Alfa Alfa „Eurovizijos“ totalizatoriaus laimėtojas grįžo iš Serbijos (foto) (7)

Niekas negalėtų nuginčyti, kad Alfa.lt kolektyvas – azartiški žmonės. Pavasarį suorganizavom savivaldybių rinkimų totalizatorių, o visą pasaulį apėmus „Eurovizijos“ karštinei, ir šio Europos dainų konkurso orakulų žaidimą. Spėliojom ir laukėm rezultatų su visais totalizatoriaus dalyviais, tačiau už visus tiksliausias (ar turintis ryšių „Eurovizijos“ konkurso administracijoje) buvo 36 metų Vygandas Aleksandravičius.

Pagrindinė konkurso sąlyga buvo ta, kad laimėtojas važiuoja į tą šalį, kuriai nusilenks visa dainuojanti Europos dalis. Šiais metais Serbijos debiutas itin pavyko, mat pirmąją „Eurovizijos“ vietą užėmė būtent ši šalis. Ten be gailesčio ir išsiuntėme savo spėjiką. Vygandas Aleksandravičius ne tik nepražuvo (sakėsi prieš tai aplankęs beveik visas Balkanų šalis), bet ir parvežė karštų įspūdžių.

„Per pastaruosius keliolika metų Serbija, atrodo, prarado viską, dėl ko aršiai kovojo – visas buvusią Socialistinę Jugoslavijos Federaciją sudariusias respublikas. Pabaigai dar teks prarasti įnoringų ir aštrių albanų apgyventą Kosovą. Taip pat pripažinti, kad karštoje kovoje priešus žudę karvedžiai buvo galvažudžiai. Laimėtojai – tiesūs.

Dar vakar serbai apie tai net negalvojo kalbėti. Šiandien, kai rami ir geografiškai neišvengiama integracija į aplink srūvantį europinį gyvenimą ima nešti nacionalinių ambicijų ir korumpuotos vyriausybės kvailumo nepaisančią gerovę; kai jau keletą metų nuosekliai auga ekonomika (apie 6 proc.), algos (palyginti su pirmuoju praėjusių metų ketvirčiu – 25 proc.), šovinistinės ambicijos tampa atavistinėmis, nepatogiomis ir pernelyg brangiai kainuojančiomis; juk britiškai prabangai, kur nacionalizmas sklandžiai perėjo į nuopelnais grįstą patriotizmą, kai kiekvienas pilietis gali pelnytai didžiuotis savo šalimi ir rasti šioje gerai organizuotoje terpėje sau vietą, dar nepribręsta.

Galbūt nuostabi didelių gražių upių – Savos ir Dunojaus – santaka, gal zoologijos sodas, o gal Laisvės alėją pirmenanti pėsčiųjų promenada sukėlė įspūdį, kad Belgradas yra gana panašus į Kauną. Čia pro ryškėjančias europinių fasadų spalvas ir vis labiau žybsintį neoną dar labai juntamos matinės komunistinės praeities apnašos. Tiek architektūroje, tiek žmonėse. Turistų neišlepintas Belgradas negali pasigirti tobulu servisu – pardavėjai dar gana nekantrūs (neleido išskleisti ketinamo pirkti skėčio; gal bijojo, kad nesusitrauks...), betgi – o, stebukle – įspėja, kad šis kokteilis padarytas iš gana parūgusių vaisių. Arba, prastovėjęs eilėje arti pusvalandžio sužinai, kad reikėjo iš anksto susimokėti už tai, ko laukiama.

Užrašai tarptautiniame oro uoste veik išimtinai serbiški, o cigarečių pelenais nubarstytus stalus mazgote nuvalo sovietmetį primenanti „babuška“. Nemiegančiu miestu Belgrado taip pat nepavadinsi. Nors šiek tiek po dvylikos dar gali rasti kur užkrimsti „čevapčičių“ (vietinės kilmės hamburgeriai), bet vėliau dirba tik keletas klubų ir kavinių, o dailesnes merginas paprastai atkakliai lydi rūsčios dvimetrinės spintos.

Šiuo metu Serbijos laukia dar vienas sunkus išbandymas – teks susitaikyti su neišvengiama Kosovo netektimi (JAV gana aiškiai pareiškė, kad palaikys bekompromisinius albanų lūkesčius artimiausiu metu sukurti nepriklausomą valstybę ir ją pripažins). Jau nuo 1999 m. Kosovas – formaliai tarptautinės teisės požiūriu priklausantis Serbijai – po 74 dienų oro karo, kai NATO sustabdė žiaurius karinius Serbijos bandymus numalšinti Kosovo albanų atsiskyrimo pastangas, yra administruojamas Jungtinių Tautų. Šį karą primena vienur kitur Belgrade išlaikyti subombarduotų pastatų griuvėsiai.

Gali pasirodyti, kad serbai gana lėtai, sunkiai ir nenoriai priima Europinio sambūvio taisykles. Čia gausu militaristinių paminklų, karinės-patriotinės akcijos vykdomos net ir šiuolaikinių menų pristatymo proga, ilgą laiką buvo gana vangiai (per metus tik vienas kitas) išduodami Balkanų karų metu etniniuose valymuose „pasižymėję“ galvažudžiai. Tik pastaruoju metu šis procesas pajudėjo, ir tai leido ES atnaujinti derybų dėl Asociacijos sutarties procesą. Tačiau odioziniai Radovanas Karadžičius ir Ratko Mladičius vis dar slapstomi.

Iš didžiosios Jugoslavijos, kur serbai buvo apsipratę su „vyresniojo brolio“ vaidmeniu, po 2006 m. referendumo atsiskyrus paskutinei sesutei Juodkalnijai, o dabar po ne vėliau kaip kitąmet įvyksiančio tarptautinio Kosovo nepriklausomybės pripažinimo liks tik ne ką už Lietuvą didesnė (77 tūkst kv. km; 7,5 mln. gyv.) šalis.

Vis dėlto ūkio augimas ir žmonių verslumas – čia daugiausia individualių įmonių Europoje – nacionalines ambicijas skatina kreipti kitur ir, tiesa, su nemažu aplombu, paskelbti šūkį tapti konkurentabiliausia Europos ekonomika. Tačiau padaryti tai nebus lengva, nes daugiausia įmonių reikš taip pat ir daugiausia bankrotų, apie pusę didelės (61 BNP procentų siekiančios) Serbijos užsienio skolos sudaro privataus sektoriaus įsiskolinimai, sparčiai augančiai ekonomikai gresia perkaitimas (atsimename, kad kaimyninėje Albanijoje po to (1997m.) buvo visiškas valstybės krachas); o didelės politinės valios ir šiems kraštams nebūdingo skaidrumo reikalaujanti didžiųjų valstybės įmonių privatizacija dar tik prasideda.

Po šių (2007) metų sausį vykusių rinkimų naujos Vyriausybės formavimas vyko ilgai ir sunkiai. Mat daugiausia balsų laimėjo radikalūs nacionalistai (vadovaujami Tomislavo Nikoličiaus). Vis dėlto nuosaikesnės, provakarietiškos jėgos vargais negalais sugebėjo susitarti ir išlaikyti reformatorišką, Vladislavo Koštunicos (DSS – Serbijos Demokratų Partija) vadovaujamą vyriausybę. Dabartinis prezidentas Borisas Tadičius atstovauja kitai – provakarietiškiausią – koalicijos partnerę (DS – Demokratų Partiją). Į koaliciją įeina dar kelios mažesnės partijos (liberalūs G+17 ir Naujosios Serbijos partija).

Panašu, kad serbai, nepaisant atkaklių diplomatinių pastangų tam priešintis (JT Saugumo Taryboje juos palaiko Rusija, užblokavusi JT įgalioto M. Ahtisaario metus rengtą Kosovo nepriklausomybės sukūrimo planą, taip pat gana nepalankiai į Kosovo nepriklausomybę žiūri Graikija, Ispanija, Slovakija), su realia Kosovo netektimi jau yra susitaikę. Kaip kompensaciją Vakarai žada Serbijai spartesnę europinę integraciją ir, panašu, kad serbai ima tai rimtai vertinti. Tarytum Europos žmonių prielankumo ženklas laimėta „Eurovizija“ leidžia jiems vaduotis iš atstumtumo, karo prieš visus, izoliacijos jausenos.

Nors nacionalizmas čia vis dar gana pompastiškas, bet kartu ir vis labiau patetiškas; jį aiškiai keičia pragmatinė orientacija. Mažiau pykčio. Vietoj to – didėjančių galimybių ir priartėjusios Europos skatinamas nekantrus godulys praturtėti. Jauni žmonės menkai domisi politika, sprendžia savo problemas (Serbijoje aukštas, siekiantis apie 20 proc ., nedarbo lygis), emigruoja.

Auganti ekonomika ir algos švelnina karų išsekintų paprastų serbų manieras ir papročius – vis daugiau giedrų veidų, ramybės ir nuoširdaus paslaugumo. Matant šiuos giedrėjančius veidus, jaukiuose parkuose ir vasaros kavinių terasose besibučiuojantį jaunimą atrodo, kad buvusių karų žaizdas primena tik turistams pardavinėjami rekordinės 1993 m. infliacijos banknotai, kai, pasak pardavėjos, už 500000000000 dinarų kupiūrą vieną dieną galėjai nusipirkti žurnalą, muilo ir cigarečių, kitą – tik cigarečių (čia dar gana daug ir ne tik kavinėse rūkoma (slapta reklama turistams rūkaliams – skubėkite, tai neužtruks)), o trečią – panaudoti išvietėje...

Antrai kadencijai išlikusi nuosaiki, provakarietiška vyriausybė leidžia tikėtis kad reformos bus tęsiamos, kad toliau sėkmingai vyks vietinės teisės harmonizavimas su ES teisės sąvadu. Taip pat panašu, kad galima patikėti nuolat kartojamais Serbijos vadovų patikinimais, kad, nepaisant to, kaip baigsis šiuo metu Vašingtone prasidedančios derybos dėl Kosovo ateities, Serbija nesigriebs ginklų ir į jų rezultatus reaguos taikiai. Norėtųsi optimistiškai viltis, kad, prarijusi šią jau berods paskutinę karčią piliulę, Serbija toliau sėkmingai europės ir pagaliau atsikratys įsižeidusios nuskriaustos minos."