Čia yra ir įnirtusių bulių, ir saulės nutviekstų peizažų, ir laike sustingusių eskizų pieštuku. Atokvėpio valandėlę skaito dvasininkas, sėdėdamas parke ant suoliuko, greičiausiai nė nenutuokdamas, kad jį ką tik įamžino žymaus ispanų dailininko Ignacio Pinazo Camarlencho (1849–1916 m.) ranka (I. Pinazo Camarlencho „Skaitantis dvasininkas“, 1886 m.). Šios ispaniškos akimirkos, daugiausia atskleidžiančios XIX a. pabaigą, eksponuojamos Lietuvos dailininkų sąjungos „Šv. Jono gatvės galerijoje“ veikiančioje parodoje „XIX amžiaus ispanų tapybos ir piešinių paroda. Valencijos dailės fondo meno kolekcija“. Ji jau nuo lapkričio 12 d. bus perkelta į LR Seimo rūmus.
XIX a. antroji pusė, kai beveik nevienareikšmiškai meno pasaulyje karaliauja prancūzai (Paryžiaus dailės salonuose užgimsta impresionizmas, postimpresionizmas, H. Toulouse-Lautrecas (1864–1901 m.) sukuria garsiuosius Mulen Ružo subrečių eskizus...). Visi kiti to laikmečio Europos dailės „veikėjai“ šiek tiek atsitraukia į paribius, dažnai nepelnytai užmirštami meno vertintojų.
Valencijos dailės fondo meno kolekcija Lietuvos visuomenę supažindina su ispaniška XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios meno mokykla. Dar 1894-aisiais pradėta rinkti meno kolekcija – kupina įvairovės: nuo akademinių darbų (A. C. Farinos „Siuvanti moteris“ (be datos) iki impresionistiškų saulės užlietų peizažų (I. Pinazo Camarlencho „Gadėjos sodas“) ar net panašių į plakatus (veik Toulouse-Lautreco) tapybos drobių (C. R. Llopis „Buliaus erzinimas“).
Nemažą ekspozicijos dalį sudaro Ignacio Pinazo Camarlencho eskizai anglimi ir pieštuku. Be jau minėto skaitančio dvasininko etiudo, taip laisvai, vikriai, vingria linija perteikiančio akimirkos nuotaiką, ekspozicijoje galime išvysti tokį pat meistrišką bažnyčios eskizą, „Vaiko su kamuoliu“ apybraižą ar „Šventą Antaną“ (1883 m.).
Tikra ispaniška dvasia ne vienam asocijuojasi su jaučiu – buliumi, kuris kaitina kraują koridos dalyviams, leisdamas atsiskleisti toreadoro dvasiai. Ispaniškas bulius, visai kitoje situacijoje tempiantis kasdienį jungą, tapomas netikėta „akvareline“ maniera Joaquino Sorolla Bastidos (1863–1923 m.) kūrinyje „Grįžtant iš žūklės“ (1894 m.).
Šie abu dailininkai – Ignacio Pinazo Camarlenchas ir Joaquinas Sorolla Bastida, darę įtaką Valencijos dailei net iki šešto XX a. dešimtmečio, savo kūryboje sugebėjo sujungti keistą akademizmo ir impresionizmo mišinį: išlaikydami tokių didžiųjų Ispanijos meistrų, kaip D. Velasquezas (1599–1660 m.) (pavyzdžiui, 1901 m. J. S. Bastidos nutapytas darbas „Mano šeima“, komponuotas pagal D. Velasquezo garsiąsias „Las Meninas“, 1656 m.) įtaką ir tai dvasiai pritaikantys jau lengvą impresionistinį oro virpėjimą, momentiškumą ar laisvesnį potėpį.
Parodoje „XIX amžiaus ispanų tapyba ir piešiniai. Valencijos dailės fondo meno kolekcija“, „Šv. Jono gatvės galerijoje“ suorganizuotos Ispanijos Karalystės ambasados, Lietuvos žiūrovui atsiveria mažai žinomas XIX a. pabaigos ispanų dailės pasaulis: kupinas aistros, akimirkos trapumo, religinių temų ir karštakraujų toreadorų drąsos.
Rašyti komentarą