Kaip gimdyti – ar prireiks referendumo?

Rugilė Audenienė (© Asmeninis albumas)

Dar nesu gimdžiusi, todėl asmenine patirtimi neparemtą nuomonę galima traktuoti įvairiai, bet diskusijos apie lietuvių moterų teisę gimdyti namuose ir nepažeidžiant įstatymų gauti medicininę pagalbą darosi pernelyg aistringos. Grupė moterų ir organizacijų nori, kad būtų įteisintas gimdymas ne ligoninėje ir sudarytos sąlygos savarankiškai akušerių veiklai, o Sveikatos apsaugos ministerija gąsdina per menku šalies biudžetu, atsakomybės nenorėsiančiais prisiimti akušeriais ir kitomis rizikomis bei kaltina idėjos autorius nešvariais žaidimais. Padėtis be išeities?

„Pasirašykite sutartį, kad prisiimate atsakomybę, sumokėkite tokios paslaugos teikėjui ir gimdykite kad ir medyje. Arba gimdykite ežere, miške, bute, pagal poreikį su medikų, šamanų pagalba ar savarankiškai“, – taip tikriausiai būtų paskelbta itin liberalios rinkos ir sociumo dėsniais besivadovaujančioje šalyje ir neprireiktų jokio „gimdymo referendumo“.

Tik ar gali šioje situacijoje visi likti patenkinti? Ar gali gimdyvės nustoti niautis tarpusavyje, aiškindamos viena kitai, kur ir kaip susilaukti vaiko? Ar gali Sveikatos apsaugos ministerija ne gąsdinti, o įsiklausyti, paskaičiuoti, pasiūlyti išeitį?

Šiuo metu Lietuvoje esantis teisinis reguliavimas pažeidžia žmogaus teisę pasirinkti gimdymo vietą. Sveikatos apsaugos ministro įsakymais, akušeriai ir akušeriai ginekologai negali priimti gimdymo ne stacionare, taigi, pažeidžiamos Europos Žmogaus teisių konvencijos, taip pat Konstitucijos įtvirtintos privataus gyvenimo nuostatos ir gimdymo vietos pasirinkimo pagal asmeninį poreikį galimybė. Taigi, Lietuvai gali būti iškelta visa puokštė bylų, kuriomis užsiims pasipiktinusios mamos.

O piktintis jos moka. „Kodėl turiu važiuoti į ligoninę ir pasigauti stafilokoką? Ne bet kokį, o auksinį.“ „Tris pagimdžiau namie, suvokdama riziką, ir nieko nenutiko.“ „Statistika rodo, kad namie gimdyti saugiau, mažiau streso, pažiūrėkite į Vakarų šalis.“ „O jei aš nenoriu niekur važiuoti ir jaučiuosi gerai?“ „Namuose gimdyti pigiau.“

Kita pusė moterų – ne mažiau įsiaudrinusi. „Ar jūs pagalvojote apie riziką? O jei kas nors atsitiks?“ „Kas bus atsakingas, kai gimdyvė matys, jog gimdymas namie eina ne ta linkme, kvies greitąją, o greitoji nespės atvykti? Valstybė?“ „Ligoninėje vis tiek daugiau sanitarijos.“ „Kam taip rizikuoti kūdikio gyvybe, jūs gal ir operuotis pačios norite?“

Diskusijai, kaip ir kur reikėtų gimdyti, ištraukiami patys įvairiausi argumentai: piliečių interesai (moterys nori turėti pasirinkimo laisvę, ją garantuoja įstatymai), valstybės interesai (ne tik pacientas, bet ir valstybė turi teisę spręsti, kokiu būdu teikti paslaugas gimdyvėms – svarbu, kad paslauga apskritai būtų užtikrinta, be to, būtina paskaičiuoti, kiek sistemos keitimas atsieis finansiškai), statistika (ją panagrinėjus, galima atrasti ir „už“, ir „prieš“), moksliniai tyrimai (jie rodo ir gimdymo namuose, ir ligoninėse esantį saugumą bei rizikingumą), gydytojų atsakomybės klausimai (Lietuvos akušerių draugija pareiškė, kad gydytojus neramina teisinė atsakomybė komplikacijų atveju), profesionaliais pribuvėjais tapti norinčių gydytojų poreikiai (galėtų turėti licenciją ir teikti paslaugas privačiai), verslo iniciatyvos (tikrai atsirastų norinčių steigti alternatyvius gimdymo centrus).

