Šventų Jonų gatvelė. Netikėtai iš giedro dangaus prapliupęs pavasariškas (!?) rudens lietus – greičiausiai mistinis sutapimas, netikėta įžvalga, įvykusi prieš pat Emilijos Gaspariūnaitės-Taločkienės tapybos darbų parodos „Senamiesčio virpesiai“ atidarymą (spalio 9 d.) UNESCO komisijos salėje. Dailininkės kūriniai, pripildyti persipynusių spalvinių linijų – virpesių, išjaustų tapant jaukias Vilniaus senamiesčio gatveles ar visiems žinomus istorinius pastatus. Juos visus jungia švelni, bet tvarkinga vertikalių linijų skraistė, darbuose 
sukurianti atmosferos pojūtį – nuolatinį asmeninės erdvės, meninio vaizdo bei konkrečių architektūros detalių jungtį.
Keistas Vilniaus miesto – lyg jis būtų gyvas tvarinys – ir čia gyvenančių žmonių santykis, taip įtaigiai aprašytas tikros vilnietės Jurgos Ivanauskaitės romane „Placebas“, išsiskleidžia naujomis formomis ir E. Gaspariūnaitės-Taločkienės kūriniuose. Vienur Vilnius toks, kokį ką tik sukūrė rudens lietus: gelsvų senovinių pastatų sienos, pasidengusios melsvais vandens 
dryželiais („Vilniaus senamiestis“ (2006), kitur – jau skendintis vėlyvo pavakario violetinėse sutemose („Senamiesčio laikrodžiai“ (2006), dar kitur – nutviekstas, tiksliau sakant, nuspalvintas ryškios saulės ir džiaugsmingų nuotaikų („Vilnius“ (2005). Šiose drobėse konkretūs architektūriniai pastatai įgauna transcendentinę aurą, persipina esamas, buvęs ir būsimas laikas.
Vilniaus virpesiai E. Gaspariūnaitės-Taločkienės darbuose kartais asocijuojasi ir su simboliniais pasakų motyvais – miestas gali iškelti asmeninio gyvenimo kelio pasirinkimo 
klausimus: „Trys keliai“ (2006). Čia pastatai beveik suabstraktėja, tampa intensyviu virpančiu paviršiumi, balsvai – rausvai – melsvų vertikalių ritmu. Dar abstraktesnėje drobėje „Šventė“ (2006) visiškai atsisakoma konkretumo: išilginės spalvinės linijos virsta dominuojančiu planu.
Tie patys virpantys motyvai jungia tapytojos figūrinių darbų kompozicijas: „Senamiesčio žmonės“ (2007), „Lėlės“ I, II (2005). Šie darbai panašėja į vitražinius vaizdinius. Lėlių figūros sujungiamos tamsia kontūrine linija, formos schematiškos, atsiranda monumentalios
tapybos stilistika. Tai lyg nuolat senamiesčio gatvelėmis skubantys kasdieniškai, šventiškai, džiugiai ar ilgesingai nusiteikę žmonės, dailininkės vaizduotės jau įamžinti vitražo plokštelėse – gyvoji Vilniaus dalis, sustabdyta ir įamžinta dabartyje.
Tapytoja architektūriniuose miesto peizažuose sugeba atkartoti ne tik daiktinį pastatų atvaizdą, bet pajusti ir virpančią gyvą miesto aurą, apgaubtą saulės ir lietaus, didmiesčio garsų, praeivių šurmulio. Emilijos Gaspariūnaitės-Taločkienės darbuose Vilniaus senamiestį užlieja jautrūs, harmoningi virpesiai – lyg negirdimos muzikos akordai, skambantys virš mylimo miesto.
Rašyti komentarą