Velykinė puošyba pagal senąsias tradicijas

Velykos (I.Vozgirdaitės nuotr.) (Asmeninio albumo nuotr.)

Velykos (I.Vozgirdaitės nuotr.) (Asmeninio albumo nuotr.)

Ar tai, kaip puošiame namus Velykoms, išties atitinka senąsias lietuvių tradicijas? Ar papročiai, kurių laikomės, tikrai yra atkeliavę iš seniausių laikų? Floristė Vaiva Jucytė primena visiems, neabejingiems lietuviškoms tradicijoms, tikruosius velykinės puošybos papročius ir simboliką.

Akcentas – išpuoštas stalas

„Svarbiausia velykinės puošybos vieta – stalas. Jį būtinai dengdavo balta staltiese, viduryje statydavo molinį ar pintą dubenį su margučiais, papuoštą žolynais, rūtomis, pataisais. Dažna puošybos detalė – dubenyje sudaigintų javų želmenys, paprastai avižų, nes šios atrodydavo gražiausiai, – pasakojo Vaiva. – Šalia statoma vazelė su išsprogusiomis medžių šakelėmis arba gėlių vazonėlis. Dažnas atributas – velykinis avinėlis, padarytas iš molio, sviesto arba cukraus.“

Floristė mini, kad kai kuriose Lietuvos vietovėse stalas puoštas ir žalumynų girliandomis, kurias paprastai ištiesdavo pakraščiuose. Jos paprastai būdavo pinamos iš pataisų, rūtų šakelių, meškauogių, bruknienojų, kai kur ir iš išsprogusių medžių šakelių, t. y. visko, kas ką tik užgimė arba amžinai žaliuoja gamtoje.

Pasak Vaivos, gėlės nebuvo naudojamos. Dabar išpopuliarėjęs dekoras su pražydintomis svogūninėmis gėlėmis etnografijoje neminimas. „Nebent jei gamtoje jau būdavo pasirodžiusios žibutės ar snieguolės, arba namuose tuo metu pražysdavo koks nors kambarinis augalas“, – teigė floristė.

Ne mažiau dėmesio skirta ir patalpoms – jas lietuviai puošdavo žalumynais, šiaudiniais sodais, paukščiukais ir verbomis.

Tikroji verbų kilmė

Kas nežino garsiųjų Vilniaus krašto verbų! Dažnas lietuvis iš atokaus Lietuvos kampelio vyksta į Kaziuko mugę įsigyti šio unikalaus suvenyro. Vis dėlto verba yra gana vėlyva ir būdinga tik šiam kraštui. „Verbos, vietinių lenkų dar vadinamos „palmėmis“, daromos iš sausų augalų, javų. Jos, nors ir labai spalvingos, gražios, tačiau nėra tikrosios verbos“, – tvirtino floristė.

„Tikroji verba – tai kadagio arba žilvičio šakelių ryšulėlis. Įvairiose Lietuvos vietose buvo naudojami skirtingi augalai. Žemaitijoje, Užnemunėje, dalyje Vidurio Lietuvos šventai verbai buvo naudojamas kadagys, Rytų Lietuvoje – žilvitis, kitose vietose – mišriai. Velykos – archajiška šventė, jos pagoniški papročiai susiliejo su bažnytiniais, o Verbų sekmadienis su bažnytine liturgija siejamas tik tiek, kad verbos yra šventinamos. Tikroji verbų kilmė siejama su papročiu garbinti medžius, kurių pumpurai tik pradeda brinkti, skleistis“, – pasakojo Vaiva.

Šie verbų augalai, kaip ir visa kita, buvo simboliai: sodri žalia kadagio spalva reiškė amžiną gyvybę, raudona žilvičio – magišką savybę nuvaikyti piktąsias jėgas. „Vėliau verbų puokštėje atsirado ąžuolo ir beržo šakelių. Todėl dažnai ir ant Velykų stalo buvo galima pamatyti išsprogusių beržo šakelių, simbolizuojančių atsinaujinimą, budimą, atgimimą“, – augalų simboliką aiškino floristė.

Norintiems išlaikyti papročius tiesiog būtina Verbų sekmadienį nuplakti vienam kitą verbomis, linkint laimės ir sveikatos. Pagal senąsias tradicijas, pašventintą verbą reikia užkišti matomoje namų vietoje ir laikyti iki kitų Velykų, kol bus galima pakeisti nauja.

„Pjedestalas“ margučiams

Be abejo, pats svarbiausias Velykų atributas – margučiai. Kai kurių Lietuvos regionų gyventojai, norėdami parodyti svečiams gražiausius margučius, sukurdavo kiaušinyną, kiaušinių arba margučių eglutę. „Paprastai tai būdavo medžio šaka su šakelėmis, ant kurių pritvirtinti iš vielos ar medžio padaryti įdėklai – lizdeliai – margučiams įkišti. Tokias eglutes apkaišiodavo žalumynais, išsprogusiomis beržų, žilvičių ar karklų kačiukų šakelėmis, sausomis gėlėmis. Į „lizdelius“ sudėdavo gražiausius margučius“, – sakė Vaiva.

Ji pasakojo, kad egzistavęs paprotys pirmą šventintą margutį padalyti – supjaustyti į tiek dalių, kiek yra namiškių, ir suvalgyti. Panašiai per Kūčias dalijamasi kalėdaičiu.

Stalas turėdavęs būti labai puošnus, nenukraustomas visą dieną, kaip per Kūčias. „Tačiau per Kūčias valgiai laikomi, kad vėlės galėtų pasivaišinti, o per Velykas priežastis yra praktinė – kad atėjusius svečius iškart būtų galima sodinti prie stalo, vaišinti. Šeimininkė neturi būti užimta, viskas paruošiama iš vakaro“, – senąsias lietuvių tradicijas vardijo floristė.

 

 

Sodospalvos.lt

Nusiųsk draugui:
    Išsaugok ir skaityk vėliau:

Taip pat skaitykite:

Alfa TV

Susijusios naujienos

Švenčiant žydų Velykas išdaužtas bendruomenės patalpų langas

Po tragiško išpuolio Pakistane sulaikyta daugiau nei 200 įtariamųjų

Velykų vakarą tilto konstrukcijos pražudė 12-metį širvintiškį

Velykų savaitgalį per avarijas žuvo penki žmonės

Velykų pietų stalui pritrūkęs alkoholio vyras apsipirkti atvažiavo pats

Prie pavasario budinimo prisidėjo Martynas Kavaliauskas

Per rytinį reidą įkliuvęs girtas amerikietis: palieku šitą „š***“ gabalą

Dvasininkai: Velykos kur kas reikšmingesnė šventė nei Kalėdos

Mieliausias šventinis vaizdelis: mažylė šokio judesiukais varžosi su Velykų zuikiu

Kad po Velykų jaustumėtės gerai

Populiariausios naujienos