KNYGŲ APŽVALGA: cool. Bet tik dėl to, kad pirmas (9)

Antraštė: „Skandalingieji „Naujieji lietuviai“ sudarinėja naująjį lietuvių kalbos žodyną“. Nesinori grūzinti, tačiau, išgirdęs tokią naujieną, Jonas iš Rygiškių turbūt su visu grabu apsiverstų. Žinoma, jei būtų buvęs palaidotas savam golfe.

Egidijus Zaikauskas, „Kalbos paribiai ir užribiai. Lietuvių žargono žodynėlis“, „Alma littera“, 2007.

Okėj! Ore. Atrodytų, viskas cool, ar ne, chebrike? Štai sumąstė čiuvas, nusprendė pasitikrinti, ar tikrai geležiniai jo kiaušiai, įsriegė ratą ir šauniai suaudė mintį – išleisiu gi aš razgovorniką. Tarp Mūsų ir Jūsų. O paskui ėmė ir padėjo ant mūsų lietuvių kalbos: „Šekit, a*****ną darbą padariau“. Mol, pirmas, tai neapsipazorinsiu: lochu tai jau tikrai nepadarysit. Nes tolkam ir nėra su kuo lygintis.

Prikolna mintis, iš pirmo žvilgsnio. Bet pala. Pirma, įkalam po pidisą ir pavartom tą tavo sąsiuvinuką, kurį čia man atnešei. Aha. Mmmm. Tai, tipo, kas čia? Žodynas, bl...? Ką tu čia nori padūchinti? Mūsų Kazys iš Būgų kadaise dvidešimt tokių pririnko, ir dar storesnių. Kiek, sakai, už jį nori? Tu, palauk, aš noriu rimtą bazarą užvest. Achrėnėl, ačkarikas! Chaliavai gavai kalbos dovaną, tai, galvoji, gali chaltūrinti su ja ką užsigeidęs?

Visa tai juokais, o rimtai – galime tik padėkoti „Almai litterai“, kad ši nepatingėjo ir išleido pirmąjį ir kol kas geriausią „Lietuvių žargono žodynėlį“: juk be jo nebūtų gimęs ir štai toks tekstas. Keista tik, kad įvardytas jis buvo kaip „savotiškas žargonybių pasas“. Klausimas: į kokią šalį žengiant mums jo prireiks?

VU dėstytojo Egidijaus Zaikausko sudarytame žodyne yra surinkta ir aprašyta apie 1700 žargono žodžių ir frazeologizmų, per 2000 reikšmių, pateikta beveik 400 fonetinių, gramatinių ir rašybos variantų. Ir nors pratarmėje autorius prisipažįsta, kad „žodynėlyje vengiama keiksmažodžių“, kai kurios prielaidos leidžia daryti įspūdį, kad jam jie tiesiog patinka. Kitaip kam reikia prie sąvokos „britva“, kurios viena iš reikšmių „motociklas“ pateikti ar štai tokį pavyzdį: „Linas turi britvą, / Ir jis a*****nas. / Nes žino kiekvienas / Kas yra R-1“ (p. 32).

Būtent tai ir nervina labiausiai, kad daug kur prie žodžių, turinčių bent necenzūrinį atspalvį, pridedamas ir kilmė, ir net paaiškinamas pavyzdys, o prie, tarkim, tokio etimologijos stebuklo kaip „korėšas“ – „draugelis, sėbras“, nieko daugiau ir neparašoma, it taip ir turėtų būti. Tai nestebina, nes, pervertęs šaltinius, iš kurių surinktas žodynas, nieko įdomesnio ir nerandi – regi „Panelę“, „Cosmpolitan“, www.blevyzgos.lt, S. Parulskio „perliukus“, keletą straipsnių iš aktualiosios periodikos, ir „ŽAS“ bei „Naujųjų lietuvių“ dainų tekstus. Nebloga grupavūcha gavosi – ei, Jonai, jau gali pradėti vartytis!

Kodėl? Ogi todėl, kad sulig kiekvienu viešu tokio pobūdžio sąsiuvinio pasirodymu kalba tampa elastingesnė. Visi propagandistai žino, kad masiškai paleista tokia knyga įgyja norminamąjį pobūdį, o, pasiekusi populiarumą, gali peržengti ir į dogmos pusę. Elementarus įrodymas galėtų būti aš pats: perskaičiau šį žodyną ir štai jau dvi dienos keikiuos kaip vežikas, nors prieš tai metus nė keiksmelio burnoj neturėjau.

O blogiausia tai, kad žodynėlis yra parengtas neprofesionaliai: 1) šaltiniai abejotini, o 2) vertė – sunkiai nusakoma. Žargonybės visais laikais vedžiodavo po atmatų – piratų ir plėšikų pasaulį, vėliau – po nusikaltėlių, narkomanijos ir dirvonus, tad vargu ar žmogui, ten nesusiruošusiam, jos gali turėti kokią nors vertę. Nebent pažvengti: „Ha-ha-ha. Cool!“ Nes pirmas...

Viskas. Negrosiu daugiau per nervus, demonstruodamas, koks iš tiesų esu krūtas ir apsiskaitęs. Reik rišt, matau, permyžai, – ačkarikai visiškai aprasojo. „Edzjka Zaika? A toks būsi?“ – klausiu. Toks. Gerai, tada dabar dar pastatai mums po pidisą ir apsvarstom kitam sąsiuvinukui štai tokią vat grupavūchą: ponia Prunskienė, broliai Lavrinovičiai ir Liveta su Petru Kazlauskai – kaip manai, gal neblogai būtų, a?

Verdiktas paprastas:

Maža nuoroda tiems, kuriems maga sužinoti apie „korešą“, čia – „Sakmė apie Korešą“.