KNYGŲ APŽVALGA: labai lietuviška tūkstančio ir vienos nakties pasaka (2)

Anitos Amirrezvani pirmojo romano puslapiuose atgyja XVII a. Persija: tarsi iš pasakos nužengia miestas, jo turgūs, lindynės ir prabangūs namai. Tai laikas, kai klestėjo kultūra ir prietarai, tai laikas, kai moterims nebuvo leidžiama gyventi savarankiškai. Netikėtai mirus mylimam tėvui, anksti dūžta keturiolikmetės mergaitės viltys ištekėti. Mergaitė tampa tarnaite pas turtingą dėdę, nuostabių šacho kilimų kūrėją. Dėdė padeda jai perprasti puikiųjų kilimų amatą, meną ir verslą. Nors mergina priversta priimti visiškai nepageidautiną laikinų vedybų sutartį, atsiskleidžia jos gabumai piešti ir kurti. Tviskėte tviskantį pasakojimą puošia su siužetu susipinančios Irano liaudies pasakos ir įstabaus persiškų kilimų meno elementų gausa. Istorija sumegzta taip pat išmoningai, kaip ir merginos audžiami kilimai. Romano tekstas žavi poetiškais vaizdiniais ir kupinais gyvybės personažais.

Anita Amirrezvani. Gėlių kraujas. „Alma littera“, 2007.

Pradžioje nieko nebuvo ir tada radosi. Iki Dievo nieko nebuvo. Taip prasideda Anitos Amirrezvani reali tūkstančio ir vienos nakties pasaka. Ir nevadinsime šalies, kurioje pasaka sužydėjo kilimų rojaus soduose, Persija, nes patys gyventojai visą laiką šią šalį vadino Iranu – arijų šalimi.

Anita Amirrezvani – amerikietiškos, iranietiškos ir lietuviškos meilės rezultatas. Ir dedikacija knygoje: „Skiriu savo šeimai – iranietiškai, amerikietiškai ir lietuviškai“. Tačiau knygoje nerasime nei Amerikos, nei Lietuvos – tik Iraną.

Kad ir kaip žiauriai skambėtų – knygos siužetas primena lietuviškas realijas. Graži šeima, kurios modelis musulmoniškai šaliai, žvelgiant pro krikščionišką prizmę, jau neįprastas: vyras, viena žmona ir dukra – jokio sūnaus. Po tėvo mirties jaunutė mergina kartu su motina iškeliauja į tuometinę Irano sostinę – pas tėvo giminaičius.

Kad ir kaip skaitytojas norėtų, kad viskas klostytųsi gražiai ir laimingai, niekas į jo norus neatsižvelgia. Gal ir gerai – knyga priešingu atveju būtų dukart trumpesnė. Nuolatinis engimas giminių šeimoje, motinos ir dukros pavertimas tarnaitėmis – visa tai baigiasi sige: santuoka, trunkančia nustatytą laikotarpį. Tokiais laikinais ryšiais susaistomi keliautojai, kad tų namų, kuriuose jie apsistoja, moterims nereikėtų slėpti veido ir t. t.

Savaime aišku, kad jaunai merginai sige – tikra gėda. Apie tai neturi sužinoti niekas, net geriausia merginos draugė. Merginos motina skaudžiai išgyvena dėl tokios dukros negarbės, tačiau po kiekvieno sutarties (sige) pratęsimo ji parsineša namo maišelį sidabro. Tai dviem moterims, likusioms be maitintojo, labai svarbus dalykas.

Sakysite, neprimena lietuviškų realijų? Primena dar ir kaip – juk čia mergaitės tampa preke, teikiančiai šeimai pinigus. Tiesa, knygos veiksmas XVII a., o Lietuva gyvena lyg ir XXI a. Tiesa, kai kurie literatūros kritikai šią knygą pavadino meilės istorija – neapsigaukite. To, kas čia vyksta, negalėtume pavadinti meile. Na, gal tik kaip kad rašėme pradžioje – labai realia tūkstančio ir vienos nakties pasaka. Vis dėlto Anita Amirrezvani čia akcentuoja idealios meilės tarp vyro ir moters paieškas bei stiprius šeimyninius santykius. Kad ir kaip viskas klostytųsi, motina neatsižada dukros, dukra – motinos, tėvo šeima, kad ir išvariusi dvi giminaites, vis tiek jas remia. Šeima lieka svarbiausia, pamatine vertybe.

Rašytoja šią knygą rašė devynerius metus. Ir tai juntama. Vaikystę praleidusi Teherane, tapusi Amerikos iraniete ir Irano amerikiete, Anita Amirrezvani labai norėjo papasakoti, ką reiškia kilimas ten – Irane. Rašytoja prisimena, kaip vaikystėje kartu su tėvais eidama į svečius, vos sulaukusi, kol šeimininkai trumpam išeis, keldavo kilimą ir apžiūrėdavo jo blogąją pusę. Kilimai dykumų ir sausros šalyje priminė rojaus sodus. Tą ji labai detaliai parodo ir „Gėlių kraujyje“.

Nors autorė teigia, kad visus tuos devynerius metus, kol rašė knygą, nuolat keliavo į Iraną, dirbo jo bibliotekose, peržiūrėjo senuosius raštus. Ir viskas tik tam, kad vienas svarbiausių Irano elementų – kilimų pynimas, būtų pavaizduotas ypač detaliai. Čia suprasite, kaip gimsta raštai, kaip jie perpiešiami, kaip derinamos spalvos, renkama vilna, pinamas ir parduodamas kilimas.

Ką rasite knygoje be kilimų, netikros meilės, neišsipildžiusių svajonių? Irano pasakų. Visos jos prasideda taip, kaip prasidėjo ši apžvalga, visos jos pasakoja išimtinai apie Iraną ir kitokią – musulmonišką kultūrą. Tiesa, septynios iš devynių pasakų sukurtos pačios rašytojos. Tačiau tai nė kiek nekenkia knygos vientisumui.

Tiesa, jautrių nervų feministėms šią knygą reikėtų skaityti atsargiai. Švelnią moterišką sielą žeidžia nuolatinis silpnumo, išnaudojimo, vergiško paklusnumo ir suvaržyto taisyklėmis gyvenimo motyvas. Tačiau tiesą sakant, XVII a. ir musulmoniški papročiai, kultūra, vertybės atskleisti tikrai puikiai. Ir dar – skaitydami būkite įdėmūs, priešingu atveju tik knygos pabaigoje sužinosite kelis dalykus, kuriuos autorė įpynė į siužetą labai nepastebimai, tačiau jie čia turi didelę reikšmę.

Alfa.lt vertinimas: