KNYGŲ APŽVALGA: svaigus bučinys šokant tango ritmu (5)

Tas aistra atsiduodantis šokis – tango... Partnerė, švelniai priglundanti prie krūtinės ir atsidūstanti palaimos akimirką iš visos širdies. Ir partneris, valdinga vyriška ranka apglėbiantis per nugarą ir tvirtu judesiu prispaudžiantis prie savęs.

Katrin Dorn „Milonga“, „Versus aureus“, 2007.

Štai toks kerintis triadinis grožis atsiskleidžia viduriniosios kartos vokiečių rašytojos Katrin Dorn (g. 1963) romane „Milonga“. Užbėgdamas už akių prisipažinsiu, kad su šokiu, kaip ir su moteriškais romanais, palaikau gana trapius ir, sakykime, miglotus ryšius. Kita vertus, kai į rankas patenka knyga su nuoga moters šlaunimi, negali taip iškart atsispirti pagundai ją bent pavartyti.

Pats žodis „milonga“, išvertus iš ispanų kalbos, gali reikšti ir nuotaiką, kylančią aistringai šokant, ir vakarėlį, į kurį aistros ir judesio fanatikai susirenka pavakary, leidžiantis saulei. Koks šių žmonių tikslas? Pašokti tango. Pabūti savo socialiniame tinkle. Atpalaiduoti savo vidaus esybę. Taigi tokiame tango ritme Buenos Airėse ir sukasi pagrindinė „Milongos“ herojė Klara, palikusi jaukų savo gyvenimą ir nejaukų sutuoktinį kažkur kitame pasaulio gale, Berlyne.

Argentinoje aplink ją sukasi naujas gyvenimas: čia Osvaldas, nugvelbiantis iš jos piniginę, čia Danielius, o čia – senasis Tortuga, kambario, kuriame gyvena Klara, savininkas. Psichologijos studijas baigusi K. Dorn demonstruoja puikų žmogiškųjų tipažų pažinimą. Herojų daug, jie dažnai keičiasi ir keičia vienas kitą, neapleidžia vokiško racionalumo įspūdis. Kitaip o kam senam indėnų palikuoniui Tortugai reikėtų domėtis F. Nietzche ir G. Hėgelio raštais?

Nesutikti negalima: moteriškų romanų kartelę K. Dorn įveikia gana lengvai. Retoje damų serijos knygoje įmanoma atrasti šių filosofų pavardes. Dar vienas privalumas, parodantis aukštesnį lygį – patraukli kompozicija. Pasakojama trečiuoju asmeniu, tačiau kartkartėmis įterpiamos ir pačios Klaros mintys. Kaip tai vyksta? Ogi viena svetimame mieste ji rašo laiškus pati sau į asmeninę el. pašto dėžutę, nė neįtardama, kad yra ir dar vienas žmogus, galintis tuos laiškus skaityti.

Ir vis dėlto keistą humoro šypsnį sukelia Gustavas, vyras, pagaliau pelnantis Klaros simpatiją ir galų gale meilę Buenos Airėse. Vidutinio amžiaus išeivių iš Vokietijos, žydų šeimos sūnus, laisvalaikiu šoka tango, o dienomis rūpinasi Erenšteinu – invalido vežimėlyje sėdinčiu tėvu. Šis taip negali pakęsti vokiečių, kad netgi mirties patale draudė vežti į jų ligoninę, ir tik Klaros didžiadvasiškumas palaužia jo kietą širdį, taip dar labiau suartindamas ją su Gustavu.

Tragiškumo šiai knygai taip pat užtenka. Švelniais, bet skausmingais potėpiais rašytoja pertapo Argentinos istoriją. 1999-ųjų prezidento rinkimai, vietinės valiutos – peso – susiejimas su JAV doleriu, infliacijos ir bedarbystės didėjimas, ekonominė krizė ir riaušės.

„Argentina penktą kartą keitė vyriausybę. Šalis paskelbė bankrotą. Kasdien buvo laukiama peso nuvertėjimo. Sklido įvairiausi gandai. Valstybė apvogė savo piliečius. Neturtingiausi padeginėjo automobilius.“ (p. 195) Nesismulkinant per daug į detales, maždaug tokioje aplinkoje ir vyksta paskutinioji Gustavo ir Klaros milonga.

„Romantiškas skaitalėlis, atostogoms arba savaitgaliui“, – apibendrinimas paprastas. Arba šiaip porai valandų vartantis lovoje po sekmadieninės kavos. Nuotaika primena 1942-ųjų amerikiečių „Casablanca“ su H. Bogart ir I. Bergman, tik šiek tiek labiau pietietiška ir plevėsiška. Nors knyga ir pelnė Hamburgo literatūrinę premiją, ieškoti kokio nors per didelio meno „Milongoje“ tikrai nereikia. Užtenka to, kad yra vyras ir yra moteris, jie gali sušokti tango, vadinasi, tikrai bus ir bučinys. O paskui antras. Vienas už kitą svaigesnis.

Vertinimas:

Iš viso: 18 balų.