Mane visada stebina, kokia mūsų visuomenė tolerantiška emociniam smurtui. Jei vaikas mušasi – kyla skandalas: jis agresyvus, jis toks, šioks, ir anoks, susirūpina ir mokytojai, ir tėveliai (žinoma, tai nėra blogai, netgi džiugu, kad taip elgiamasi, tačiau šis straipsnis – ne apie tai). Bet jei vaikas erzinamas (ar erzina), dažnai tai tarsi nepastebima, tarsi tai būtų norma. Negi nesuvirpa širdis, kai vaikas pasako, kad kiti vaikai jį vadina žiopliu arba asilu? Juk visokie „Nekreipk dėmesio“, „Būk kietas“ arba – dar geriau – „Pats prisiprašei!“ – tik dar labiau jį gniuždo. O pedagogai labai dažnai tiesiog pasako: čia nieko bloga, juk visi vaikai pasišaipo vieni iš kitų. Neleiskite, kad tai būtų norma!
Jei jūsų vaikas – auka
Vaikai, kuriuos erzina arba iš kurių tyčiojasi, ne visada puola apie tai kalbėti. Todėl sunku pastebėti ir suprasti, o dar sunkiau apie tai pasikalbėti.
· Net jeigu vaikas sako, kad nenori apie tai kalbėti, klauskite: „Noriu suprasti, kas atsitiko. Papasakok!“ Išklausykite vaiko nepertraukdami – tai vienas geriausių būdų parodyti, kad jums rūpi. Nepamirškite, kad duoti patarimus galėsite tik išklausę visą pasakojimą.
· Pasakykite, kad suprantate, jog jis jaučiasi siaubingai. Taip vaikas supras, kad su jumis kalbėti yra saugu ir jūs nesmerksite.
· Jei jus kada erzino, pasidalykite savo prisiminimais ir patirtimi. Erzinami vaikai jaučiasi vieniši, nes jiems atrodo, kad niekas daugiau nėra erzinamas, kad tik jis yra toks... kitoks. Išgirdęs jūsų istoriją vaikas supras, kad taip būna, kad jis nėra kažkoks išskirtinis nevykėlis. Be to, visiems vaikams patinka geros istorijos.
· Pasitarkite, kaip būtų galima spręsti iškilusią problemą. Tik neskubėkite. Pasiūlykite problemą spręsti tik tada, kai matysite, kad vaikas jumis pasitiki ir mano, kad bent jau stengiatės jam padėti. Nespręskite už vaiką. Jei jis pats ras sprendimą, viskas vyks daug sklandžiau.
· Pasakykite, kad dažnai vaikai, kurie erzina ar tyčiojasi, patys yra nelaimingi. Jie nėra tokie visagaliai ir pasitikintys savimi, kokie atrodo. Dažnai būna atvirkščiai. Tokia perspektyva atveria akis ne vienam vaikui, ir į savo „kankintoją“ vaikas pažvelgia naujomis akimis.
· Dažniausiai vaikai nenori, kad tėvai įsikištų, tačiau svarbu pagalbą pasiūlyti. Jei vaikas manys, kad jums verta pasikalbėti su mokytoja ar erzinančio vaiko tėvais, taip ir padarykite. Jei prašys to nedaryti – nedarykite. Prisiminkite, kad esate sąjungininkas.
· Kai kurie vaikai į erzinimą reaguoja daug jautriau nei kiti. Kalbėdami su vaiku atsižvelkite į tai, ar jūsų vaikas labai jautrus; ar jis moka pasijuokti iš savęs; ar iš jo jau yra tyčiojęsi / erzinę jį; ar jis turi gerų draugų?
· Kad ir kaip būtų, beveik visus vaikus kažkas anksčiau ar vėliau erzina ir / arba pasityčioja. Kaip spręsite šią problemą, priklauso nuo jūsų šeimos tradicijų bei charakterio ypatumų. Tačiau bet kuriuo atveju skatinkite vaiką vengti situacijų, kuriose lengva tapti erzinimo taikiniu. Manau, puikiai įsivaizduojate, kokios tai būtų situacijos JŪSŲ vaikui. Ir stenkitės būti artimi, kad vaikas norėtų išsipasakoti.
· Jei jūsų vaikas nuolat tampa erzinimo ar pasityčiojimų auka, gali būti, kad ir jūsų vaiko elgesys yra toks, kuris skatina tokią bendraamžių reakciją. Tokiu atveju geriausia būtų pasikonsultuoti su specialistu ir ieškoti profesionalių sprendimų.
Jei jūsų vaikas erzina
Dauguma vaikų gėdijasi įskaudinę kitą, tačiau dažnai nesupranta, kad erzinimas irgi gali žeisti. Jei sužinojote arba vaikas prasitarė, kad erzina kitus vaikus, neleiskite tam praslysti nepastebėtai.
· Prašykite, kad vaikas papasakotų: „Noriu suprasti, kas atsitiko. Papasakok!“ Jei nepertrauksite vaiko, jis turės galimybę pasiaiškinti. Dažnai vien tokia galimybė suteikia vaikui progą iškart nestoti į gynybinę poziciją.
· Paklauskite, ar vaikas bent įsivaizduoja, kaip jaučiasi jo erzinamas vaikas? Tegul pagalvoja ir atsako į šį klausimą. Jei reikia, pateikite konkrečių pavyzdžių. Įsijautimas į kito žmogaus situaciją ugdo empatiją ir užuojautą.
· Jei jūsų vaikas buvo erzintas (pusbrolio, brolio, kaimyno ir pan.), priminkite jam tai. Paklauskite, kaip jis tada jautėsi.
· Pasakykite, kad tai, jog jis / ji jaučiasi labai stiprus ir visų mėgstamas, kai erzina ar tyčiojasi iš kito, iš tiesų tėra apgaulė. Papasakokite vaikui istorijų (iš savo patirties ar sugalvotų), kurios padėtų suvokti, kad tokia galia yra laikina. Be to, jei dėmesį nuo to, kas susiję su vaiku, nukreipsite į analogišką istoriją, tačiau ne tokią asmeninę, vaikui bus daug lengviau realiai įvertinti situaciją.
· Nepamirškite, kad jūsų tikslas yra ne sugėdinti, bet padėti suprasti, kad jis turi liautis skaudinęs kitus. Tokios situacijos praverčia savęs pažinimui.
· Vaikai mokosi iš suaugusiųjų. Prieš kalbėdami apie erzinimą pagalvokite, kaip elgiatės jūs. Ar jūs (arba sutuoktinis) esate erzinę vaiką tol, kol jam akyse sužibo ašaros? Ar esate paaiškinę, koks yra linksmas, o koks piktas erzinimasis?
· Svarbu, kad namuose būtų labai aiškios taisyklės, kas galima, o kas – ne. Pavyzdžiui, niekada negalima erzintis dėl to, ko kitas žmogus negali pakeisti: jo išvaizdos, tautybės, rasės ir pan. Jei vaikai pradeda erzintis dėl tokių dalykų, suaugusieji privalo įsikišti.
· Vaikai, kurie nuolat erzina kitus, dažnai yra nepasitikintys savimi. Pasidomėkite, kaip galėtumėte padėti savo vaikui. Jei matysite, kad jūsų pagalbos neužtenka – kreipkitės į specialistus.
Rašyti komentarą