Kineziologas Goldrinas: paradoksalu, bet mus labiau myli, kai esame nelaimingi

Kineziologas Romanas Goldrinas.
Kineziologas Romanas Goldrinas.
© Dmitrijus Radlinskas

„Daugybė šiuolaikinių žmonių labiau pasitiki išorine informacija, o ne savo pojūčiais“, – sakė taikomosios kineziologijos specialistas Romanas Goldrinas. Jis, kaip pats teigia, moko žmones susikalbėti su savimi. Tam estas naudoja įvairius metodus, bet vienas jų – raumenų testavimas – parodo ir tai, ką dažnas linkęs nutylėti. Tikrinant raumenų būklę, nustatomos su tam tikrais raumenimis neurologiškai ar psichoemociškai susijusių organų problemos. Paprastai tariant, kūnas išplepa mūsų bėdas, kurių nenorime ar bijome pripažinti. Pokyčiams, anot R. Goldrino, ryžtamės tik tada, kai nebegalime daugiau kentėti.

Vieni tikslai mus silpnina, kiti stiprina

Su kokiomis problemomis dažniausiai į Jus kreipiasi?

Įvairiomis, pradedant nuo sveikatos, baigiant filosofine gyvenimo prasme, – atsakė beveik dešimtmetį Lietuvoje besilankantis masažo, akupunktūros, taikomosios kineziologijos specialistas iš Estijos R. Goldrinas. –

Vieniems trūksta energijos, kitus vargina finansinės problemos... Iš esmės visos šios problemos yra susijusios. Kai žmogus nenori, verčia save kažką daryti, jam ima trūkti energijos. Vėliau ima griūti ir sveikata, ir santykiai, ir finansiniai reikalai.

Teoriškai tai skamba keistai, visada duodu paprastą pavyzdį. Atrodo, žmogų kankina visiškai skirtingi negalavimai. Yra sąmonė, emociniai sutrikimai (psichologų sritis), virškinimo, hormonų sutrikimai (juos tiria endokrinologai), raumenų, nugaros skausmai (tuo užsiima masažistai, ortopedai, chirurgai).

reklama

Visi šie negalavimai yra susiję, nes mūsų organizmą valdo centrinė nervų sistema (galvos smegenys, sąmonės sritis), yra ir pasąmonė, ši valdo hormoninę sistemą. Nėra organizme funkcijos, kuriai įtakos nedarytų hormonai. Žmogus yra nedaloma visuma. Tai suprantama Rytuose, bet pas mus apie tai dar mažai kalbama.

Kaip žinoma, yra streso ir laimės hormonai. Daugeliui žmonių yra padidėjęs streso hormonų lygis. Jie sukelia pačias didžiausias problemas. Lengviausia žmogui save gąsdinti mintimis. Kai žmogus galvoja, mintį nuspalvina tam tikra emocija (jis net nepastebi, kad neturi neutralių minčių). Ši automatiškai sintetinama arba džiaugsmo, arba streso hormonų.

Kalbėjote, kad mintys yra džiugios ar baimingos, bet nėra neutralių. Būtent Rytuose įvairios praktikos padeda žmonėms išlaikyti tą neutralią vidinę būseną, pusiausvyrą.

Teisingai. Aš irgi mokau pusiausvyros. Žmonėms padedu per kūną, nes moku skaityti kūno signalus. Daug metų užsiiminėjau taikomąja kineziologija (ši yra medicinos sritis, tyrinėjanti raumenų darbą, jo tonusą, judėjimą). Naudoju metodą, kuris vadinamas raumenų testavimu.

Tiriant raumenis, galima suvokti, ką žmogus galvoja, tai yra, ką galvoja jo kūnas, jo pasąmonė. Paprastai tariant, išsiaiškinu, kurios temos, gyvenimo sritys iš žmogaus atima daugiausia energijos, o kurios suteikia. Kas jį silpnina, o kas stiprina.

Naudoju ir kitus metodus, pavyzdžiui, logoterapijos, kurią sukūrė Viktoras E. Franklis. Jis, būdamas konclageryje, pastebėjo, kad tokiomis sąlygomis išgyvena žmonės, kurie turi gyvenimo tikslą. Bet tokį, kuris kyla ne tiek iš proto, bet eina iš širdies.

Mano užduotis yra padėti žmogui nustatyti, kurie gyvenimo tikslai jį stiprina. Yra tikslų, kurie kyla iš žmogaus ego, proto noro, tai dažniausiai atima energiją, sekina. Tikslai, kurie kyla iš širdies, stiprina.

Taigi iš vienos pusės sujungia fiziologiją, filosofines žinias apie gyvenimo tikslą ir Rytų patirtį apie atsipalaidavimą, energiją, kvėpavimą. Ypač daug užsiiminėjau su kvėpavimu, todėl galiu duoti konkrečius patarimus žmonėms, kaip suvokti savo būseną ar ją valdyti.

Svarbiausia mokau žmones kalbėti su savimi. Padedu jiems atrasti pusiausvyrą, o vėliau mokau, kad patys mokėtų išlaikyti pusiausvyrą su savimi ir aplinkiniais.

Vien tik meilė (ir baimė) valdo mus

reklama

Minėjote V. E. Franklį. Kiek atsimenu, jis tvirtino, kad svarbus yra žmogaus gebėjimas mylėti. Ar šiuolaikiniuose žmonėse yra pernelyg mažai meilės sau ir aplinkiniams, ar tai yra pagrindinė jų problemų priežastis?

Visiškai teisingai. Pačios pagrindinės žmogaus emocijos yra meilė ir baimė. Jos viena kitą slopina. Neįmanoma, kad baimė visiškai išnyktų, bet ji sumažėja, kai padaugėja meilės. Mano patirtis rodo, kad žmonės nutaria keistis dėl dviejų priežasčių – kai jiems yra labai blogai, ir bijo, kad bus dar blogiau, arba, kai labai ko nors nori, kai ką nors pamilsta.

Dažniausiai žmonės ima keisti savo gyvenimą, kai daugiau nebegali kentėti. Tada kreipiasi į fizinio kūno gydytojus ar psichologus, kai nepadeda tradiciniai, ieško alternatyvių gydymo metodų. Jei ir tai nepadeda, galiausiai atsisuka į save.

Visi atsakymai yra žmoguje. Paprastai sunkiausia susikalbėti su pačiu savimi. Iš pradžių žmogui reikia, kad kas jam padėtų, palaikytų, kad būtų tarsi veidrodis, kuris atspindėtų, kas jame vyksta. Sudėtingiausia dirbant su savimi yra būti objektyviam, nepriklausomam, nesuinteresuotam rezultatu.

Suprantu, kai į Jus kreipiasi žmonės, kuriems kažką skauda, dėl blogos savijautos, bet kaip galite padėti jiems sutvarkyti pašlijusius finansinius reikalus?

Daugumą dalykų žmonės daro vedami proto. Pavyzdžiui, žmogus iškelia sau užduotį uždirbti pinigų, taip jis supainioja tikslą su priemone. Pinigai dažnai mums reikalingi kaip priemonė kažką įgyti. Paprastai žmogus daugiau pinigų siekia ne sau, o kam nors, ką myli. Jis mano, jei turės pinigų, artimieji jį mylės. Tadas jis ir pats galės save mylėti, nes bus už ką.

Antra, norint, kuo nors aktyviai užsiimti, žmogui reikia energijos. Jei jis nuolatos save verčia kažką daryti, kovoja su savimi, jis neturi energijos. Be to, jis nuolatos yra įsitempęs. O intuityviai pajausti gali tik atsipalaidavęs žmogus. Stambūs sėkmingi verslininkai turi stiprią intuiciją. Dažnai tai būna pagrindinė jų sėkmės paslaptis, jie pasitiki intuicija, todėl elgiasi kitaip nei visi kiti.

Žmogus turi būti ramus, pasitikėti savimi, tada jis galės kliautis intuicija, tai yra išmokstama. Kaip ir su meile. Mylėti galime tik tą, kuriuo pasitikime. Kaip galima mylėti save, jei savimi nepasitikime? Dažnai žmoguje kūnas ir smegenys tarsi veikia atskirai. Kai pavyksta jų veiklą suderinti, žmogus pats pradeda savimi pasitikėti, vadovautis intuicija.

„Tie, kurie nori tapti laimingi, meta iššūkį visuomenei“

Nuo vaikystės mus moko: „Būk protingas, mąstyk, nerodyk emocijų.“ Nesako: „Jausk, pasitikėk intuicija.“ Užaugame ir patys savęs nesuprantame?

reklama

Tiesa, nuo vaikystės mūsų nemoko pasitikėti intuicija. Skatinu ją vystyti, bet kartu ir vadovautis protu. Reikalinga pusiausvyra. Mokau pajausti, pamąstyti, įvertinti riziką. Protas yra mums naudingas, nes padeda įvertinti riziką. Žmogus, metų metais pripratęs nepasitikėti savo intuicija, negali iškart pradėti to daryti, to mokomasi pamažu. Nereikia mestis iš vieno kraštutinumo į kitą.

Kiekvienas turėtų būti pats sau mokslininkas – tikrinti, koks metodas jam tinka, o netikusį atmesti.

Sakome, kad norime būti laimingi, bet dažniausiai elgiamės priešingai – tampame didžiausiais savo priešais.

