"1992-ųjų lapkričio 7 dieną, per septyniasdešimt penktąsias bolševikų revoliucijos metines, Vasilijus su visa šeima vėl atvyko į Rygą, o po kelių dienų jie visi jau buvo Londone, ten jų laukė naujas gyvenimas", - rašoma garsioje knygoje "Mitrochino archyvas", kurią šiuo metu skelbia ir LŽ.
Legendinio KGB archyvaro V.Mitrochino ir jo archyvo išgabenimo į Didžiąją Britaniją operacijoje, kuri tapo skaudžiausiu smūgiu KGB per visą šios slapčiausios organizacijos istoriją, esama daug "baltų" dėmių ir nutylėjimų. Arba, siekiant suklaidinti čekistus, sąmoningo pėdų mėtymo, kaip paties V.Mitrochino pateikta legenda, neva jis su šeima į Londoną pabėgęs per Rygą.
Tačiau LŽ sužinojo sensacingą faktą, kad iš tikrųjų KGB archyvaras kelionei į Vakarus pasirinko Vilnių. Šioje itin slaptoje operacijoje dalyvavo ir Lietuvos specialiosios tarnybos. Šią paslaptį LŽ nutarė atskleisti tuometinis Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Imuniteto tarnybos viršininkas pulkininkas Virginijus Česnulevičius.
Britai pasirinko krašto apsaugą
Pirmieji kontaktai su Didžiosios Britanijos žvalgybos MI5 agentais užsimezgė 1992-ųjų pradžioje. Tuometinis KAM ministras Audrius Butkevičius pristatė britus. Kiek vėliau, artimiau susipažinus, V.Česnulevičius klausęs: "Jūs sena, daug patirties turinti žvalgybos organizacija, o kas esame mes? Kodėl pirmiausia kreipiatės pagalbos į krašto apsaugą?"
Tuo metu Imuniteto tarnyba net nebuvo operatyvinės veiklos subjektas, dar ir Operatyvinės veiklos įstatymas buvo nepriimtas. KAM žvalgybos vadovas irgi kaip tik tada buvo įtariamas, kad yra užverbuotas KGB. Kodėl kreiptasi ne į Nacionalinio saugumo tarnybą (dabar - Valstybės saugumo departamentas)? Britai tąsyk tik nusijuokė: "Pats matai, kas ten darosi."
Tada tarnyboje vyko nuolatinės reorganizacijos, kas keli mėnesiai keitėsi vadovai. Tuometiniai VSD vadovai Balys Gajauskas, Petras Plumpa buvo patikimi žmonės, tačiau kompetencijos ir jiems, ir jų pavaldiniams tikrai trūko. Patriotizmas yra patriotizmas, bet MI5 agentams tai buvo itin svarbi operacija. Kitas dalykas, kuris užkliuvo britams - per daug VSD dirbančių kagėbistų. "Britai į saugumą net neidavo. Dėl to mes net šiek tiek buvome "pasikėlę" - juk toks pasitikėjimas", - sako V.Česnulevičius.
Imuniteto tarnyba pradėta kurti 1991 metų pabaigoje, o 1992-ųjų sausį jau buvo padėti jos pagrindai. Po kelių savaičių ar mėnesio į vienintelį tarnybos kabinetą, kuriame sėdėjo apie 10 žmonių, ir atvyko tie du britų žvalgybininkai.
Vienas tų britų puikiausiai šnekėjo rusiškai. Apsikeitėme informacija. Britai kalbėjo ir apie vienus kitus tuo metu valdžioje buvusius mūsų asmenis, pasakojo apie kai kurių ambasadų veiklą, - prisimena V.Česnulevičius. - Praėjo nemažai laiko nuo to mūsų pirmo susitikimo 1992 metų kovą. O pati V.Mitrochino ir jo šeimos išvežimo operacija įvyko 1992-ųjų lapkričio 7 dieną, šeštadienį."
Kaip lietuviams užsiminta apie šią operaciją? Prieš tai jie buvo tikrinami paprastesniais dalykais - per Vilniaus oro uostą gabenant vieną žmogų. Britai įtarė, kad gali kilti problemų dėl paso, nes jis buvo padirbtas. Ta operacija įvykdyta sėkmingai, nors pasieniečiams ir kilo abejonių.
"Reikia tik didžiuotis, kad pasienio pareigūnai jau tada ėmė skirti tikrus dokumentus nuo padirbtų, nors tai ir būtų sužlugdę mūsų operaciją, - pasakoja V.Česnulevičius. - Paskui prasidėjo užuominos apie dar vieną numatomą operaciją, tačiau klausinėti jų detalių nei norėjome, nei galėjome. Viskas vyko tik A.Butkevičiaus nurodymu, nes britai labai aiškiai laikėsi subordinacijos. Vėliau kai kuriuos reikalus jau tekdavo spręsti tiesiogiai, o šiaip A.Butkevičius pasakydavo: "Reikia padėti!" Ir taškas."
V.Česnulevičius nežinojo žmogaus, kurį teks išvežti į užsienį, pavardės. Britai apie operaciją kalbėjo labai mįslingai, neatskleidė, kaip su tuo KGB darbuotoju užmezgė kontaktus, susipažino.
"Tiesiog supratau, jog jie turi gerą šaltinį, informatorių, kurį būtina gelbėti. Kad tas žmogus iš paties KGB židinio, KGB archyvo darbuotojas ir reikia jį išvežti iš Lietuvos", - pamena pašnekovas.
Joks šuo net nesulojo
Rengdamasis šiai operacijai V.Česnulevičius tris kartus skrido į Londoną. Vėliau britams teko pasirūpinti, kad tas jų informatorius pasiektų Lietuvą. Kažkas prisiminė, jog rusai labai mėgo važiuoti į Druskininkų gydyklas. Buvo suorganizuota oficiali priedanga. V.Česnulevičius gavo tuščių kelialapių keturiems asmenims į vieną Druskininkų sanatoriją.
"Taip, klastojau dokumentus, bet gal bylos dėl to dabar nekels. Jie buvo tam vyrui, jo žmonai, senutei uošvei, kuri netrukus po kelionės mirė, ir sūnui, kuris atrodė ne visai sveikas, - atskleidžia operacijos ištakas V.Česnulevičius. - Tuos dokumentus nuvežiau į Londoną. Tada jau smulkiau buvo aptariamos detalės. Man pranešė, jog tas žmogus iš pradžių nori patikrinti maršrutą, pamatyti mane ir perduoti paketą su sūnaus tapytais paveikslais. Esą britai atsidėkodami ketina surengti jo darbų parodą Londone.
Sutikau jį Vilniaus geležinkelio stotyje. Mitrochinas (tą pavardę sužinojau tik po operacijos) važiavo į Kaliningradą, pakeliui perdavė tą ryšulį. Jokio pokalbio nebuvo, tik pasilabinome." Vežimėlį su ratukais, ant kurio buvo sukrauti tie paveikslai, V.Česnulevičius išsaugojo iki šiol.
"Man jau tada kilo klausimas, nors nesu meno specialistas, kodėl tie paveikslai tokie stori, o ir patys piešiniai ganėtinai primityvūs, mėgėjiški, mūsų gatvės dailininkai kur kas geresnius tapo. Perdaviau tuos darbus Didžiosios Britanijos ambasadai. Vežimėlį grąžino man, pasakė, kad jiems nereikia jo. Tuomet daug nesvarsčiau, bet dabar man aišku: paveiksluose galėjo būti mikrofilmai ar dokumentų kopijos. Nesakau, jog tai buvo vienintelis "Mitrochino archyvo" transportavimo kelias, bet dalis jo tikrai pasiekė Vakarus ir Lietuvos specialiųjų tarnybų dėka.
Operacijos dieną
Vieną sekmadienį, likus kelioms savaitėms iki operacijos, tiedu britai pranešė, jog norėtų nuvažiuoti visą maršrutą iš Vilniaus į Klaipėdą. Ir kelionės trukmę nurodė - 3 valandos.
"Įspėjau, kad "Žiguli" markės automobilis nėra lėktuvas, tačiau nuvežiau juos per tas tris valandas. Visą kelią lėkėme ne mažesniu kaip 160 kilometrų per valandą greičiu. Vienas britas visą laiką iš siaubo tylėjo, įsikabinęs į rankeną, nors ir pats bijojau, kad koks akmenukas nepasipainiotų po ratais, nes būtume tikrai nuskrieję nuo kelio", - pasakoja V.Česnulevičius. Stabdė automobilį kelių policija, tačiau išgelbėjo kaip priedanga pagamintas policijos komisaro-inspektoriaus pažymėjimas. Britai kelione liko iš esmės patenkinti. Tik per paskutinį vizitą į Londoną buvo paviešintos visos operacijos detalės.
V.Česnulevičius gavo pranešimą, kad į Klaipėdą atplauks Švedijos laivas, kurio įgulai jis ir turi perduoti tuos žmones. Krašto apsauga turėjo vienintelį tinkamą automobilį - senučiuką mikroautobusą "Latvija", kuris priklausė Civilinės saugos departamentui. Tačiau V.Česnulevičius niekada gyvenime nebuvo vairavęs mikroautobuso. Įgūdžiams lavinti jis turėjo vieną vakarą, bet sekėsi nekaip. Negana to, ir automobilio techninė būklė buvo toli gražu ne pavyzdinė.
Reikėjo ir priedangos, apsaugos, nes, pasak V.Česnulevičiaus, 1992-aisiais apšaudomos ar sprogdinamos mašinos atrodė lyg ir "normalus" reiškinys. Ankstų tos pačios dienos rytą buvo iškviesti du Imuniteto tarnybos darbuotojai. Jie turėjo kitu automobiliu važiuoti prieš "Latviją" ir atitraukti galimų persekiotojų dėmesį ar padėti apsiginti. Visi trys pasiėmė po automatą ir pistoletą, po kelias apkabas, radijo stotis. V.Česnulevičius apsivilko pulkininko leitenanto uniformą ir pasirengė keliauti.
Prie "Šarūno", kuris tuo metu buvo vienas geresnių sostinės viešbučių, V.Česnulevičius atvyko pasiimti britų agentų. Tačiau čia iškilo kliūtis - jokiais žinomais būdais nesisekė paleisti "Latvijos" variklio. Ką daryti, kai jau viskas suplanuota? V.Česnulevičius pamena, jog apėmė gėda, kad krašto apsauga net techniškai sutvarkyto automobilio nesugeba gauti.
Netoli stovėjo viešbučio mikroautobusas - gražus, naujas, su užuolaidėlėmis, vienu žodžiu, idealus variantas. Tik kaip jį gauti? Prasidėjo derybos su vairuotoju. Šis sutiko už apvalią britų pasiūlytą sumą nuvežti į Klaipėdą, tačiau nesuprato, kad reikalingas tik pats automobilis. Be vairuotojo.
Vis dėlto derybos, pasiūlius tais laikais milžinišką 500 JAV dolerių sumą, buvo sėkmingos. Skubiai buvo iškviestas dar vienas V.Česnulevičiaus pavaldinys, profesionalus vairuotojas. Iš Vilniaus geležinkelio stoties paėmus keturis rusus, esą atvykusius poilsiauti ir gydytis Druskininkuose, dviejų automobilių kortežas pajudėjo Klaipėdos link.
"Nenoriu nuvertinti Mitrochino, tačiau jis atrodė gerokai suglumęs, įsitempęs, nebuvo panašus į KGB karininką, kokius mes įsivaizduojame - šaltakraujiškus, susitvardžiusius. Tačiau tai suprantama, nes žmogus daug geriau už mus žinojo, ką sugeba jo kolegos. O juk tuo metu KGB Lietuvoje darė viską, ką norėjo", - sako V.Česnulevičius.
Vis dėlto Klaipėdą jie pasiekė be didesnių nuotykių. Uoste jau laukė laivas su Švedijos vėliava. Visiškai atsipalaidavę britų žvalgybininkai vėl puolė fotografuoti lietuvius, tačiau ir šioms nuotraukoms nebuvo lemta išvysti dienos šviesos.
Informacijos nutekėjimas
Vienas operacijoje dalyvavusių Lietuvos operatyvininkų neilgai trukus buvo atleistas iš Imuniteto tarnybos dėl nepatikimumo. Gerai, kad operacijos dieną jis buvo iškviestas netikėtai, nežinojo, nei ką lydi, nei kodėl. Priešingu atveju, V.Česnulevičiaus teigimu, maža kas galėjo nutikti. Vėliau paaiškėjo, kad ir vieno tuometinio Lietuvos laivyno aukšto karininko sesuo Vilniuje savo bute buvo įrengusi KGB konspiracinių susitikimų vietą. Tai irgi galimas vėlesnio informacijos nutekėjimo šaltinis.
Tačiau laivas, plukdęs Mitrochinų šeimą ir KGB archyvą, sėkmingai pasiekė Švediją, o dar po kelių dienų - ir Didžiąją Britaniją.
Pats V.Česnulevičius apie šią ypač slaptą MI5 ir Lietuvos žvalgybos operaciją nutarė papasakoti tik todėl, kad V.Mitrochino jau nebėra tarp gyvųjų. Buvęs krašto apsaugos vadovas A.Butkevičius, paprašytas pakomentuoti savo vaidmenį, LŽ tik pasakė, jog tai yra "tikra ir teisinga istorija". "Mes tikrai padėjome savo partneriams", - patikino A.Butkevičius, tačiau plačiau pakomentuoti atsisakė, nes tam nėra gavęs įgaliojimų iš MI5. Kitas dalykas - numanoma labai skaudi Rusijos reakcija. "Juk ten dar tie patys žmonės dirba", - teigė A.Butkevičius.
Pasak V.Česnulevičiaus, po sėkmingos V.Mitrochino išvežimo operacijos britai teiravosi, kuo galėtų atsidėkoti lietuviams. Siūlė ir butus nupirkti, ir kitokių materialinių gėrybių. A.Butkevičius pasirinko stažuotę Londone. V.Česnulevičius dvi savaites tobulino savo anglų kalbos žinias Londone. Naudos turėjo ir Imuniteto tarnyba - gavo specialiosios technikos, skaitmeninių fotoaparatų ir kitų prietaisų.
Rašyti komentarą