Per šimtmečius išrutuliotos mitologinės, religinės, istorinės idėjos ir savitas menininės knygrišybos supratimas, vis labiau artėjantis prie savarankiškų mini skulptūros objektų, susipina Dalios Lopez Madronos parodoje – šiuo metu veikiančioje galerijoje „Meno niša“ – „Kelionė Styxu/ Farden over Styx“. Iš Anykščių krašto kilusi menininkė, sėkmingai gyvenanti Švedijoje, savo kūryboje įkūnija senas kaip pasaulis, archetipines temas: kelionę į pomirtinį gyvenimą, (šiuo atveju tai Styxas – legendinė graikų dievo Hado karalystės upė), paskutinę vakarienę, itin savitą gyvatės odos ornamento panaudojimą. Jos kūryboje sėkmingai jungiasi batika, oda, savos gamybos popierius ar palmių lapai. Dailininkė kuria idėjų semdamasi iš graikų mitologijos, Biblijos, nugludindama formą iki skandinaviškojo minimalizmo, pasisemdama ispaniškos mistinės pajautos.
Neatsiejama ekspozicijos dalis – čia gyvai sklindanti muzika: aidinti ispaniškosios gitaros melodijomis. Darbams, kaip ir pati paroda besivadinantiems „Kelionė Styxu“ I (2005), II (2006), D. Lopez Madrona pasirenka ochrinę spalvą – keliančią priešcivilizacinių kapaviečių asocijacijas. Išilguose odos ir batikos reljefuose vienaip ar kitaip atsikartoja augalinės formos. „Kelionėje Styxu“ I – mistinė, keltininko, plukdindavusio mirusiųjų sielas į Hado karalystę, valtelė, primena jau nukritusį, vandenyje plūduriuojantį lapą; „Kelionė Styxu“ II – išilginėmis linijomis imituoja tylią upės tėkmę, išmargintą itin subtiliomis augalo šakelėmis. Pasak legendos, graikų panteono dievai prisiekdavo virš Styx‘o vandenų, o priesaika būdavo nesulaužoma.
Parodoje „Kelionė Styxu“ D. Lopez Madrona didžiausią savo kūrinių dalį skiria knygos menui – tai lyg jos pačios nesulaužoma priesaika ir meilė meninei knygrišybai ir iš šios srities išaugančioms kūrybinėms idėjoms. Minimalistinė ir tuo pačiu harmoningai išbaigta, nugludinta iki jūros akmens tobulumo, kompozicija „Lentynėlė vienai knygai su išminties akmeniu“ (2005). Čia iškeliama knygos, kaip filosofijos akmens idėja - subrandinam pagarba knygai. Taip pat – kaip ir į ne vieną dailininkės kūrinį – įpinamas gyvatės odos elementas, šiuo atveju, juosiantis akmenį ir atsikartojantis knygos viršelio nugarėlėje. Neišsemiama gyvatės simbolika – išminties, šėtoniško gundymo, nuolatinio atsinaujinimo ar netgi ryšio su anapusiniu pasauliu (graikų medicinos dievas Asklepijas, pasivertęs gyvate, galėdavo į gyvųjų pasaulį parsivesti sielas iš Hado karalystės).
Gyvatės išnara – visiškai pakeisdama savo ornamentinį piešinį atsiranda tokiuose darbuose kaip: „Skaityklos skaitiniai“ I, II (2007), „Vaza“ (2002) ir itin simboliškame „Inde paskutinei vakarienei“ (2003), kuris savo ruožtu atkartoja išilgo Styx‘o laivelio formas, vidinėje pusėje išmargintas šliužo oda. „Indas paskutinei vakarienei“ – juk pagal visiems gerai žinomą istoriją iš jo gėrė pats Dievo sūnus, paversdamas vyną savo krauju – kelia nuolat mūsų gyvenime neįtikėtinose vietose tūnančio blogio aliuziją.
Dalia Lopez Madrona pagrindiniu parodos atskaitos tašku pasirinkusi meninę knygrišystę, tuo pačiu praplečia jos ribas: oda aptraukti kūriniai virsta kamerinėmis skulptūromis, gilinamasi į pamatines krikščionybės ir graikų mitologijos temas ir ten glūdinčias simbolines prasmes.
|
|
|
|
|
Rašyti komentarą