Žmogų iš esmės valdo emocijos. Jis gyvena vardan emocijų, pojūčių. Mintys jau susijusios su vertinimu – teisinga, neteisinga. Emocijos yra hormoninė sistema, žmogus be jų negali gyventi. Tie, kurie nuolatos išgyvena neigiamas emocijas, ilgai negyvena.

Kalbant apie motyvaciją, reikia atskirti du dalykus: viena yra sakyti, kad norite būti laimingas, o visiškai kita, mokėti būti laimingam. Jei vaikas auga aplinkoje, kurioje visi yra nelaimingi ir tik kalba, kaip norėtų būti laimingi, jis neigiamą aplinką priims kaip normą. Tai ir yra didžiausia problema: gyvename ne atskirai nuo sistemos, o joje. Jei visuomenėje yra 90 procentų žmonių nelaimingi, reikia turėti pakankamai valios ir noro, kad galėtum patekti tarp tų 10 procentų.

Paradoksalu, bet visuomenė mus labiau myli, kai esame nelaimingi. Laimingi sukelia kitiems pyktį arba pavydą. Tie, kurie nori tapti laimingi, meta iššūkį visuomenei. Ir sulaukia pasipriešinimo, pradedant žmona, vyru, tėvais, vaikais, broliais, seserimis.

Jei artimieji nenori kartu keistis, trukdo tam, kuris nori būti laimingas. Baisiausia, kad tada žmogus gali atsidurti savotiškoje izoliacijoje. Vienas prieš visus. Idealu, jei žmogus gali ir moka būti vienas. Tam tikra prasme vienišas žmogus (gebantis būti vienas, jam pačiam su savimi įdomu, turi kuo užsiimti) yra laimingas žmogus.

Dauguma nuo vaikystės turi giluminę baimę būti vieni. Jie nežino, ką tada su savimi daryti. Pas mane atėjusiems žmonėms, naudodamas daug transpersonalinės psichologijos metodų (bet neįvesdamas jų į transą ar hipnozę), padedu įgyti patirtį, kaip atsipalaiduoti ir jausti save. Kai žmogus išmoksta savo kūną priimti kaip mažą vaiką (tarsi save vaikystėje, kai jį besąlygiškai myli ir nori jam padėti) iškart prasideda pokyčiai.

Mes tokie pasimetę, kad mums reikia mokytojo, kuris padėtų savimi pasitikėti?

Kai žmogui prasideda kokios nors problemos su sveikata, santykiais, pinigais, dažnai jos trunka tam tikrą intervalą. Viskas buvo gerai, o dabar ėmė griūti. Nieko atsitiktinio nėra. Tik žmogui dažnai pačiam sunku atrasti problemos priežastį. O ji būna paprasta – žmogus ėmė daryti kažką prieš savo valią, priešingai, nei norėjo jo širdis. Nes taip buvo teisingiau, logiškiau, bijojo ką nors įskaudinti, supykdyti.

reklama

Kai į ką nors laikomės įsikibę, esame vaikai. Mums reikia gero gydytojo, gero psichologo, tėtės, mamos, kurie pasakytų, kur eiti, ką daryti. Štai kodėl žmonės taip mėgsta horoskopus, psichologines patarimų knygas, nes nereikia patiems mąstyti.

Problema viena, – jei žmogus klauso kito (kad ir protingesnio, gabesnio), o ne savęs, niekada neišmoks pasitikėti savimi. Jis nemylės savęs.

Visa, ką žmogus daro atvira širdimi, jam lengvai sekasi, jis būna kupinas energijos. Tada ir vyksta stebuklai, kuriuos logiškai sunku paaiškinti. Tai jau aprašyta ne vienoje knygoje (kaip „Paslaptis. The Secret“). Kai žmonės išmoksta mylėti ir dėkoti už tai, ką turi, – gauna ir tai, ko nori.

Žmonės myli savo problemas ir bijo jų netekti

Kas pas jus dažniau ateina – vyrai ar moterys?

Lietuvoje beveik lygiomis dalimis lankosi ir vyrų, ir moterų. Kartais vyrų, ypač verslininkų, būdavo net daugiau. Žinoma, kitose šalyse paprastai daugiau būna moterų.

Turiu keletą draugų verslininkų, kurie dažnai į mane kreipiasi pagalbos. Jiems nenurodinėju, tik tampu tarsi veidrodžiu, atspindžiu jų būseną. Stebiu jų kalbą, reakcijas, kurias sukelia protas. Jie patys vertina informaciją ir daro pasirinkimą. Jei pasirenka teisingai, tai, ko jiems iš tiesų reikia, jaučiasi energingesni. Gana paprastai ir lengvai dingsta įtampa, problemos.

Žinoma, yra žmonių, kuriems reikalinga kova. Be jos gyvenimas pernelyg nuobodus. Jie sėkmingai susikuria krūvą problemų, kurias nuolatos sprendžia. Kad nė minutės nebūtų atokvėpio, kad nebūtų kada pamąstyti.

