Etnokosmologas Vaiškūnas: gamtoje nėra jokių Naujųjų metų

Jonas Vaiškūnas  (Tomo Vinicko nuotr. | Alfa.lt)
Nuotraukų galerija (1/4)

Jonas Vaiškūnas (Tomo Vinicko nuotr. | Alfa.lt)

Tikriausiai nėra neapčiuopiamesnio dalyko kaip laikas, kurį žmogus bando padalyti, įvardyti, įprasminti, pritaikyti sau. Naujieji per pasaulį ritosi lyg didelė laiko banga nuo Rytų ir vidurnaktį pasiekė mus. Kas sąlyginai mažoje Lietuvos teritorijoje pirmiausiai pasitiko Naujuosius metus? „Gamtoje nėra jokių Naujųjų metų. Laiko skaičiavimas yra intelektuali veikla. Gamta jo neskaičiuoja, žmonės tai daro, sugalvoja laiko gaires, duoda joms pavadinimus, nusprendžia, kada jos prasideda ir kada baigiasi. Skirtingų tautų žmonės skirtingais laikmečiais įvairiai skaičiuodavo naujus metus, bet dažniausiai juos siejo su keturiais kardinaliais Saulės judėjimo momentais“, – 2014-ųjų išvakarėse kalbėjo fizikas, etnoastronomas Jonas Vaiškūnas.

Sutartiniai Nauji metai

Ar Lietuvoje galime kalbėti apie tai, kad skirtingose šalies vietose gyventojai Naujuosius sutinka ne tuo pačiu metu?

Laiką skaičiuojame iš Rytų į Vakarus. Rytas prasideda Saulei tekant, anksčiausiai Rytų šalyse, paskui prabėga per Žemės rutulį. Lietuvoje, kuri nutįsusi iš Rytų į Vakarus, Saulė nevienodu laiku pateka ir leidžiasi Rytuose ir Vakaruose, – kalba fizikas J. Vaiškūnas. –

Laikas visur vienodas, taip susitarta, jeigu skaičiuosime pagal laiko juostas. Bet jeigu laikysime, kad vidudienis būna tada, kai Saulė yra aukščiausiai, kai šešėlis trumpiausias, tai vidudienis sostinėje ir pajūryje skirsis 14 minučių.

Todėl Naujuosius metus Vilniuje žmonės sutiks keturiolika minučių anksčiau nei Klaipėdoje. Jei imtume ryčiausią ir vakariausią Lietuvos taškus, skirtumas tarp jų būtų penkiolika minučių.

Visi sutiksime Naujuosius kartu dėl to, kad laikrodžiai visur rodys vienodą, bet ne Saulės, o juostinį laiką. Šis yra žmogaus išradimas, kad didesnėje teritorijoje gyvenantys žmonės turėtų vienodą laiką. Senovėje vidudienį nustatydavo įsmeigę kuoliuką, gnomoną ir matuodavo jo ilgį. Taip skaičiuojant, Rytinėje šalies dalyje vidudienis būtų anksčiau nei Vakaruose.

Per televizorių stebėdami kitas valstybes, matome, kaip Rytuose, kažkur Kamčiatkoje, jau gyventojai sutiko Naujuosius metus, o dabar jie keliauja pas mus. Taip ir per Lietuvą Naujieji perbėga. Žinoma, visai kitaip tai atrodytų, jei mūsų teritorija būtų didelė ir priklausytų skirtingoms laiko juostoms. Pavyzdžiui, Rusijos rytiniuose pakraščiuose žmonės sutinka Naujuosius metus net pagal tą patį laikrodį skirtingu metu, nes laikas skiriasi.

O Lietuva yra maža, galime apie skirtumą kalbėti, tik matuojant Saulės laiku. Žiūrėdami į laikrodžius, matysime, kad visi sutinkame vidurnaktį vienu metu, tik žinosime, kad pagal Saulę šalies gyventojai Rytuose juos sutiko penkiolika minučių anksčiau.

Laikas – neapčiuopiamas kaip vanduo

Jeigu kalbėtume ne apie žmonių sugalvotą linijinį laiko skaičiavimą, o gamtos diktuojamą, tada nebūtų kalbos apie Naujuosius, kuriuos švenčiame žiemą?

Taip, nebūtų. Laikas juk yra niekaip nepažymėtas ir nepadalytas, toks neapčiuopiamas kaip vanduo, pratekantis pro pirštus.

Galima visą gyvenimą pragyventi niekaip to laiko neįvardijus, net nepajutus, tarsi per vieną dieną jis prašvilptų. Žmogus tą laiką skirsto ir dalija, įvardija savo amžiaus tarpsnius (vaikystė, branda, senatvė). Tik pagal ką skirsto?

Dalijant metus, mums reikia kažkokio mato. Juo gali būti Saulė. Dabar žinome, kad metai yra vienas Žemės apsisukimas apie Saulę. Senovėje žmogui atrodė, kad Saulė vienąkart apsisuka apie Žemę. Tai yra pati seniausia laiko matavimo tradicija, kai stebimas Saulės judėjimas aplink Žemę ir įsidėmimos jos padėtys. Šios nėra akivaizdžios, todėl stebėjimams naudoti du būdai. Žiūrėdavo, kur Saulė teka. Matydavo ir pasižymėdavo, kad vasarą ji teka šiaurės rytuose, o žiemą – labiau į pietryčius nukrypusi.

Tokie statiniai kaip Stounhendžas parodo, kaip tais akmeniniais vartais pažymimos skirtingos Saulės kryptys, ir susidaro metų ratas. Vienu metų laiku Saulė patekės pro vienos vartus, o kitu metų laiku – per kitus. Jau Akmens amžiuje žmonės, remdamiesi stebėjimais, suformavo pagrindines sąvokas, kurios tapo mūsų kalendoriaus karkasu. Pagal šiuos skaičiavimus, turime keturis atskaitos taškus vasaros ir žiemos saulėgrįžas, pavasario ir rudens lygiadienius. Taip įvardijame ir keturis metų laikus.

Paskui juos žmogus dar dalija į smulkesnes dalis. Keturių sezonų dalijimo pagrindu tampa Mėnulis. Tai yra labai senas matas, kuris padėjo žmogui visą metinį Saulės ratą aplink Žemę sudalyti ne bet kaip, bet į dvylika dalių. Taip atsirado dvylika mėnulių arba mėnesių. Mėnulis tapo tuo laiko dalytoju, nes žmogus pastebėjo: kol Saulė keliauja dangumi iš vieno krašto į kitą ir grįžta atgal, Mėnulis pasikeičia dvylika kartų. Taip susiformavo Saulės-Mėnulio kalendoriai. Juos žmonėms gana sunkiai sekėsi derinti, nes dėl neatitikimų, tekdavo įterpti tryliktą mėnesį. Iš čia atsirado neigiamas skaičiaus trylika vertinimas. Laiko juk yra tiek pat, mes tik skales derinome, nieko neprisidėjo, niekas nedingo.

Tai sunku žmonėms išaiškinti, nes laikas yra labai abstraktus dalykas. Jo išdėstymas, įvardijimas, ypač jo stumdymas, visokios laiko reformos, visada keldavo sąmyšius. Kai XVI amžiaus pabaigoje buvo pereinama nuo Julijaus Cezario prie Grigaliaus kalendoriaus, buvo dešimties dienų neatitikimas tarp sezonų ir kalendorinių datų. Tiesiog pasikeitė numeracija, tos dienos niekur nedingo.

Dabar esame laimingi, nes turime gana tikslų kalendorių su dvylika mėnesių, tiesa, jau nesusijusių su tiksliu Mėnulio judėjimu ir fazėmis, tik vardas liko mėnuo. Mėnulis sau laksto dangumi, o mes skaičiuojame vienodai, pastoviai. Kartais skiriasi viena diena, vasario 29-oji. Ji suteikia nepatogumų tądien gimusiems žmonėms, nes kas maždaug ketveri meti ji prapuola ir vėl atsiranda.

Kalendorius iš tiesų atspindi istoriją, kaip žmogus skirstė laiką nuo pačių primityviausių stebėjimų iki jau dabartinių skaičiavimo metodų (galime atominiais laikrodžiais pamatuoti, kad per metus kalendorius tapo netikslus, tarkime, per milisekundę). Saulė juk ir toliau žymi laiką, bet šio pagal ją neskaičiuojame. Vis dėlto didžiosios metų šventės yra siejamos su Saulės judėjimu, saulėgrįžomis, lygiadieniais kaip Kūčios, Kalėdos, Velykos, Joninės, Rasos, Vėlinės. Mes ir toliau išlaikome tradicijas, susietas su reikšmingomis Saulės padėtimis. Visos šitos šventės siejasi su kardinaliomis astronominėmis Saulės judėjimo kryptimis.

Civiliniai Naujieji – dirbtinai sugalvoti ir be prasmės?

Ar sausio 1-oji yra visiškai dirbtinė, tuščia, tiesiog kalendorinė diena, neturinti jokios gilesnės su Visatos reiškiniais siejamos prasmės?

Kalendorius siejasi su įvairia politine, religine padėtimi, su žmonių užimtumu, mokesčių mokėjimu, kova tarp religijų, kai viena pasaulėžiūra keičia kitą, keičiami ir kalendoriai. Į juos įsispraudė galybė dalykų.

Kai 46 metais prieš mūsų erą imperatorius Julijus Cezaris sumanė atsisakyti senojo Mėnulio kalendoriaus, jis davė užduotį astronomams sukurti naują Saulės kalendorių. Matyt, jie rėmėsi egiptiečių ir kitų Rytų šalių patirtimi. Būtent jie perkėlė Naujų metų pradžią į sausio 1-ąją, bet ši Europoje ilgai neprigijo.

Lietuvoje, tiesą sakant, ji gal tarybiniais laikais tik įgyvendinta. Iki to laiko visos Naujųjų tradicijos sietos su Kalėdomis. Kai buvo uždrausta jas švęsti, galime sausio 1-ąją vadinti civiliniais Naujais metais. Šie, valstybiniai, metai prasideda, kalendoriaus lapelis nuplėšiamas, ir tiek. Bet visos tradicijos siejamos su Kalėdomis, kurios, kaip žinome, nors skaičius ne visiškai tiksliai sutampa astronominiu reiškiniu dėl kalendoriaus istorijos, siejamos su žiemos saulėgrįžos švente. Tai yra atskaitos taškas.

Visos tautos visais laikais kalendoriaus atskaitos tašką pirmiausia siedavo su viena iš šitų kardinalių kraštinių Saulės krypčių – rudens ar pavasario lygiadieniu arba žiemos ar vasaros saulėgrįža. Tai yra natūralūs Saulės taškai aiškiai matomi horizonte ir su jais siejama atskaitos pradžia.

Ilgą laiką pagoniškoje tradicijoje, ir liaudies kalendoriuje tai žymu, Naujų metų pradžia siejama su pavasariu, pavasario lygiadieniu. Normalu, nes kas yra „nauja“ žemdirbiui? Naujas ciklas jo gyvenime prasideda, kai baigiasi tamsusis periodas, atsinaujina gamta. Žiemos saulėgrįža kaip ir ta civilinė sausio 1-oji, tai yra superabstraktūs Naujieji metai. Jie yra deklaratyvūs.

Ir dekoratyvūs?

Taip, nes jie neturi nei reikšmingos juos žyminčios saulės padėties, nebent sugalvotą religinį pagrindą. Šiuo atveju, Kalėdos yra Kristaus gimimo, o sausio pirmoji – Kristaus apipjaustymo diena. Krikščionys dabar jau mažai apie tai šneka.

Senoji tradicija Naujus sieja su kovo pradžia. Kaip, tarkime senajame romėnų kalendoriuje, prieš įvedant Julijaus Cezario, Naujieji metai prasidėdavo kovo 1 dieną. Bet ne šiaip sau, o dar laukiama jauno Mėnulio pjautuvo. Tik tada ta pirma pirmo metų mėnesio diena ir įvardijama. Net tik senovės romėnams žemdirbiams, bet ir Šiaurės, Rytų Europoje pagoniškajai tradicijai svarbi data, nustatyta pagal Mėnulio kalendorių.

Laiko kodas sukurtas tam, kad gyventi būti prasmingiau

Kaip ir Rytų šalyse, Azijos (Irano ir jos kaimynių) švenčiamas Novruz, Kinų Naujųjų pradžia susijusi su Mėnulio fazėmis?

Kalendoriai yra įvairūs, vienu metu atskaitos taškai galėjo būti keli. Valdininkai sausio pirmąją sureikšmins, nes jiems gal baigiasi vieni finansiniai metai ir prasideda nauji. O ūkininkai sakys, kad jiems vis tiek Naujieji prasidės per Jurgines, kai pirmąkart išgins gyvulius į laukus, tada viską pradės iš naujo. Astronomui visai kitos datos bus reikšmingos.

Naujieji metai yra sąlyginis atskaitos taškas, jis priklauso nuo tradicijų ir gyvenimo būdo. Gamtoje nėra jokių Naujų metų. Skirtingų tautų žmonės skirtingais laikmečiais įvairiai skaičiuodavo Naujuosius, bet dažniausiai juos siejo su keturiais kardinaliais Saulės judėjimo momentais.

Lietuviška tradicija Naujuosius neabejotinai siejo su pavasariu, vėliau sureikšminta žiemos saulėgrįža (tai jau krikščionybės įtaka, Saulės sugrįžimas susietas su Kristaus gimimu). Pagoniškais laikais žiemos saulėgrįža galėjo rūpėti žyniams, jiems svarbus Saulės kelias per dangų, jos padėtys. Be to, egzistavo keletas kalendorių, Mėnulio ir Žvaigždžių.

Lietuviškoje tradicijoje, pats tyrinėjau lietuvišką Zodiaką, žyniai naudojosi Žvaigždžių kalendoriumi. Jis buvo įkūnytas Vilniuje, dabartinėje Katedros vietoje, kur anksčiau stovėjo Perkūno šventykla. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, ten buvo laiptuotas aukuras su dvylika laiptelių. Kiekvienas laiptelis skirtas Zodiako ženklui. Iš šalia aukuro esančio Perkūno bokšto žyniai stebėdavo Saulės kelią dangumi ir nustatydavo jos padėtį, kai ji pereina iš vieno Zodiako į kitą, tada skelbdavo mėnesio pradžią.

Taigi mėnesiai skaičiuojami ne pagal Mėnulio fazes, o Saulės perėjimą iš vieno ženklo į kitą. Žvaigždžių kalendorius sudėtingesnis už Saulės, nes nustatyti, kuriame taške ji teka lengviau, nei pastebėti, kuriame ji žvaigždyne yra. Protėviai dangaus skliautą padalijo į dvylika dalių, žvaigždynų. Žinoma, ši tradicija užgimė ne Lietuvoje, ji perimta iš Rytų šalių, bet adaptuota, turėjome savus Zodiako ženklus. Apie tai leidžia kalbėti išlikęs apeiginis pagonių indas, ritualinis kaušas, rastas dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, ant kurio yra išraižyta dvylika Zodiakų.

Štai kodėl ir dabar per kalendorines ar šeimos šventes, svarbu yra valgymas. Gurmanai jį savaip sureikšmina, kiti sako, kad maistas reikalingas tik jėgų atgaivinimui, bet senovėje valgymas būdavo apeiga. Senovės lietuviai paprastai valgydavo ne vieni, kartu kviesdavo valgyti protėvių vėles, didvyrius, dievus. Jie tikėjo jų nematerialiu buvimu šalia, stiprindamiesi kartu, su jais palaiko ryšį. Ko labiausiai bijo žmogus? Mirties. Žmogus valgydamas nutolina mirtį. Tai buvo savitas maisto kodas.

Laiko kodas atsiranda, kai sureikšminamas laikas. Tada sukuriamas veiksmų kodas, nes kiekvienas veiksmas įgyja simbolinę reikšmę, jis primena tai, kas žmogui yra svarbu. Mes, įvardydami laiką, ieškome, kaip jį padalyti, bet paskui svarbu, kaip tas atkarpas pavadinti.

Jeigu atkarpas pavadiname rugsėju, rugpjūčiu, spaliu, matyt, esame žemdirbiai, tas laikas paskirtas tiems konkretiems darbams nudirbti. Kaip dabartiniam žmogui reikėtų įvardyti laiką? Tarkime, biudžeto mokėjimo mėnuo, skolų atidavimo mėnuo, mėnuo be smurto prieš moteris, man patiktų meilės mėnuo arba mėnuo be pykčio...

Taip laikas yra kažkam dedikuojamas, įprasminamas, įduodame jam kodą, atspalvį, idėją, nes šiaip laikas yra beskonis, bekvapis, beaistris ir mums nieko neprimena ir nemoko. Bet žmogus visada laiką nominuodavo, jam suteikdavo vertę, sakydavo „geras“ arba „blogas“ laikas. Jis toks nėra. Tik galbūt laikas gali būti blogas tam, ką dabar sumanėme, netinkamas. Nes mūsų sumanymui tinkamesnis yra kitas metų laikas.

Taip yra todėl, kad žmogų negali visko iškart daryti, jam savo darbus reikia išskleisti laike, metuose. Mums reikia išsidėlioti, ką po ko darysime. Jeigu viską sumesime į krūvą, nieko nenuveiksime. Tradiciškai laikas per tam tikrus ženklus, žvaigždynus būdavo nominuojamas, paskiriamas kaip geras ar blogas tam tikriems darbams atlikti.

Žmogus bando savo gyvenimą paversti kažkokia prasminga struktūra. Jam padeda skaičiai, mėnesiai, kurie yra kaip priminėjai. Į tuos laiko ženklus žmogus mėgina sutalpinti visa, kas jam yra svarbiausia. Sudėlioti moralinį, kūnišką, dvasinį elgsenos modelį – atleisti, atiduoti skolas, nudirbti darbus. Taip per metus jis tarsi apeina simbolinį ratą, kad paskui galėtų viską pradėti iš naujo. Štai kodėl toje archajiškoje tradicijoje, kuri išlikusi dar iki šių dienų prieš Kalėdas, dabartinius Naujuosius, klupdami skubame baigti darbus, atiduoti skolas, atsisveikinti su skriaudomis ir nepritekliais, kad ta nauja pradžia būtų tinkama.

Laiko skaičiavimas yra intelektuali veikla. Gamta jo neskaičiuoja, patys tai darome, sugalvojame laiko gaires, duodame joms pavadinimus, nusprendžiame, kada jos prasideda ir kada baigiasi, pagal dangaus šviesulius. Be cikliško jų judėjimo nieko reguliaraus mūsų gyvenime ir nebūtų. Sezonai, metų laikai, priklauso nuo Saulės judėjimo. Pirmasis kalendorinių metų skelbėjas buvo Saulė, vėliau Mėnulis. Tie kalendoriai ir tapo mūsų laiko liniuotėmis, matais. Šiandien gyvename pagal Saulės kalendorių, šiek tiek numodami į Mėnulį.

Dvi Naujų metų pradžios – daugiau švenčių ir džiaugsmo?

Na, į gamtą dar visai nenumokime, nors klimatas keičiasi, bet dar galime pasidžiaugti, kad vis dar turime metų laikus, ir jei nuo jų nepriklauso mūsų darbai ar gyvenimo ritmas, bent jau galime susikurti kelias prasmingas metų pradžias. Sausį susigalvota Naujųjų šventė mums nušviečia tamsiausią metų laikotarpį, bet pavasario Naujuosius galėtume pasitikti kaip tikruosius, prasmingus?

Ta sausio pirmoji nėra visiškai beprasmė. Mūsų šiuolaikiškas, civilizuotas gyvenimas yra su ja susietas: rašomi projektai, rengiamos ataskaitos, skaičiuojamas biudžetas. Jau ne juokais su šita data susirišę esame. Antra vertus, kad ir kokie bebūtume žemdirbiai, kad ir mažą sodo sklypelį beturėtume, mums ir pavasariniai Naujieji yra labai svarbūs.

Tada pasikeičia netgi mūsų temperamentas, tampame ekstravertais, daugiau bendraujame, mažiau užsidarę namuose būname. Dabar mus visi kalendoriai veikia vienu metu, tik priklauso, kuris dominuoja. Kaip ir Rytuose, kinai turi archajišką kalendorių ir sausio 31 d. paskelbs Arklio metus, bet valdininkai ir visos kontoros dirba pagal europietišką kalendorių. Sausio pirmąją irgi kažkas ten ją pažymi, iššauna kokį saliutą.

Tos tradicijos viena kitą papildo, sluoksniuojasi ir gyvena kartu. Sekuliari, krikščioniška, žemdirbiška, civilinė, pagoniška tradicija turi atskirus atskaitos taškus, bet dabar nesame gryni žemdirbiai, žyniai, valdininkai, mes pasiduodame įvairioms socialinėms įtakoms. Tame metų ciklo, rato taške galime sau skirtingas pradžias pasižymėti, – atsakė Etninės kultūros globos Tarybos narys J. Vaiškūnas, priklausantis senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“. –

Mes, romuviečiai, kurie stengiamės gyventi pagal seną baltiškąją tradiciją, žymiai labiau sureikšminame pavasarinius Naujus metus. Juos švenčiame po pavasario lygiadienio. Šis įvyksta, bet tada pumpurai nesprogsta, dar nėra žalumos, ne visi paukščiai parskridę, nesimato gamtos prisikėlimo pėdsakų. Todėl Naujieji švenčiami balandžio 23-iąją, praėjus beveik mėnesiui po lygiadienio, tada Žemė jau būna prikaupusi šviesos pertekliaus ir prasideda gamtoje permainos. Tai yra pats seniausias atskaitos taškas, kuris remiasi gyvosios gamtos pokyčiais, kai nugriaudžia pirmasis perkūnas, galima maudytis vandenyse, sula pradeda tekėti.

Šis augalų arba fenologinis kalendorius, ko gero, yra pats archajiškiausias. Kai Žmonės ėmė labiau dairytis į dangų, reikėjo derinti dangiškuosius ciklus su žemiškaisiais, jie ne visada atitinka, todėl kuriame kalendorius, teoretizuojame, taip pamažu nutoldami nuo pradinio atskaitos taško. Aišku, senų laikų lietuviui Naujieji žiemą būtų buvęs blogas ženklas, anomalija, juk tada gamta ilsisi, jokie pumpurai nesprogsta, naujos pradžios dar nėra. Šiuolaikinis žmogaus išgyvenimas nuo gamtos taip nepriklauso, tas santykis su ja nebėra toks fatališkas, – pasakojo etnokosmologas J. Vaiškūnas.

Alfa.lt

Nusiųsk draugui:
    Išsaugok ir skaityk vėliau:

Taip pat skaitykite:

Alfa TV

Susijusios naujienos

Naujus metus gyventojai pradeda optimistiškesnėmis nuotaikomis

Nauji metai – nauja ir virtuvė: kaip gaminti švariau ir sveikiau

„Nauji metai“ – populiariausias kūrinys lietuviškame „iTunes“

Rusų įgulos linksmybės baigėsi Danijoje

Prabanga, egzotika ir seksualumas: kaip Naujuosius šventė pasaulio žvaigždės?

„Liūdni slibinai“ metus išlydėjo su kameriniu orkestru ir horoskopų prognozėmis

​Naujieji metai „Lofte“: nuo pasipuošusių „Žvaigždžių karų“ gerbėjų iki piršlybų scenoje

Medikai su įtampa laukia naujametės nakties: festivalis prasideda po vidurnakčio

Naujametinio stalo desertui: spalvota želė

Naujuosius pasitiksime itin žiemiškai

Populiariausios naujienos