„Moterys, žirgai, greitis“ – tokie žodžiai, apibūdinantys kokio nors jauno karininko, besipuikuojančio savimi romantinėje istorijoje, pomėgius, atskleidžia vyraujantį vyriškąjį požiūrį į jam „paklūstantį“ pasaulį. Šiais laikais žirgus keičia mašinos, bet vyriškojo ir moteriškojo požiūrių priešprieša – laimei, vis silpnėjanti – išlieka.
Keliaujanti moteris (greitis ir erotika) – viena žymaus lietuvių tapytojo Kosto Dereškevičiaus gvildenamų temų. Šiuo metu Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose veikiančioje parodoje „Rami konfrontacija“, eksponuojama dailininko kūryba: aliejumi tapytos drobės, eskizai pastelėmis, pieštukais, grafitu.
Nemažoje tapybos darbų dalyje esminę vietą užima moterys: jų veidai ir figūros, lyg trumpi dailininko atminties blyksniai, užfiksuojami kontrastingose drobių plokštumose. Šie portretai byloja apie grynai vyrišką tapytojo – kūrėjo santykį su vaizduojamu objektu – moterimi. Kosto Dereškevičiaus paveiksluose jos tampa pasyviomis, dažnai net nesuvokiančiomis, kad yra stebimos, erotinėmis būtybėmis.
Dar daugiau, šios moterys įkomponuojamos nesąmoningai vyriškai erdvei (troleibusams, traukiniams, automobiliams) priskiriamose vietose. Jos pasyviai miega keliaudamos („Autobuse“ (1973), „Važiuojanti traukiniu“(1977), užliūliuotos monotoniško transporto priemonės judėjimo. Be išimties kiek praskėtusios kojas, vos slepiamas po trumpais mini sijonėliais, besipuikuojančios įspūdingomis krūtinėmis, įspaustomis į aptemptas glaustinukes, užsimerkusios ir prasižiojusios. Pasyvios ir inertiškos greitai besikeičiančioje erdvėje, fiksuojamos skubaus ir įdėmaus stebėtojo žvilgsnio.
K. Dereškevičiaus mėgstamas gan šaltas koloritas kartu prisotinamas ryškių kontrastų. Važiuojančios traukiniu ir prisnūdusios moters 
figūra ryškėja žalios vagono sienos fone, jos sijonėlis ryškiai raudonas, pabrėžiantis šlaunų balsvumą. Darbe „Mergina prie troleibuso“ (1976) fiksuojama originali akimirka: prasilenkiant autobusui (pro kurio langą ir matyti merginos veidas) ir troleibusui (kuriame greičiausiai sėdi pats dailininkas) gimsta paveikslas: priekiniame plane tapomos šaltai žalios troleibuso sėdynės raudonu apvadu ir toks pat ryškiai raudonas bilietų žymėjimo komposteris atkartoja autobuse važiuojančios merginos raudonų megztuko raštų bei gundomą lūpų dažų blyksnį. Nepamirštami ir jos ryškia elektrine žalia spalva padažyti akių vokai, vos iš pirmo žvilgsnio patraukiantys stebėtoją.
Kostas Dereškevičius spalvinėmis plokštumomis ir jų intensyvumu ar sušvelnindamas puikiai perteikia „atmintyje sustabdyto kadro“ nuotaiką; jis netgi atskleidžia savo, kaip vyro stebėtojo, emocijas.
Pirmiausia žiūrovo žvilgsnis nukrypsta į iš automobilio lipančios moters tarpelį tarp akimirką prasiskečiančių šlaunų („Automobilyje“ (1987), vėliau pastebi jos pro prasivėrusių durelių langą matomą apnuogintų krūtų plotelį. Darbe „Mikroautobusu per lygumą“ (1976) vėl akį patraukia šaltos žalios ir raudonos derinys: čia kūrinio centre atsiduria koketiškai ištiesta moters koja, pabrėžiami pro langą žiūrinčios keleivės vilnijantys plaukai.
Visos tapytojo vaizduojamos moterys jokiu būtu „nedailinamos“, netgi atvirkščiai, kiek deformuojami jų bruožai, o formos artėja prie pirmykščio archajiškumo. Reikia nepamiršti, kad daugiausia šių – moters ir mašinos – tematikos darbų, atlikta 8-ame dešimtmetyje, kaip ir tuolaikinę tarybinę visuomenę šokiravęs dailininko 1974-ųjų kūrinys „Moteris su dešrele“, keliantis neabejotinas erotines asociacijas.
K. Dereškevičiaus drobės moters tema atskleidžia vyro / kūrėjo / aktyvaus stebėtojo požiūrį į pasyvią moterį. Jų, kaip tapybos objektų, kūnai erotiški, asmeninės savybės netenka prasmės. Taip tęsiamos Vakarų Europos ir Lietuvos vaizduojamoje dailėje klestintis vyro kūrėjo ir moters – vien pasyvaus vaizdavimo objekto – tradicijos. Kartu tapytojo meistriškumas suteikia žiūrovui galimybę pažvelgti paties kūrėjo akimis į paveiksluose tapomas moteris, suvokti erotiško vyro žvilgsnio ir už jo glūdinčių emocijų aspektus.
Rašyti komentarą