Vienas užsienietis pajuokavo, kad lietuviai labai myli savo problemas.

Tai nesusiję su tautybe. Daugybė šiuolaikinių žmonių labiau pasitiki išorine informacija, o ne savo pojūčiais. Ji suteikia daugiau ryškių emocijų.

reklama

Todėl ir šiuolaikiniai vaikai nemoka valgyti paprasto natūralaus maisto (obuolių, košės). Toks, palyginus su išreklamuotomis maisto prekėmis, yra pernelyg blyškus, neskanus. Kramtomos gumos su obuolių ekstraktu skonis yra sintetinis, bet daugybę kartų stipresnis už natūralaus obuolio. Mūsų smegenys yra kaip narkomanas. Kuo stipresni impulsai, tuo geriau.

Sakote, šiuolaikiniai vaikai yra narkomanai? Pats turite vaikų?

Taip. Turiu tris vaikus – dvi dukras ir sūnų.

Tai yra nei gerai, nei blogai, nelabai nuo to pabėgsi. Vaikystėje norisi visko, kas ryšku (ryškių spalvų, stiprių pojūčių). Su amžiumi ateina tam tikras harmonijos, pusiausvyros suvokimas. Vaikui pusiausvyros nereikia. Jis auga, turi daug jėgų, nori išmėginti pasaulį, kiek galima praplėsti jo ribas. Tai yra normalu. Kada krėsti kvailystes, jei ne jaunystėje?

Vaikams nereikia ir neįmanoma to drausti. Tėvai turėtų pavyzdį rodyti ne žodžiais, kaip dažnai daro, o darbais. Tie tėvai, kurie patys gyvena kitaip, užsiima joga, valgo vegetarišką maistą, jų vaikai tokį dirbtinį maistą valgo mažiau, jie bent žino alternatyvą.

Vienintelis būdas, kai nori ką nors pakeisti, keiskis pats. Bet tai sunku. Į mane žmonės kreipiasi, kai jie nori pokyčių.

O atsiveda pas jus vaikų? Būtent šeimoje pasimato, kaip esame vieni su kitais susiję?

Taip. Iš patirties sakau, kad dažniausiai problema yra tėvuose, o ne vaikuose. Liūto dalis tenka tėvams, jie turi keisti požiūrį, reakciją į vaikų, elgesį. Būna situacijų, kai tėvai atsisako keistis, tada tenka dirbti su vaiku.

Kai dirbu, labiau pasitikiu kūnu, o protu. Jis, kaip taisyklė, niekada nemeluoja. Kūnas tarsi parodo, kas eina iš širdies. Kalbuosi su žmogumi, žodžius tariu jo protui. Per kūną, jo pojūčius, kvėpavimą bendrauju su žmogaus pasąmone.

Ar vaikams lengviau sekasi jus suprasti, jiems protas netrukdo?

Vaikams lengviau mane suprasti, bet jie labiau priklausomi nuo tėvų. Kuo vaikas vyresnis, tuo jis mažiau nuo jų priklausomas. Vyresnis gali turėti jau motyvą išeiti iš užburto rato.

Paradoksalu, bet tėvams ne visada naudinga, kad vaikas būtų sveikas. Ne visada ir pačiam vaikui naudinga būti sveiku. Pavyzdžiui, kai kurie vaikai nenori eiti į darželį ar mokyklą. Kai serga, gali to išvengti.

Dauguma suaugusiųjų nuolatos šį metodą naudoja nesąmoningai. Giminaitis pakvietė į gimtadienį, nenueisi – įžeisi, pasakysi, kad galvą skaudą, supras, užjaus.

Gaila, bet dažnai suaugusieji nesąmoningai naudoja vaikystėje naudotus metodus. Vaikas taip išvengia mokyklos, o tėvams, ypač tai būdinga motinoms, tai naudinga, nes yra problema, kurią reikia spręsti. Nėra kada galvoti, ko pati nori. Vaikams ir anūkams labiausiai patinka tos mamos ir senelės, kurios yra įdomios, užsiima kokia nors veikla. Kai tokios neturi, jos yra apimtos nuolatinės baimės, rūpinimosi ir kontroliavimo.

Aišku, tokie žodžiai daug kam nepatinka. Jie norėtų, kad juos mylėtų už tai, kad yra mama ar tėvas. Bet jei pats savęs nemyli, esi savimi nepatenkintas, kaip kiti tave mylės? – retorišku klausimu pokalbį užbaigė kineziologas R. Goldrinas.

Kineziologas Goldrinas: paradoksalu, bet mus labiau myli, kai esame nelaimingi

Kineziologas Romanas Goldrinas.
+1