Abortą pasidariusios moterys – paslėpto smurto aukos

Zita Tomilinienė (© Karolis Kavolėlis | Alfa.lt)

Medicinos sesuo pasidarė abortą, nes jautė šeimos spaudimą nesusigadinti karjeros. Mažame miestelyje gyvenančiai moteriai, anot jos pačios, aptemo protas, kai ėmė lauktis trečio vaiko ir nė vienas artimasis nepasisiūlė būti šalia. Mergina išsigando, kad yra nepilnametė, nepasiruošusi tapti mama, vaikinas davė pinigų ir liepė „susitvarkyti“. Tai tik kelios istorijos, kurias patyrusios abortą moterys pasakoja prieš keletą mėnesių įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos „Krizinio nėštumo centras“ darbuotojams. Kol parlamentarai pliekiasi „už“ ir „prieš“ abortus, jie atsako į aklavietėje atsidūrusių moterų laiškus, lydi jas pas ginekologus, renka naujagimių kraitelius, poliklinikose dalija lankstinukus ir aiškina, kad valstybė turėtų labiau prisidėti, jeigu jai iš tikrųjų rūpi krizinėse situacijose atsidūrusių moterų likimai. Moralizavimas čia netinka – daug veiksmingesnis būtų gydytojo išrašytas siuntimas psichologo ar socialinio darbuotojo konsultacijai ir tęstinės pagalbos pasiūlymas bei artimųjų, visuomenės palaikymas.

„Gyvenau mažame miestelyje. Buvau, atrodė, tvirtai nusistačiusi prieš abortus, bet pačiai aptemo protas, kai turėjo gimti trečias vaikas, ir negavau paramos, o tik priešiškumą. Kai paramos nebuvo, kilo net tokių minčių – kas bus su kitais mano vaikais, jei numirčiau gimdydama, kaip bus su darbu – nes aš šitiek įsipareigojusi. Ir kad būtų bent vienas žmogus pasakęs – atsipeikėk, ką tu darai, aš pagelbėsiu tau, jei reiks tuo metu pažiūrėti kitus du tavo vaikus.

Kaip tik šiuo metu mano negimusiam trečiam vaikui būtų 7 metai. O aš vis dar verkiu ir negaliu sau atleisti, kad pasidaviau aplinkos spaudimui ir neapsaugojau. O vyras nesijaučia dėl to kaltas“, – savo patirtį internete išliejo viena moteris, supratusi, kad vieną didžiausių gyvenimo klaidų padarė tik todėl, kad nesulaukė šeimos palaikymo, gydytojų paskatinimo apmąstyti savo sprendimą.

Neplanuotai pastojusių ir sutrikusių, palaikymo nesulaukiančių, merginų ir moterų laiškų elektroniniu paštu „Krizinio nėštumo centras“ sulaukia vis daugiau. Jie liudija, kaip trūksta praktinės pagalbos, supratimo, netgi paprasčiausios informacijos apie vaisiaus vystymąsi, ir koks veiksmingas aplinkinių spaudimas dėl karjeros, pinigų, santykių.

Apie tai, kad reikia padėti krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims, šeimoms, kurioms būsimas pagausėjimas netikėtas, atrodo sunkiai įmanomas finansiškai, kurioms pasakoma, kad turės neįgalų vaiką, moterims, kurios patenka į situacijas, kai išspręsti problemas atrodo tinkama nutraukiant nėštumą, kalbama ilgai. Sakoma, kad nėra sisteminės pagalbos, ir tik prieš keletą mėnesių įsikūrė jūsų organizacija, teikianti tokią pagalbą. Kokią situaciją matote jūs? Ar daugeliui šeimų, moterų prireikia pagalbos ir kokios dažniausiai? – paklausiau „Krizinio nėštumo centro“ įkūrėjos ir vadovės, socialinės darbuotojos, trijų vaikų mamos Zitos Tomilinienės.

Centrą įkūrėme, nes Lietuvoje tokios pagalbos visai nėra – krizinio nėštumo centrai veikia Vokietijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Anglijoje ir kitur, o pas mus Kaune viena socialinė darbuotoja dirba panašų darbą. Vilniuje abortų skaičius būna apie porą tūkstančių per metus. Visos tos moterys, sužinojusios, kad laukiasi, to nesitiki, būna sutrikusios. Gal kartais pasidalija žinia su vyru, nuo kurio laukiasi, kartais ne, eina pas ginekologą, sako, turiu problemą – vienas gali pasikalbėti, kitas tiesiog duoti siuntimą net nepasiteiravęs, kokios priežastys, nepasiūlyti jokios realios pagalbos.

Abortas yra vienintelė pagalba, kurią pasiūlo valstybė. Tai yra žiauru, nes tai – kraštutinė priemonė, gyvo žmogaus, kad ir mažo, nužudymas. Pagal mūsų įstatymus tai legalu, niekas nekelia pagalbos klausimo.

Išeina paradoksas – valstybė, kuri deklaruoja, kad yra „prieš“ abortus, iš tikrųjų nepasiūlo jokios prevencijos ir pagalbos.

Taip. Tiesiog pasako – mes prieš, bet jūs pačios galvokite, kaip jums apsisaugoti, o jeigu laukiatės – kaip susitvarkyti. Artimieji moterį „palaiko“ sakydami, kad yra būdų „susitvarkyti“ problemą, net neįvardindami, kad tai yra naujo žmogaus, tavo vaiko, gyvybės ir mirties klausimas. Sumaterialėjusi visuomenė žiūri į naują žmogų, jei jis neplanuotas, kaip į trukdį. Bet kai moteris, atsidūrusi krizėje, nesulaukia pagalbos iš artimųjų, tuomet jai labai reikia pagalbos iš valstybės ir nevyriausybinių organizacijų. Labai daug tokių, nesulaukiančių paramos, pasirenka abortą kaip vienintelę išeitį, nes neturėjo konsultacijų prieš tai, nesitarė su kitais dėl kitokių išeičių. O tas sprendimas nesugrąžinamas.

Abortas nėra kosmetinė problema, tai situacija, apie kurią moterys bijo kalbėti, ir čia jau turėtų valstybė įsikišti, kad nepaliktų jos aplinkoje, kuri daro spaudimą. Žmogus krizėje situaciją suvokia siaurai, mato vieną sprendimą ir eina link jo, jei kas nors nepadeda ir nepasako – būsime šalia.

Vadinasi, būnate šalia visą laiką ir tiek, kiek reikia.

Mes bandome padėti moterims tiek apsisprendžiant, tiek nėštumo metu – laukiantis moters hormonų pusiausvyra taip pasikeičia, nuotaikos taip svyruoja, kad vieną dieną ji, atrodo, palūš, kitą dieną jau pasiryžusi auginti vaikelį, o trečią vėl viską mato juodomis spalvomis. Siūlome psichologinę, socialinę, materialinę pagalbą, nukreipiame į kursus pasiruošti gimdymui, pažinti vaikelį dar įsčiose. Net ir nepasiruošus motinystei, yra laiko tai padaryti – jeigu išnaudoji tą laiką, nes gali jį ir praverkti. Yra šeimų, kurios padeda suruošti kraitelį, sutinka remti moterį ar merginą, negalinčią išlaikyti savo vaiko, nes neturi darbo, yra studentė, tėvai nepadeda.

Ar į jus dažniau ir kreipiasi nepilnametės, jaunos, netikėtai pastojusios merginos? Minėjote, kad jos nesulaukia tėvų palaikymo.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: