Josè Saramago „Aklumas“, „Alma littera“, 2007.
Užkeikimas: „Aš nematau jūsų, jūs – nematote manęs“. Ir įsivaizduokime, kad visa tai ne dėl to, kad mus skiria kompiuterio ekranas ar efemeriškasis dėdė internetas. Mes tiesiog apakome nuo visą žmoniją parklupdžiusios paslaptingos ligos, persiduodančios oro-lašeliniu būdu.
Taigi, štai tokią makabrišką ir neįtikėtiną realybę savo romane „Aklumas“ piešia Nobelio literatūrinės premijos laureatas iš Portugalijos Josè Saramago (g. 1922). Kas tai: Dievo rykštė ar prakeiksmas, atitekęs mums už mūsų nuodėmes? Juolab, kad aklumo epidemija pasirodo neįveikiama – liga plinta žaibiškai, masiškai, neaplenkdama nė vieno, kiekvienam sukeldama šoką ir sėdama visuotinę paniką.
„Aklumo“ veiksmas plėtojamas neįvardintame mieste, valstybėje ar kontinente. Tuo rašytojas tarsi parodo, kad lemtis yra neįveikiama ir į duris savo kauliniais pirštais pasibeldžia niekam nelaukiant. Pirmasis žmogus apanka tiesiog gatvėje, vairuodamas automobilį – ant jo akių tiesiog nusileidžia balta migla. Veltui vargšas rėkia sustojęs sankryžoje „Aš apakau!“, veltui kapstosi rankomis aplink stiklą kaip ką tik gimęs kačiukas, jo niekas negirdi. O už nugaros vis įnirtingiau gaudžia automobilių signalai...
Socialinis tinklas, arba, kitaip sakant, puikiai atskleista žmogiškųjų santykių grandinė – būtent tai padeda J. Saramago dinamiškai plėtoti savo romano siužetą. Visoje šalyje pradedamos steigti ligoninės apakusiems žmonėms, tad į vieną iš jų suvežami ir apakęs vairuotojas, ir akių gydytojas, į kurį jis kreipėsi ištikus nelaimei, ir vieno bei kito žmonos. Netrukus po karantino užsklanda patenka visi buvę akių gydytojo laukiamajame, jų giminaičiai, draugai, meilužiai ar gatvėje sutikti praeiviai.
Infekuotųjų skaičius auga geometrine progresija, tačiau J. Saramago tai visiškai netrikdo. Genialumas ir šįkart slypi paprastume: akliems žmonėms nereikia vardų, todėl rašytojas nė nesivargina jų jiems galvoti. Tas jam yra „gydytojas“, ta – „gydytojo žmona“; yra „pirmojo apakusiojo žmona“, „mergina juodais akiniais“, „žvairasis berniūkštis“ ar „vagis“, nugvelbęs automobilį iš pirmojo apakusiojo. Visa ši marga publika, įskaičiuojant dar maždaug du šimtus apakusiųjų ir įkalinami buvusioje psichiatrinėje ligoninėje, kažkiek primenančioje panašią iš „Skrydžio virš gegutės lizdo“. Tik čia dešimt kartų baugiau, šiurpiau ir netgi šlykščiau.
„Gal žmonija sugebės gyventi be akių, tačiau tada ji liausis buvusi žmonija“, – svarsto romano herojai (p. 212). Taip aklumas šiame romane tampa ne tik fizine negalia, bet ir pačia atviriausia žmogiškumo degradacijos metafora. „Visuomet prisiminsiu tavo veidą“, – kraupiai aklųjų profilaktoriume nuskamba gydytojo žmonos pranašystė. Nors varnas varnui akies nekerta, tačiau tarp žmonių, net ir kenčiančių dėl tos pačios negandos, taika, pasirodo yra neįmanoma. Kova dėl maisto, medikamentų, išlikimo, būvio ir, žinoma, ne ko kito, o gyvuliško sekso – visa tai nuspalvina ir taip jau vargingą buitį pačiomis juodžiausiomis spalvomis.
Mano kuklia nuomone, šis romanas kažkuo primena garsųjį vokiečių rašytojo P. Suskind romaną „Kvepalai“. Tik, jei ten pagrindinį vaidmenį atlieka kvapai ir uoslė, J. Saramago „Aklume“ pirmuoju smuiku griežia kitas iš penkių svarbiausių žmogaus pojūčių – rega. „Nemanau, kad mes apakome, manau, mes esame akli, akli, bet regintys, akli žmonės, kurie gali matyti, bet nemato“, – tokią šią skaudžią tiesą konstatuoja žymusis portugalas. Kartu perduoda perspėjimą bukai, materijos vergijai pasiduodančiai ir tik iš kito nelaimės pasipelnyti trokštančiai visuomenei: kad ji pražudys save, jei nueis lengviausiu keliu – gyvens nematydama to, ko nesinori matyti.
Nepinsiu į vatą, būsiu atviras – štai yra kraupi, šokiruojanti ir net žiauroka knyga, kartais peržengianti ir estetikos ribas. Nepaisant viso to, portugalų nobelistą perskaityti verta ne vien dėl bendro išprusimo. Nuolat dulkes nuo savo munduro purtantis Nobelis vis tik nedovanojamas už gražias akis. Manau, kad J. Saramago „Aklumas“ galėtų drąsiai stoti į vieną gretą šalia mano gyvenimo geriausiųjų – generolo J.L. Borgeso „Smėlio knygos“, pulkininko G. G. Marquezo „Šimto metų vienatvės“ ir J. Hašeko „Šauniojo kareivio Šeiko“. O militaristinę nuotaiką dar labiau paskatinsiu suteikdamas jam generolo-leitenanto antpečius.
P. S. Jei kam įdomu, šiuo metu kaip jau yra statomas ir kino filmas pagal romaną „Aklumas“.
Rašyti komentarą