Jun‘ichiro Tanizaki, „Katė, vyras ir dvi moterys“, „Versus Aureus“.
„Su uodega, bet ne pelė, kas?“ – nuotrupa iš vaikystės mįslės. Leiskite minutėlę pagalvoti: jei jau ne pelė, tai turbūt katė. Ir vardu Lili. Kaip kad šį mistinį gyvūną savo knygoje „Katė, vyras ir dvi moterys“ pavadino viena ryškiausių XX a. japonų literatūros žvaigždžių Jun‘ichiro Tanizaki (g. 1886).
Galima tik padėkoti „Versus Aureus“, kad, nepaisant neblėstančios mūsų tautiečių meilės Harukiui Murakamiui, atsiranda vis daugiau knygų, kurias galima pasiūlyti tikram literatūros gurmanui. Prieš porą metų išleidusi Kobo Abe „Kengūros sąsiuvinį“, puikiai šmėkštelėjusi J. Tanizaki „Raktu“, šiandien leidykla gali didžiuotis pateikusi dar vieną japonų literatūros paskonį. Juolab kad ši apysaka drąsiai pretenduoja į vieną puikiausių kūrinių, kada nors parašytų apie kates titulą.
Drįsčiau pastebėti, kad apysakos pavadinimas „Katė, vyras ir dvi moterys“ nepadarytų gėdos netgi didžiajam Rusijos literatūros klasikui Antonui Čechovui. Nors biografai teigia, kad rašytojiškos patirties J. Tanizaki sėmėsi iš O. Wilde‘o ar E. A. Poe, kai kurie šios apysakos motyvai būdingi ir XIX a. pabaigos rusų prozai. Tokie kaip, pavyzdžiui, viduriniosios ir aukštesniosios klasių gyvenimo kuriozai, „lengvo gyvenimo“ poreikis, stiprios ir valdingos motinos bei nesavarankiško vyro, jos sūnaus, tragedija.
Išlaikydama žanro rėmus apysaka prasideda epistoliariniu intarpu, kai buvusioji niekuo neišsiskiriančio vyriškio Šiodzo žmona Šinako paslapčia rašo laišką dabartinei žmonai Fukuko su prašymu padėti susigrąžinti Lili: „Aš tiek daug paaukojau, negi per daug prašau mainais – vienos katytės?“ (p. 6). Aplink kates visuomet vyrauja kažkokia mistika, o tai, kad pagrindinis japonų apysakos herojus Šiodzas savo katę yra įsimylėjęs labiau nei dvi, viena po kitos sekančias savo moteris, netgi dvigubai keista. Ant tokio keisto karkaso ir yra pamautas šios palyginti lėtos, tačiau jokiu būdu nenuobodžios apysakos siužetas. Vėliau išsirutuliojantis į ištisą kovą dėl meilės, užuojautos, nusižeminimo, savigarbos ir žmogiškojo orumo.
Kartais net sudėtinga įsivaizduoti moters, turinčios pavydėti savo vyro... katei, savijautą. Stebėdama, kaip Šiodzo ir Lili, įsikandę dantimis į tą pačią sūdytą strimėlę, bando išplėšti ją vienas kitam iš burnos, Fukuko prisimena savo pirmtakės pranašystes. Nors Šiodzui jau gerokai per trisdešimt, jis vis dar gyvena su motina po vienu stogu, o jo gyvenimo kokybė priklauso nuo to, kiek kišenpinigių jam duoda žmona. Tad ta nepaaiškinama meilė senyvai katei yra tik dar vienas vaikiškumo ir nebrandumo simbolis, kurio sparnais nuolat grįžtama į laimingą vaikystę.
J. Tanizaki garsėja kaip puikus žmogaus psichologijos analitikas ir detalės genijus. Vyraujančias dominavimo ir nuolankumo asmeniniuose santykiuose temas vikriai keičia subtilios humoro ar ironijos natos. „Kai kartą susiginčijęs su Šinako dėl Lili, Šiodzas mėgdavo sarkastiškai pasakyti: „Matai, mes su Lili tokie artimi, kad galim uostyt viens kito bezdalus!“ (p. 50) Nesvetimas J. Tanizaki yra ir jautraus pasakotojo talentas: mažo Japonijos miestelio anturažas, piešiamas iš nykios ir skurdžios paliktos žmonos kasdienybės pusės, kartais tampa toks įtaigus, kad priverčia krūptelėti.
Senovės žydų mitologijoje Lilit buvo demonių valdovė, naktimis vagianti vaikus, sėlinanti prie vienumoje miegančių vyrų ir gerianti jų kraują. Numetę vieną raidę nuo šio vardo pabaigos gautume Lili – katę, kuri atnešė tiek daug negandų Šiodzo šeimai. Koks nors skeptikas pasakytų, kad tokia sąsaja yra neįmanoma, nes J. Tanizaki neturi jokių žydiškų šaknų. Antra vertus, kodėl kaip tik šis vardas vienintelis visoje apysakoje yra ne japoniškas?
Sąmokslo teorijai rastis čia, žinoma, ne vieta. Todėl, kad katė yra ne kas kita, o tikroji vyriškosios savimeilės metafora. Tos, kuri ėda ir kamuoja kiekvieną savo dabartiniu gyvenimu nepatenkintą vyrą. Na, o pabaigai: senos lietuviškos mįslės – žalia žolė, bet ne pelė, su uodega, bet ne katė – įminimas yra „Agurkas“. Žvelgdami metaforiškai, čia taip pat galėtume įžvelgti kokią nors sąsają su vyriškąja savimeile. Bet, matyt, neverta.
Rašyti komentarą