Kiekvieną dieną į pasaulio miestus persikrausto 180 tūkstančių žmonių. Tai beveik tiek, kiek šiuo metu gyvena Klaipėdoje.
Šią vasarą pasaulyje miestų gyventojų skaičius pasiekė 3,3 mlrd. Tai visų laikų rekordas. Beje, ir Lietuvos miestuose gyvena du kartus daugiau žmonių negu kaimuose. Latvijos sostinėje Rygoje gyvena trečdalis visos šalies gyventojų.
Regis, urbanizacijos nesustabdysime. Dabar didžiausi pasaulio miestai, tokie kaip Meksikas, Tokijas ar Šanchajus, sprendžia kitą problemą – kaip susitvarkyti su kalnais šiukšlių, kilometriniais kamščiais bei abejingais miestiečiais, kurie pamažu pamiršta žodį "bendruomenė".
Žudantis miestiečio žaisliukas
17 valanda 45 minutės. Vilnius. Ukmergės gatvė. Sostinės gyventojai iš darbų grįžta namo. Visur, kur siekia žvilgsnis, – automobiliai. Nors iš pasaulio megapolių arba didesnių kaimyninių šalių sostinių grįžę lietuviai tikina, kad spūstys mūsų keliuose – tik spūstelės, vaizdas dar sovietinius laikus menančiam žmogui šiek tiek neįprastas.
Horizontą užtvindžiusios mašinų virtinės, vairuotojai signalizuoja, rėkia vieni ant kitų, kad laiku nejudama į priekį. Keletą kilometrų paprastai važiuojama apie valandą. Tačiau nėra ko stebėtis. Per dešimt metų automobilių Lietuvoje padvigubėjo, o juostų gatvėse liko tiek pat, kiek ir prieš dešimtmetį.
Tuo pat metu pro šalį pravažiuoja dviratininkas. Jis greitai aplenkia visas mašinas ir po keliolikos minučių jau neša savo transporto priemonę į buto balkoną. Visa tai yra ne tik Vilniaus, bet ir kitų didžiųjų Lietuvos miestų kasdienybė. Vakarų valstybių miestuose žmonės vis dažniau sėda ant dviračio. Romoje, pavyzdžiui, nieko nestebina pedalus minanti vienuolė, Berlyne ant dviračio drąsiai sėda kostiumu vilkintis valdininkas.
Daugumai lietuvių tai nepriimtina. Automobilis mums ne tik transporto priemonė, bet ir įvaizdžio dalis. Verslininkas negali atvažiuoti prie modernaus dangoraižio dviračiu, nes vėliau tarp kolegų atrodys nesolidžiai. Vis dažniau automobilį renkasi ir studentai, namų šeimininkės. Jis tapo įprastu miesto žmogaus atributu.
Kasdien net 750 milijonų automobilių tyliai nuodija žmoniją, Lietuvoje, statistikos departamento duomenimis, jų daugiau nei 1,5 mln. Dėl miestų užterštumo kiekvienais metais žūva net 3 mln. žemės gyventojų. Šimtai tūkstančių miršta per avarijas, ką jau kalbėti apie tuos, kurių gyvybė nutrūksta dėl to, kad kamsčiuose užstrigo greitoji pagalba. Vis daugėjant žmonių, daugės ir automobilių. Jau dabar reikia ieškoti naujų būdų, kaip sustabdyti automobilių daromą žalą.
Pėsčiųjų greitkelis
Spūstys tapo nemaža problema, tad ieškoma priemonių joms mažinti. Viena jų – gerai sutvarkyta viešojo transporto sistema. Pavyzdžiu galėtų tapti Austrijos sostinės Vienos viešasis transportas. Penkios metro linijos, platus tramvajų bei autobusų tinklas leidža greitai pasiekti bet kurią miesto vietą. Dideli ekranai stotelėse rodo, kiek tiksliai laiko liko iki kito autobuso, o jei jis vėluos daugiau nei 5 minutes, pasirodo atitinkami pranešimai.
Austrijos sostinėje gyvena 1,8 mln. žmonių. Klausimas, kaip susitvarkyti su, pavyzdžiui, 18 mln. nuolat skubančių žmonių? Urbanistai tvirtina, kad metropolijų problemos šiandien neapsiriboja vien komunikacija. Svarbi problema – patys gyventojai, kuriems reikia ne tik užtikrinti transportą, bet ir sveikatos apsaugą, pramogas.
Kamščiai atsiranda ne tik keliuose, bet ir gatvėse. Trumpam persikelkime į Didžiąją Britaniją, Oksfordo gatvę. Ji būna taip užkimšta žmonių, kad miesto valdžia svarsto galimybę pastatyti dviejų juostų mini greitkelį, skirtą pėstiesiems. Pirmąja juosta būtų galima vaikščioti, o kartais net sustoti atsipūsti. Antroji juosta būtų skirta greitaeigiams ir skubantiems žmonėms, einantiems ne lėčiau nei 4 km/val. greičiu. Kol kas šis siūlymas nebuvo įgyvendintas, tačiau prie jo neabejotinai dar bus grįžta.
Įvairiais būdais kovojama ir su nusikalstamumu. Dėl saugumo, pavyzdžiui, Londono gyventojai atsisakė privatumo. Kiekvieno londoniečio kelias į darbą nusėtas keleto šimtų pramoninių kamerų. Kai kurios automatiškai nuskenuoja veidą ir tikrina ieškomų nusikaltėlių duomenų bazese, kitos peršviečia drabužius ir gali užfiksuoti ginklus. Dauguma Londono gyventojų neprieštarauja kamerų sistemai, nes ji efektyviai mažina nusikalstamumą. Netrukus tokio tipo sistemos turėtų būti įdiegtos kai kuriuose JAV miestuose – Niujorke, Čikagoje bei Baltimorėje.
Miestiečių ligos
20-metė Vilniaus universiteto teisės studentė Justina Levon tik prieš porą savaičių grįžo iš vieno didžiausių pasaulio miestų – Meksiko. "Labiausiai į akis krinta tai, kad viešosios tvarkos prižiūrėtojai nesugeba susitvarkyti su tokia didele mase žmonių. Gyventojai turguje pardavinėja ginklus, vakarais su tikromis šaudyklėmis čia bėgioja vaikai. Gatvėse po pietų klientų ieško prostitutės. Einant pro jas galima pasijusti kaip vaškinių figūrų muziejuje. Nors visa tai yra nelegalu, policija tiesiog nepajėgi jų visų sulaikyti", – sako studentė.
Tai, kad Meksikas – milžiniškas miestas, išduoda kai kuriuose rajonuose tvyrantys kvapai. Nors šiūkšlės čia, priešingai nei Lietuvoje, išvežamos nemokamai, nemalonus kvapas sklinda iš gamyklų, fabrikų, kurie įvairiausiais produktais turi aprūpinti per 17 mln. sostinės gyventojų. Mūsų pašnekovė pastebėjo, kad viename didžiausių pasaulio miestų egzistuoja ir ryškus luomų pasiskirstymas. Kukliau besiverčiantys Meksiko gyventojai šalia gyvenančius kaimynus puikiai pažįsta. Turtingi meksikiečiai, įsikūrę, pavyzdžiui, turtuolių kvartale Polanko, užsitvėrę aukštomis tvoromis ir bando kuo labiau pasislėpti nuo aplinkinių.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kuo labiau plečiasi miestų tinklas, tuo daugiau kalbama apie didelę šiuolaikinių metropolijų ligą – anonimiškumą ir visuotinį abejingumą. Amerikiečių politologas Benjaminas Barberis savo knygoje "Džihadas prieš Mcpasaulį" ("Jihad vs. McWorld") teigia, kad miegamųjų rajonų, kuriuos maitina prekybos centrai, kūrimas prives prie bendruomenės jausmo praradimo.
Žmogus gali jausti individualumą, tačiau kartu privalo priklausyti tam tikrai bendruomenei. Tuomet viešoji erdvė tinkamai funkcionuos. Vokietijoje močiutė gali atkreipti policijos dėmesį į blogai pastatytą automobilį ir jie jos tikrai neignoruos. Šveicarijoje gyventojai griežtai laikosi tam tikrų bendruomenės taisyklių, pavyzdžiui, naktį nejungia skalbimo mašinos ir nedžiovina skalbinių balkonuose. Londono gyventojai pagaliau išmoko surinkti savo šuns fekalijas. Jei netyčia pamiršta, piktas kaimynas jam tai primena paskambinęs policijai.
