Pavadinime užkoduotas aforizmas tarsi primena, kad to trapaus ryšio, kurį mes, šios žemės kirmėlės, vadiname meile, negalima skirti į dvi puses. Sąmoningai prie „meilės“ nepridėdamas jokio epiteto, tenoriu išgryninti sąvoką, ir kalbėti apie jos likvidumą taip, kaip kad mums siūlo Zygmuntas Baumanas.
„Likvidi meilė“, Z. Bauman, „Apostrofa“, 2007.
Milžinišką atgarsį visuomenėje sukėlusi ir neseniai mūsų apžvelgta „Globalizacija“ puikiai koreliuoja ir su naujausiu šio žymaus lenkų sociologo veikalu „Likvidi meilė: apie žmonių ryšių trapumą“. Sau įprasta maniera Z. Baumanas tęsia šiuolaikinio pasaulio būvio analizę, populiariu ir žaismingu stiliumi aprašinėdamas tai, kas tarpusavyje susieja žmones. Santykius arba ryšius – tuos netvarius, nepastovius, skaudinančius ir guodžiančius, kartu draugiškus ir išdavikiškus žmogiškuosius ryšius.
Žodžio „likvidi“, kurį Z. Baumanas taip netikėtai pasitelkia apibrėžti „meilei“, reikšmė aiškėja tik ekonomikos ir tarptautinių žodžių žodynuose. Taikliai iš chemijos srities pasirinktas terminas sociologo lūpose tampa postmodernia metafora. Savaime suprantama, nubanguojanti ir per kitus „baumanizmus“: „likvidus gyvenimas“, „likvidus pasaulis“, „likvidi laisvė“ ar „likvidi modernybė“.
„Svarbiausias šios knygos herojus yra žmonių santykiai“, – jau įvade teigia Z. Baumanas. Anot jo, pagrindiniai knygos veikėjai – vyrai ir moterys, mūsų amžininkai, desperatiškai siekiantys „susisaistyti“, tačiau tuo pačiu metu ir vengiantys „susisaistymo“. Šiuolaikinis žmogus modernioje visuomenėje yra nustėręs vaikas, staiga suvokęs, kad gali likti vienui vienas ir jaučiantis, kad jis galįs būti lengvai paliktas. Kita vertus, prisirišimas prie amžinybės, santykių „iki paskutinės dienos“ tomis naštomis ir įtampomis, kurių nė vienas iš mūsų nesugeba ir nenori pakęsti.
Milžiniškas intelektas, nuorodos į žymiausius praeities ir dabarties epochų mąstytojus – R. Mussilį, E. Fromą, M. Heiddegerį, F. Rosenzweigį ir t. t. – paverčia „Likvidžią meilę“ brandžia, įvairiapuse, tačiau ir moksliškai grindžiama analize. Sociologas tyrinėja permainingą meilės ir jausmų sampratą, interneto įtaką žmonių santykiams, pažinčių svetainių fenomeną ir paauglišką „ėSėMėSligę“, teigdamas, kad „draugužių“ pobūdžio santykiuose svarbios yra ne pačios žinutės, bet keitimasis jomis. „Judėjimas ir yra žinutė – bala nematė jų turinio“, – neieškodamas žodžių kišenėje dėsto Z. Baumanas.
„Homo consumens“ – tai tas permanentinis vartotojas, kuris dėl naujųjų technologijų suteikiamų komunikacijos galimybių, net ir žmogiškuosius santykius yra linkęs vertinti per vartojimo prizmę. Deja, kaip teigia mokslininkas, kad ir kaip tobulai sumeistrauti ir nepriekaištingai sumeistrauti būtų santykio Aš-Tu bendrumo įrankiai, jie pasirodys bejėgiai susidūrus su įvairove, neatitikimu ir vaidais, kurie galybės potencialių „Tu“ atskiria vienas nuo kito ir laiko juos karinėje padėtyje. Tokiu atveju individai lieka „susišaudymo“, bet ne susikalbėjimo atmosferoje“.
Na, ir galų gale – koks susišaudymas be lavonų? „Šiuolaikiniai miestai yra likvidžios moderniosios visuomenės prastai suformuotų ir deformuotų produktų sąvartynai“, – teigia Z. Baumanas (p. 199). Ir, kaip leidžia suprasti jo knygos puslapiai, mes, žmonės, patys tas atliekas – fizines ir dvasines – kaupiame po savimi kaip tikros kirmėlės. Tad nenuostabu, kad kartais esame priversti jomis ir misti. Kita vertus, tokia neestetiška pabaiga neturėtų užmušti pagrindinės „Likvidžios meilės“ minties – kalbėti apie šiuo metu netvaria virtusią meilę tam, kad ji išliktų ir leistų toliau liudyti apie visuotinės tiesos, gėrio ir grožio vienybės idėją.
Rašyti komentarą