Paieška
Orai ºC
Horoskopai
Astromanija

Tu ką, nežinojai, kad nėra pirmadienių?!

Rita Piliponytė (Asmeninio albumo nuotr.)
Keisti teksto dydįAa+Aa-

„Šerk, mylėk ir niekada nepalik“, – nuolatos kartoja katinas Garfildas Vytauto Šapranausko balsu televizijos eteryje. Jis dar linkęs sakyti „ciucikai, pasitrauk!“, bet labiausiai įsimena jo legendinė frazė: „Nėra pirmadienių: po sekmadienio eina antradienis. Tu ką, nežinojai?!“

Pirmadienis – diena, kai net oras tau kiša koją, tyliai sau kvatodamas, kad ne vietoje ir ne laiku užsimanei pavasario.

Lyg tyčia kaimynai visą naktį neduoda ramybės, kad ne vietoje palikai mašiną. O kas man? Aš pirmadieniais nevairuoju, nes jų (pirmadienių – red. past.) paprasčiausiai nebūna. Jei reikia, patys ją ir pasitraukite. Žadintuvas nuskamba laiku, bet tos „dar papildomos penkios minutės“, netyčia užsitęsusios visą valandą, sujaukia visą ryto ritualą ilgiau pasėdėti lovoje ar ramiai šliaužiojant galvoti, ką apsirengti. Na ir gerai, kažkelintadieniais po sekmadienio žadintuvo nenaudosiu, net jis supranta, kad vis tiek pastangos pabudinti nebus įvertintos.

Žvilgt į veidrodį... Prieš akis iššoksta Bridžita Džouns: su puodeliu rankoje (na, gerai, ji laikė visą butelį, betgi, žmonės, – rytas), pižama ir šukuosena, su kuria nebent paukščius iš vyšnių gali baidyti. Nors tokią pamatę jie ten net neskristų. Mintyse imi tyliai kartoti: „Nekenčiu pirmadienių... Nekenčiu pirmadienių...“

Dar labiau padėtį taiso rytinis SMS, kurio, pirmadieniais pasikartojančiai draugo nelaimei, galėjo ir nebūti: „Saulute, šiandien pirmadienis – būk atsargi.“ Saugok nesisaugojęs, bet visos, net ir labiausiai neįtikimos nelaimės, nutinka būtent tą dieną! Kad ir lipant laiptais iš penkto aukšto žemyn, antrajame pamatyti, kad esi su šlepetėmis, niurzgant užlipti atgal, o išėjus į lauką suprasti, kad, grįždama persiauti batukų, mašinos raktus palikai virtuvėje ant stalo... Ačiū tau, o garbingoji posekmadienine diena!!!

Galiausiai, pasiskundus, kad jautiesi it Samanta Džouns iš „Sekso ir miesto“, nes mintyse iškeikei gal pusė pasaulio („The good ones screw you, the bad ones screw you, and the rest don‘t know how to screw you“ (et, protingos gi tos Džouns, pasirodo!)), gauni atsakymą: „Seksas ir miestas? Tai gal tau sekso be miesto?“

Gerai, kad kitas pirmadienis tik po septynių dienų.

 

 

Alfa.lt
Komentarai

Taip pat skaitykite:

Rudnosiuko paktas

Vakarais Rudnosiukas gerdavo baltąją arbatą Pai Mu Tan, o paskui jam sapnuodavosi šviesūs, balti sapnai. Štai vieną naktį prisisapnavo pats Kinijos imperatorius Paimutanas, kuris atvyko tiesiai iš už jūrų marių, įlindo į Rudnosiuko sandėlį ir pasiūlė itin slaptą sandėrį:
- Rudnosiuk, pasirašykim Rudnosiuko-Paimutano paktą.
- O kam to reikia? – nustebo Rudnosius.

Jeigu vieną dieną dingtų „Facebook“

Nežinia, ar Markas Zuckerbergas svajojo, kad viena idėja jį pavers pasaulio valdovu. Didieji imperatoriai, diktatoriai nublanktų prieš jo sukurtą galią apjungti visų žemynų žmones viename tinkle.

Ar dar reikalingos pėsčiųjų perėjos?

Su situacija, kurią aptarti kilo noras, turbūt susidūrė ne vienas pėsčiasis. Eidamas per pėsčiųjų perėją neretai gali pasijausti kėgliu boulingo take, mat keliu lekiantys automobiliai, rodos, tik ir taikosi tave ir tavo per perėją einančius kolegas-kėglius nutrenkti.

Kaip Rudnosiukas viską suprato

Rudnosiukas labai bijojo karo. Tad sėdėjo po krūmu, įkišęs galvą knibždančių minčių skruzdėlynan, ir skruzdžių internete skaitė viską, kas tik šaudavo į galvą. Sykį, pvz., perskaitė, kad Kinija ruošiasi pasiimti globon Sibirą iki pat Uralo, nes ten gyvenantys kinai nubalsavo už tai. Perskaitė visa tai Rudnosius ir išsigando dar labiau.

Mano meditacija – kulinarija

Šiandien mūsų gyvenimuose vyksta daug. Vieni neatitraukia akių nuo krizės siūbuojamos Ukrainos, kiti kiekvieną sekmadienį su draugais žygiuoja į krepšinio aikštelę, treti mėgaujasi ar bjaurisi kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus agitacijos triukais, o kai kurie jau spėjo panirti į pavasariu vis labiau kvepiančias dienas.

Pasaka apie vienišą akordeonistą

Baltai juodi klavišai, bosų eilės, miklūs pirštai ir... šaltis. Ne, ne jo širdyje. Greičiau tų, kurie pro jį praeina. Kaip ir tų, kurie skelbiasi, kaip palaiko ukrainiečius, bet ten nevyksta. Visai ne taip, kaip jie, atvykę prie Seimo, kai mes kovojome už save. Na, bet čia – ne politikos skiltis, o ir apie ją nelabai turėčiau ką pasakyti.