Vilniaus universitete miestų sociologijos studentus mokanti Rūta Žiliukaitė teigia, kad anonimiškumas nėra miesto liga. Nepageidaujamos tik kai kurios jo pasekmės, pvz., dėl susilpnėjusios socialines kontrolės miestuose yra didesnis nusikalstamumas. Anonimiškumas, beje, taip pat suteikia žmonėms daugiau laisvės. Socialinių mokslų daktarė sako, kad miestuose gyvenantiems žmonėms taip pat būdingas bendruomeniškumas ir bendruomeninės pareigos jausmas, tačiau, priešingai nei kaimuose, jis labiau paremtas ne bendra gyvenamąja vieta, o interesų bendrumu, giminyste. Miestų gyventojai turi daugiau galimybių pasirinkti bendruomenę, o kaime esi priskirtas tam tikrai bendruomenei.
Darbas mieste – namas kaime
"Per pastaruosius du šimtmečius gyventojų Žemėje padaugėjo apie šešis kartus. Dar sparčiau daugėjo miestuose gyvenančių žmonių – per tą laikotarpį net 57 kartus", – sako architektas urbanistas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius Jurgis Vanagas. Vilniaus universiteto dėstytoja sociologė R.Žiliukaitė sako, kad į miestus keliamasi dėl skirtingų priežasčių. Vieni tikisi susirasti geriau mokamą darbą, kiti susieja savo gyvenimą su iš miesto kilusiu žmogumi. Daug žmonių persikrausto dėl blogų buitinių sąlygų kaime. Jauni žmonės atvažiuoja į miestus studijuoti. Anot R.Žiliukaitės, sunku prognozuoti, ar iš tiesų šios tendencijos nesikeis. Galima pastebėti, kad po nepriklausomybės paskelbimo atkūrus nuosavybės teises į žemę, padaugėjo ir kaimo gyventojų. Šiuo metu randasi vis daugiau žmonių, kurie dirba mieste, bet gyvena kaime. Taip yra pigiau, mažesnė oro tarša, ramiau. Kyla klausimas: kas yra mieste dirbantis, bet kaime gyvenantis žmogus – miestietis ar kaimietis? Galbūt ateityje apskritai dings skirstymas į kaimo ir miesto žmones.
Ateities miestas
Jungtinių Tautų demografijos ekspertai prognozuoja, kad 2050 m. Žemėje teks apgyvendinti 10–12 mlrd. žmonių. Tuomet miestuose gyvens daugiau negu dabar visoje planetoje. "Kiek ir kokių miestų jiems reikės? Tai klausimai, kurie jau seniai rūpi pasaulio urbanistams", – savo knygoje "Miestų teorija" rašo profesorius J.Vanagas. Vieni specialistai, anot J.Vanago, ieško būdų, kaip pertvarkyti dabar egzistuojančią sistemą, kiti tikisi labai radikalių permainų: statyti miestus-bokštus, miestus-piramides, raustis po žeme, miestus panerti po vandeniu, kurti gyvenvietes dirbtiniuose palydovuose. Tai drąsiausios svajonės, bet kai kurios jų jau ieško pritarimo miestų vadovų kabinetuose.
Vienas prabangiausių pasaulio miestų Maskva realiai svarsto požeminio miesto idėją. Miesto centre jau seniai nėra vietos naujiems viešbučiams, kavinėms, teatrams statyti, tad miesto meras Jurijus Lužkovas vis prabyla apie pagrindinių sostinės gatvių kopijas po žeme. Ten turėtų atsirasti vietos naujiems prekybos centrams, užeigoms. Pirmiausia, anot J.Lužkovo, būtų nukopijuota Tverskaja gatvė bei trys aikštės – Senoji, Triumfo, Puškino.
Jei vis dar svajojate apie naujos statybos būstą, pavyzdžiui, Pilies gatvėje, o nekilnojamojo turto analitikai sako, kad tai neįmanoma – nenukabinkite nosies ir priminkite jiems Maskvą. Gal po keliolikos metų galėsite iškėlęs galvą sakyti – gyvenu prie Rotušės arba, tiksliau sakant, po Rotuše.
Rašyti komentarą