Gimdymo pasirinkimo šalininkai ne kartą naudojo „Vakarų šalių“ argumentus: pavyzdžiui, Šveicarijoje galima ne tik pasirinkti, kur gimdyti, gimdymas apmokamas iš Ligonių kasų, dešimt dienų po gimdymo apmokama gimdyvės ir naujagimio priežiūra, trys žindymo konsultacijos. Priešininkai skaičiavo, kad Lietuvai tokia „dovanėlė“ iš mokesčių mokėtojų kišenės numautų paskutines kelnes.

Vis dėlto „technines“ gimdymo būdo ir vietos pasirinkimo puses galima būtų išspręsti: rasti norinčių taip dirbti akušerių, apgalvoti, kaip jie ir gimdyvės dalinsis atsakomybe, paskatinti juos apsidrausti, paskaičiuoti, ar gimdymo namuose paslaugos būtų iš dalies ar visiškai apmokamos pačių entuziastų, ar finansuojamos valstybės. Žinoma, naujagimių ir gimdyvių mirtingumo rodikliais, į kuriuos visuomet nukreipta Europos Sąjungos erelio akis, besirūpinančios valstybės vadovai turėtų labai pagalvoti, ar neprisišauks katastrofos. Tačiau ar rodikliai svarbiau, ar piliečių poreikiai? Saliamono patarimo reikalingas klausimas!

Tiesa, šioje situacijoje svarbūs ne tik teisiniai, medicininiai, valstybės sveikatos politikos ir ekonominių išteklių aspektai, bet ir akivaizdūs pokyčiai visuomenėje.

„Maždaug iki XX amžiaus žmonės ir gimdavo, ir mirdavo savo pačių lovose“, – viename interviu man pasakojo humanitarinių mokslų daktarė Solveiga Daugirdaitė, pastebėjusi, kad per XX amžių mūsų kultūra patyrė modernizacinį lūžį – tai, kas buvo žmogaus asmeninis gyvenimas, tapo visuomenės reikalu.

Ir tas „visuomenės reikalas“ prišaukė tendenciją atiduoti žmogaus gyvenimą į medikų rankas bei natūralių reiškinių pavertimą diagnozėmis, kurias reikia gydyti. Žmonės tapo pacientais, programų ir strategijų dalyviais, „geležinio biurokratijos narvo“ įkaitais, kuriems ligoninėse tenka pasirašinėti kilometro ilgumo sutartis, jog sutinka persišviesti plaučius, sutinka su gydymu, kurį jiems nebūtinai išaiškina, neprieštarauja dalyvauti prevencinėse patikrose už Europos Sąjungos pinigus, nors iš tiesų tenorėjo, kad gydytojas pagelbėtų išsivaduoti nuo kosulio.

Taigi, šių dienų liberalioje ir pasirinkimų laisvių puokštę turinčioje visuomenėje tokie dalykai kaip gimdymas ar mirimas tampa griežtai institucionalizuoti ir kartu griežtai kontroliuojami nuomonių: gimdykite natūraliai, gimdykite tik „su Cezariu“, skaitykite tik šią literatūrą, geriausia vaikui tik tai, galų gale, „pagūglinkite“, šitaip gimdyti išvis netvarka! Kita vertus, valstybės institucijos vargiai prisitaiko prie pokyčių ir alternatyvų, nes jų tiesiog per daug – gimdymas miške, vandenyje, namuose, specialiuose centruose, kaip ir vis didesni reikalavimai santuokų ceremonijų vietoms, reikalauja vis naujų strategijų, leidimų, popierizmo, racionalaus mąstymo ir planavimo. Tik „geležinis biurokratijos narvas“ paprastai nori žmogų su visais jo poreikiais įkalinti, o ne išvaduoti.

O jei taip būtų surengtas patariamasis referendumas gimdymo reformų klausimais, kuriame būtų galima dalyvauti virtualiai? Laimėtų dauguma, baigtųsi „gerų“ ir „blogų“ mamų varžytuvės vienu klausimu, sociologai jau galėtų pradėti vertinti pokyčių įtaką visuomenei.

 

 

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: