Paieška
Orai ºC
Horoskopai
Astromanija

Redaktoriaus laiškas ir Memorija

Valdas Vasiliauskas (Asmeninio albumo nuotr.)
Keisti teksto dydįAa+Aa-

Gandai apie mano mirtį nebuvo per ankstyvi - rytoj išauš paskutinė diena, kai aš dar oficialiai būsiu „Lietuvos žinių“ vyriausiasis redaktorius - akcininkų susirinkimas patenkins mano atsistatydinimo prašymą. Nėra nė menkiausios dingsties man giežti apmaudą ar paskęsti kaip Lewiso Carrollio Alisai savo paties ašarų klane. Nebent vertėtų apmaudauti tik dėl to, kad atsistatydinu per vėlai - liko per mažai laiko iki Seimo rinkimų, kurie gali būti paskutiniai laisvi rinkimai Lietuvoje. Būdami tuo įsitikinę, mes su keliais bičiuliais užregistravome visuomeninį judėjimą „Lietuvos Tautai“ (LT), o aš paruošiau „Memoriją“, kurią anksčiau dėl einamų pareigų ir etikos sumetimų (kad nebūčiau apkaltintas dienraštį išnaudojantis asmeninėms ambicijoms) buvau patikėjęs tik bendraminčių draugiškai kritikai, o štai nūnai- ir skaitytojų teismui.

Retomis silpnumo akimirkomis, kai suabejoju pačia žurnalisto profesijos prasme, visuomet prisimenu įžymiąją daktaro Jono Basanavičiaus nuotrauką - 1907 metais Seinuose tautos patriarchas sėdi monumentalia poza su atverstu pirmuoju lietuvišku Petro Vileišio „Vilniaus žinių“ dienraščiu (Antano Vileišio „Lietuvos žinių“ pirmtaku).

Lietuvos valstybės įkūrėjai buvo lietuviškų laikraščių steigėjai, redaktoriai ir autoriai. Neatsitiktinai okupantai pirmučiausia puldavo uždarinėti lietuviškų laikraščių - šiuo atžvilgiu seniausias krašto dienraštis „Lietuvos žinios“ yra rekordininkas, uždarytas net du kartus (1915 metais kaizerinės Vokietijos, 1940-aisiais - sovietų).

Sakytum, šios kartos Lietuvos valstybės vadovai ir politikai varžosi, kam atiteks garbė nusifotografuoti su paskutiniuoju lietuviško kapitalo laikraščiu rankose. Šį troškimą jie deklaravo ne tik naktine mokesčių reforma, sudavusia skaudžiausią smūgį žiniasklaidai (prieš rinkimus veidmainiškai sugrąžinta PVM lengvata spaudai tėra kompresas sunkiam ligoniui). Juo toliau, juo labiau stiprėja labai pavojinga demokratijai tendencija, kai painiojami du visiškai skirtingi ir sunkiai suderinami - verslo ir žiniasklaidos - pasauliai, kai verslininkams (akcininkams) primetama atsakomybė už žiniasklaidos turinį, o redaktoriams - už verslo interesus. Kai dar gyvas buvo šviesaus atminimo daktaras Bronislovas Lubys (daktaro atkakli „Lietuvos žinių“ leidyba buvo viena iš jo gyvenimo žymių), tūlas manęs klausdavo: „Ar dėl dienraščio pozicijos savininkui nedaromas spaudimas, ar nenukenčia jo verslas?“ Atsakydavau šypsodamasis: „O jūs kaip manote?“ Dabar po visiškai tamsios „Lietuvos ryto“ akcininko „Snoro“ istorijos tokių naivių klausimų niekas net nebeužduoda.

Atsisveikindamas dėkoju ištikimiems „Lietuvos žinių“ skaitytojams, kūrybiškiems autoriams, koncerno „Achemos grupė“ įmonių vadovams, kurių kolegišką paramą visuomet jaučiau. Ypač dėkoju nuostabiam redakcijos kolektyvui - čia galutinai įtikėjau per dvidešimt redaktoriavimo įvairiuose leidiniuose metų pamažėle man atsiskleidusia tiesa: nėra blogų žurnalistų - yra tik blogi redaktoriai. Man penkeri metai „Lietuvos žiniose“ buvo nelengvas, tačiau įdomus gyvenimo etapas, kuris jau baigėsi.

Lietuvos Tautai (LT)

Moto: Demokratija visiems, kompetencija - visur

Memorija

Lietuvos politinė sistema sustabarėjo ir išsigimė, prarado žmonių pasitikėjimą ir paramą: pagal visuomenės apklausas, krašto politinėmis partijomis pasitiki tik 5 proc. apklaustųjų, Seimu - 6,8 procento.

Tačiau partijos nenori keistis ir atsinaujinti. Tiksliau - nenori tų partijų viršūnės, per dvidešimt nepriklausomybės metų susiformavusi partinė nomenklatūra, nesvarbu, kaip save vadinanti - kairiąja, dešiniąja ar liberaliąja.

Todėl ir parlamentinė opozicija tik formaliai oponuoja valdantiesiems, nepasiūlo visuomenei jokių rimtesnių alternatyvų ir kelių.

Lietuvos politinę sistemą silpnina ir politines partijas kompromituoja naujai steigiamos partijos, neturinčios nei rimtų programų, nei visuomenės paramos. Tai dar labiau skaldo ir fragmentuoja politinį procesą ir skatina neigiamas prognozes, kad būsimasis Seimas bus dar margesnis ir silpnesnis.

Visa tai gali pakurstyti „stiprios rankos“ ilgesį ir kelti pavojų demokratijai.

Jau dabar vis dažniau Lietuvoje pažeidžiamos žmogaus teisės, nekaltumo prezumpcija, trypiama Konstitucija, kurios 22 straipsnis teigia: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai, kitoks susižinojimas neliečiamas. Informacija apie privatų gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.“ Nors daugybė sunkių, ypač ekonominių finansinių nusikaltimų tyrimų vilkinama, pastaruoju metu pradėta daugybė ikiteisminių tyrimų be didesnio pamato - piktnaudžiavimo teise aukomis tampa verslininkai, pareigūnai, paprasti piliečiai. Visa tai stiprina nesaugumo, baimės, nepasitikėjimo atmosferą.

Todėl visuomeninio judėjimo-asociacijos „Lietuvos Tautai“ (LT) tikslas - sugrąžinti visuomenei pasitikėjimo, solidarumo ir sutarimo kultūrą. Kodėl „Lietuvos Tautai“? Lietuvos Konstitucijos 2 straipsnis sako: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“ Niekam kitam - tik Tautai, niekas kitas jo negali savintis.

Visuomeninis judėjimas „Lietuvos Tautai“ (LT) sieks ne pakeisti krašto politines partijas, o priešingai - sustiprinti jas, padėti joms atgauti žmonių pasitikėjimą ir identitetą bei savo vietą krašto politiniame žemėlapyje. Tai galima padaryti per naujus sąžiningus ir energingus žmones, kurių netrūksta visose svarbiausiose partijose, tačiau kurie nustumti nomenklatūros į šešėlį. LT dės visas pastangas, kad šie nauji žmonės būtų pastebimi jau šiuose Seimo rinkimuose, bendradarbiaus su partijomis, sudarant rinkimų sąrašus, siūlys savus kandidatus, nebūtinai partinius.

LT atmeta pasaulėžiūrinį politinį susigrupavimą, skirstymą politinių jėgų į dešinę ir kairę kaip pasenusį ir klaidinantį. Esame pasirengę bendradarbiauti su visomis politinėmis partijomis, išskyrus antidemokratines (komunistines ir fašistines). LT ryžtingai pasisako prieš partinio patronažo principą formuojant įvairių lygių valdžią, kai pasirinkimą lemia ne kandidato dalykinės ir moralinės savybės, o partinė priklausomybė ar net personalinis lojalumas.

LT sieks, kad į valdžią patektų kompetentingi ir nepriekaištingos reputacijos žmonės, kurie tarnautų ne sau, ne partijai, o Lietuvai, kurie niekada nepamirštų Lietuvos Konstitucijos įpareigojimo: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“ (Konstitucijos 5 straipsnis)

Šis Konstitucijos straipsnis atitinka didžiąją Vakarų civilizacijos tradiciją, nusakytą šv. Tomo žodžiais: „Non est regnum proter sed rex proter regnum“ (“Ne karalystė dėl karaliaus, bet karalius yra dėl karalystės“). LT pasirengę nuolat sau ir valdžiai priminti šv. Augustino priesaką: „Qui impereant serviunt eis, quibus videntur imperate“( „Tie, kurie valdo, tarnauja tiems, kuriuos jie regimai valdo“). Šiuolaikinis JAV lietuvių mąstytojas, Ohajo Atėnų universiteto filosofijos profesorius Algis Mickūnas teigia: „Visuomenės veikėjai ne vadovauja, o tarnauja.“ Todėl nebus klaida, jeigu mūsų judėjimo pavadinimo santrumpą LT iššifruos - „Lietuvos tarnai“. Įsijungusieji į mūsų judėjimą taps Lietuvos tarnais.

Tokių žmonių, pasiryžusių tarnauti Lietuvai, reikia ieškoti ne tik Vilniuje, bet ir atkampiausiuose miesteliuose, kaimuose, taip pat Londone, Dubline, Čikagoje.

Šiuo metu Lietuva tarsi pametusi kelią ir praradusi tikslą. Ypač po to, kai pagaliau buvo priimta į Europos Sąjungą (ES), tačiau laukto lūžio, ypač gyvenimo kokybės, kurio žmonės tikėjosi, neįvyko. Tai pakurstė net nusivylimą ES, nors pati Bendrija čia mažai kuo dėta. Dar 1953 metais profesorius Algirdas Julius Greimas toli nuo okupuotos Lietuvos, kurioje net didžiausias fantastas negalėjo įsivaizduoti krašto įsijungimo į europietiškų valstybių šeimą, įžvalgiai pranašavo: kadangi iš istorijos žinome, jog Lietuva „labai pavėluotai įeina į Europos ekonominį ciklą“, galime padaryti dvi pamokančias išvadas. „Visų pirma: kiekvienos civilizacijos ir tautos istorija yra globalinė, vientisa: tai kartu ir jos ekonominio vystymosi, ir socialinio gyvenimo formų, ir jos kultūros istorija. Ir nieko nėra pavojingesnio, kaip, pavyzdžiui, bandyti pasivyti Vakarų Europą vien tik kultūros srityje, kaip ir manyti, kad galima sukurti tautinę kultūrą neišeinant iš tautos ekonominių ir socialinių premisų... Ir antra: Lietuvos įsijungimas į platesnę ekonominę ir kultūrinę bendruomenę - Europą yra painus ir rizikingas reikalas, nes atliktas nesąmoningai, jis neišvengiamai pastato Lietuvą su jos senesnio tipo ekonomine struktūra į „biedno giminaičio“ padėtį... Todėl ši istorinė integracija turėtų būti parengta iš mūsų pusės taip, kad iš vergovės kylanti lietuvių tauta galėtų sąmoningai pasirinkti sau tokią ekonominę ir socialinę santvarką, kaip ją nuo pat įsiliejimo pradžios padarytų lygiu partneriu Vakarų pasaulio tautų istorinėse lenktynėse.“

Tačiau mūsų įsiliejimas į „platesnę ekonominę ir kultūrinę bendruomenę“ nebuvo nei sąmoningas, nei parengtas, todėl iki šiol jaučiamės kaip vargšai giminaičiai, išskyrus Lietuvos deleguotus komisarus ir europarlamentarus.

Šiuos namų darbus - visų sričių reformos, paverčiant Lietuvą lygiaverte ES senbuvių partnere, o ne pigios darbo jėgos rinka ir paramos gavėja, - būtina, nors ir pavėluotai, atlikti dabar. Ruošiamos partijų rinkimų programos ir jų konkurencija turėtų tapti būsimų Lietuvos reformų laboratorija.

Tegul jau šių rinkimų partijų programos nemulkins Lietuvos žmonių, nežadės per šimtą dienų dvigubai padidinti atlyginimus ir pensijas, dar daugiau sumažinti šildymo ir elektros kainas. LT įsipareigoja demaskuoti šiuos populistus ir avantiūristus. Kita vertus, LT savanoriškumo principu telks skirtingų pažiūrų intelektualus, mokslininkus, savo sričių profesionalus ir autoritetus, kad jie jau šiems rinkimams Lietuvos žmonių teismui pateiktų realią, visiems suprantamą Lietuvos reformų programą.

LT pasitelks ir išeivijos iškiliausius protus, taip pat ir jų politinį paveldą, kurį šiandieninė Lietuvos politinė klasė neleistinai ignoruoja. Nors prarado aktualumą įvairių išeivijos partijų ir sambūrių politinės kovos ir konfliktai, tačiau jų politinės minties palikimas yra labai įvairus, galintis praturtinti ir pagilinti mūsų demokratijos suvokimą. Tie išeivijos katalikiškojo sparno, tiek liberaliojo.

Siekdami prasmingo dialogo su išeivija ir jos politiniu palikimu, LT pirmiausia, žinoma, įsipareigoja siekti atšaukti dvigubos pilietybės draudimą, sukomplikavusį išeivijos ir Lietuvos valstybės santykius. Lietuvos valstybė turi grąžinti skolą išeivijai už jos „budėjimą naktyje“, kai neleido demokratiškiems Vakarams užmiršti okupuotos Lietuvos laisvės bylos.

LT savo programa pasirinko Lietuvos Fronto Bičiulių emigracijoje parengtą ir išleistą studiją „Į pilnutinę demokratiją“. Kilusi dar iš tarpukario Lietuvos prof. S.Šalkauskio, K.Pakšto, F.Kemėšio, kun. P.Būčio idėjų, 1936 metais žurnale „Naujoji Romuva“ jaunųjų intelektualų paskelbtos deklaracijos „Į organiškos valstybės kūrybą“, galutinai Antano Maceinos ir jo bendraminčių jau tremtyje suformuluota „Į pilnutinę demokratiją“ buvo skirta būsimai atgimusiai Lietuvos valstybei - jos ateities vizija. Tačiau Lietuvos politikams šios tautos šviesuolių dovanos nereikėjo.

„Į pilnutinę demokratiją“, atmetus kai kurias pasenusias detales, stebina savo šiuolaikiškumu ir moderniu požiūriu, kuris šiuo metu vyrauja politiniuose Europos politiniuose sluoksniuose. Tarkime, idėjos apie socialinę demokratiją. Šiandien Lietuvai nėra aktualesnės „Į pilnutinę demokratiją“ minties, kad demokratija turi pasiekti visas sritis, ne tik politiką. Demokratija turi būti visiems Lietuvos žmonėms, o ne tik išrinktiesiems. Todėl ji ir vadinama „pilnutine“.

Demokratija niekad nebus pilnutinė, jeigu ja negalės pasinaudoti visos Lietuvoje gyvenančios tautos. Dar nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų mūsų valstybei tautų įvairovė buvo ne problema, o didžiausias turtas. LT įsipareigoja saugoti ir gausinti šį turtą. LT laukia savo gretose šių tautų atstovų.

Be abejo, didžiausi iššūkiai visiems žinomi - tai nedarbas ir vis gilėjanti socialinė atskirtis, kai „elitui“ begėdiškai lobstant vis plečiasi nuskurdusiųjų sluoksnis. Tai taip pat kelia grėsmę demokratijai, nes nusivylusieji demokratija lengvai pasiduoda populistų ar „tvirtos rankos“ vilionėms. Tik pilnutinė demokratija, pasiekusi visas sritis - ir socialinę, ir kultūrinę, pagaliau ir ūkį, ir verslą, ir mokslą, ir švietimą, ir net šeimą, sustabdys emigraciją ir sugrąžins bent dalį tautos į Lietuvą.

Pilnutinė demokratija - tai ir žmonių kontroliuojama, žmonėms atsiskaitanti valdžia. Gana pasipūtusio „elito“, gana partinės nomenklatūros. Tačiau atimti valdžią iš „elito“, įtraukiant Lietuvos piliečius į viešųjų reikalų tvarkymą, neįmanoma be valstybės valdymo reformos. Pirmiausia- suardant valdžios vertikalę ir įgyvendinant realią savivaldą, atgaivinant tarpukario Lietuvos Kauno burmistro Jono Vileišio idėjas vietos valdžią perduoti patiems žmonėms. Tegul kiekviena Lietuvos seniūnija pati sprendžia savo kompetencijos klausimus, nelaukdama nurodymų ir lėšų iš centro. Tik tokiu atveju kiekvienas Lietuvos pilietis pasijus savo žemės šeimininku, Vydūno žodžiais tariant, žmogumi sau.

LT kviečia visus savanorius, kuriems brangus tautos patriarcho Jono Basanavičiaus viso gyvenimo rūpestis, „kam teks Tėvynė mūsų“. Kviečia visus, kurie nori, kad jų vaikai gyventų Lietuvoje.

„Lietuvos žinios“
Komentarai

Taip pat skaitykite:

​Palestina ir Izraelis – cinizmo įkaitai

Mano senelis buvo žydas. Mano mama, atsižvelgiant į kultūrinius kanonus, kurie fiktyviai lemia žmogaus identitetą, ...

Kremliui parūpo žmonių gyvybės?

Gaila, kad geri ir gražūs žodžiai praranda savo originalią prasmę bei tampa galvažudžių naudojamais štampais pateisinti ...

​Rusijos atsakas

Vakarų pasaulis Rusijai sankcijas taiko jau ne vieną mėnesį.

Mūsų pasaulio išdavikai

Kurį laiką, ypač po Šaltojo karo pabaigos, atrodė, kad visas pasaulis nutarė žengti demokratijos ir laisvės keliu. Po ...

Abrakadabra

Dėl įstatymų nuolatos vyksta kova tarp valdžios ir visuomenės.

​Kodėl sankcijos veikia

Po Rusijos agresijos Ukrainoje Europos bei JAV įvedamas sankcijas ne vienas vertino neigiamai ir laikė silpnumo ...

Izraelis ir vėl pralaimėjo

Izraelio karinė operacija Gazos Ruože, kaip ir galima buvo tikėtis, priartėjo prie pabaigos, nepasiekus konkrečių ...

Valdančiųjų pasiutpolkė kelių eisme

2004–2007 m. laikotarpį Lietuvoje būtų galima pagrįstai vadinti juoduoju kelių eisme, mat minėtu metu, kuris gavo ir ...

Metas mąstyti apie Europos imperiją

Lietuvoje ir Europoje – keistai prieštaringos nuotaikos.

Karus užmiršusi Europa

Daugelis Europos gyventojų turbūt retai susimąsto apie karo keliamą grėsmę, o kai jis pasibeldžia į jų duris, kaip per ...