie nuosavus namus. Dabar Pilies gatvėje nuomojuosi gražų butą, bet ten vis tiek nejaučiu savo namų šilumos.
Rašyti komentarą