KNYGŲ APŽVALGA: per užpakaliuką cypučiams! (9)

Velnias, cypučiai, jūsų neišprovokuosi! Netgi keiksmažodžiais. „O, lietuvių liaudie, tu nyki kaip senmergės lytinis gyvenimas“, – šis palyginimas gimė spontaniškai. Kai redaktorius informavo, kiek skaitytojų sulaukė prajusią savaitę publikuota recenzija.

Gabriel Garcia Marquez „Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“, „Alma littera“, 2007.

Apmaudu žinoti, kad pranešimas apie genialiausią knygą pas mus sulauks nuo dešimt iki penkiasdešimt kartų mažiau skaitytojų nei žinia, kad „Zvonkė apsikrėtė sifiliu“, „Mino ir Milano džiaugiasi želiančiais plaukais ant krūtinės“ arba „Stano vaikystėje buvo atsisėdęs ant kuolo“. Atvirai kalbant, vimdo nuo tų gyvenimo būdo pūlinių, kuriuos bruka į gerklę visagalė televizija, pristatydama „naujas ir dar nematytas“ žvaigždes, kurios – nemeluosiu – labiau primena nusivalkiojusias mergšes. Štai už tai, cypučiai, ir trenkiu jums per užpakaliuką literatūros pulkininko Garbielio Garcia Marquezo knyga „Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“.

Jums tai tikrai patiks... Ši knyga – tai geranfofiliška fantazija apie seno iškrypėlio jausmus keturiolikmetei mergaitei. Pagrindinis romano herojus, kurį jaunystės metais mokiniai vadino Mokytoju Niūrakalniu, sulaukęs gyvenimo saulėlydžio, leidžia savo dienas rašydamas skiltį sekmadieniniam laikraščiui, gaudamas už tai menkutį honorarą, o laisvalaikį skirdamas alkoholiui ir kekšėms. Kaskart, skambindamas garsiausio miestelio viešnamio savininkei Rosai Kabarkas, jis prašo „kažko naujo ir šviežio, o geriausiai – nekalto“. Nes jam tai patinka. Kai šviežias kraujas teka šlaunimi žemyn.

„Pasakysi merginai, kad pateptų jį pirštu“, – nesidrovėdama viešnamio šeimininkė įteikia seniui žalios pomados tepalą. Už visas paslaugas reikia mokėti grynais ir iš karto, net ir už šią devyniasdešimt metų gimtadieniui pačiam sau suteiktą dovaną. „Ačiū, man dar nereikia kaimiečių tepalo“, – sumurma atsakydamas senis. Ir, gašliai trindamas savo susiraukšlėjusias rankas, žengia kambario link, kur apsvaiginta bromu su valerijonu miega nekalta keturiolikmetė.

Mergaitė apsvaiginta, nes bijo, kad jai skaudės. Ji žino, kad „draugė, pabėgusi su uosto kroviku, mirė per dvi valandas nukraujavusi“. Todėl verčiau pasirinkti nebylią lemtį sapnų pavidalu, nei ryžtis žvelgti į veidą tam, kas jos laukia. Pasirodo, tokia strategija pasiteisina, nes senis, priveiktas nekaltybės ir bejėgiškumo, tą naktį nieko nesugeba, taip ir užsimezga trapi gija, jungianti perbrendusį senbernį su, kalbėkime paprastai – mažamečiu vaiku.

Šaržuoju, žinoma, tačiau tie, kurie yra bent viena ausimi girdėję apie G. G. Marquezą, už tai te neužpyksta. Nabokoviškos „Lolitos“ tema yra šmėkštelėjusi ir kituose šio iš Kolumbijos kilusio rašytojo kūriniuose, pradedant pasakojimu apie gražiąją Erendirą, baigiant romanu „Šimtas metų vienatvės“. Kita vertus, ir čia ji pateikiama ne taip šlykščiai, kaip išdėstyta, o su tikru nuoširdžiu geiduliu, aistra, kuri tampa lyg ir viso to pateisinimu.

Vos prieš trejetą metų originalo kalba pasirodęs „Pasakojimas apie mano liūdnąsias kekšes“ buvo griausmingas maestro sugrįžimas į literatūros sceną. Šioje knygoje Nobelio premijos laureatas tuo pačiu sau įprastu markesišku magiškojo realizmo stiliumi pasakoja apie senatvės negandas ir troškimą mylėti. Jaunystės nekaltybė per visą knygą neištaria beveik nė žodžio, tačiau net ir tai neleidžia skaitytojui nuobodžiauti, nes padykusio senolio nuotykiai ir prisiminimai apie mylėtas ir prarastas moteris, pasakojami su švelnia autoironija ir humoru.

Vertinimas:

Idėjos originalumas ***

Meniškumas ****

Autoriaus talentas *****

Įdomumas skaityti ****

Vertimo kokybė ****

Iš viso 20 balų