Galime atsikvėpti – įveikėme sunkiausią etapą: dauguma vaikų apsiprato mokykloje, susitaikė, kad mokykloje yra kitaip nei darželyje, kad mama ar tėtis nebegali bet kada ateiti ir pasiimti. Daugumai vaikų praėjo ir naujų vaikų baimė, jie susirado draugų. Tai, kas iš pradžių atrodė kaip grėsmė, dabar jau matoma kaip galimybė: galimybė įgyti naujų draugų, galimybė nebebūti vadinamam peštuku, galimybė susidraugauti su mokytoja ir pan.
Ar vaikas pasikeičia?
Dauguma pradinukų vis dar labai nori eiti į mokyklą. Jiems įdomu tai, ką jie mokosi, jie nori būti geri mokiniai. Be to, jie dar nėra praradę vaikiško gebėjimo greitai įsiminti ir puikiai apdoroti naują informaciją: jų atmintis, pastabumas yra pasiekęs apogėjų. Pradinėse klasėse vaikas taip pat pagaliau supranta savąjį „aš“, susitapatina su savo lytimi, savo išvaizda, savo šeima. Jis jau supranta taisykles, gali įvardyti savo norus. Ir vis dėlto pradinėse klasėse berniukai daugiausia žaidžia su berniukais, o mergaitės – su mergaitėmis.
Ar mano vaikas laimingas?
Žinoma, nėra lengva atsakyti į tokį klausimą, bet dauguma tėvų sutiks: jei jūsų vaikas elgiasi įprastai, nekyla sunkumų (mokymosi ir elgesio), jei noriai eina į mokyklą, susiranda draugų ir gerai sutaria su mokytoja – vaikas yra laimingas mokykloje.
Deja, ne visi gali tuo pasidžiaugti. Gali iškilti rūpesčių, kokių visiškai nesitikėjote. Jei vaikas išsiskiria iš kitų, jei jam nesiseka, jei nesutaria su draugais – visa tai gali būti kylančių problemų akstinas. Tokių situacijų nenori nei mokytojai (juk jie moko ne vieną vaiką), nei tėvai (jiems nemalonu girdėti, kad jų vaikas nėra tiesiog... šaunuolis). Tokios situacijos reikalauja daug atsakomybės (ir iš tėvų, ir iš mokytojų),daug darbo ir profesionalumo.
Kokie būdingiausi rūpesčiai?
Dažnai iškylanti bėda – vaikas labai sunkiai ir lėtai mokosi skaityti. Statistika rodo, kad maždaug 1 vaikui iš 10 išmokantis skaityti reikia įdėti tikrai daug pastangų. Jei vaikas blogai skaito, pradeda atsilikti ir gilindamasis kitas disciplinas. Dažnai tokiam vaikui netrukus iškyla ir psichologinių sunkumų: jis nebesidomi mokykla, jaučiasi kvailelis. Arba tiesiog ima manyti, kad kitiems viskas einasi kaip iš pypkės ir tik jam prireikia didžiulių pastangų.
Kita bėda – mokytojų nemokėjimas ar nenoras dirbti su ypatingų poreikių vaikais, tiek su atsiliekančiais, tiek ir su gabiaisiais. Ir ypač su pastaraisiais, nes jei tokiam vaikui tiesiog duodama daugiau tokių pat užduočių, kad jis nekvaršintų galvos ir būtų ramus, žinoma, jam greitai nusibos ir jis tikrai netobulės. Jei atsiliekančiam vaikui bus sakoma: „susiimk“, „pasistenk“ nesigilinant į jo atsilikimo priežastis – irgi nieko gero. Pasitikėjimo savimi stoka ir nesaugumo jausmas gali užklupti ir gabiuosius, ir sunkiai spėjančius, jei su jais nebus dirbama profesionaliai.
Jei jūsų pradinukas pradėjo:
- čiulpti nykštį
- kramtyti nagus
- lengvai susierzinti
- nerasti sau vietos
- sunkiai susikaupti
- neramiai miegoti
Gali būti, kad vaikui mokykloje nėra gera, kad jis nesijaučia saugus.
Ar tėvai gali padėti?
Dažniausia taip. Mokykitės kartu su vaiku. Nesvarbu, kad neužduodama namų darbų – 15 min. kasdien pasikalbėkite apie tai, ką jis darė mokykloje, apžvelkite uždavinius, paskaitykite jau pažįstamą tekstą. Taip žinosite, ką vaikas veikia mokykloje, ir galėsite patys stebėti jo progresą.
Kartais mokytojos užtrunka, kol pastebi nelengvai su sunkumais susidorojantį vaiką, todėl tėvų pagalba – neįkainojama. Kuo greičiau pastebėsite, kad kažkas ne taip, tuo greičiau galėsite užkirsti problemoms kelią, tuo didesnė tikimybė greičiau įveikti visus sunkumus. Teigiama, kad 1–2 klasėse su vaiku tėvai turėtų peržvelgti tai, kas daroma mokykloje, tam skirdami 1 val. per savaitę, 3–4 klasėse – 1,5 val.
Be abejonės, labai svarbu, kad pasistengtumėte ne žlugdyti, o didinti vaiko pasitikėjimą savimi. Pavyzdžiui, girkite ne abstrakčiai, o už konkrečius dalykus: „Tu puikiai perskaitei šį puslapį!“ Galbūt mokytoja pastebėjo, kad vaikas judrus ir lankstus (jei to dar nebuvote pastebėję jūs) – vertėtų užrašyti vaiką į šokio ar sporto būrelį.
Pradinėse klasėse vaikai (ir tėvai) susiduria su naujais reikalavimais, kurie – žiūrint pro darželio langą – atrodė dar toli toli... Todėl nenuostabu, kad ne visiems vaikams perėjimas yra sklandus. Mūsų, suaugusiųjų, užduotis – padėti vaikui susidoroti su nauja situacija, su kylančiais sunkumais, kad šie jo nepersekiotų daugelį metų.
Džiugu, kad dauguma vaikų mokyklos iššūkius pasitinka drąsiai, bet nereikia pamiršti, kad ne visi yra „sutverti mokyklai“ – kai kuriems reikia palaikymo ir paramos – bent jau tol, kol mokykla tampa savaime suprantamu dalyku.
Rašyti komentarą