Paieška
Orai ºC
Horoskopai
Astromanija

Kai visi keliai veda niekur

A. Manstavičius (Asmeninio albumo nuotr.)
Keisti teksto dydįAa+Aa-

„Visi keliai veda į Romą“, sakė viduramžių žmonės, ilgesingai mąstydami apie pražuvusią Romos imperijos galybę. Šiandien pasakytume – nėra vieno teisingo būdo ką nors padaryti. Tačiau patyręs Vilniaus dviratininkas jums gal patvirtintų, jog iš tiesų „dauguma kelių veda į niekur“. Taip, kaip Lietuvos sostinės dviračių takai. Ir jokių teisingų būdų, bent kol kas, nematyti.

Po to, kai pozityviai nusiteikęs Vilniaus meras pernai šarvuočiu pervažiavo ant dviračių tako pastatytą automobilį, jis akimirksniu tapo pasauline įžymybe. Netgi „Ig Nobel“ (Šnobelio) apdovanojimą gavo – už vieną keisčiausių metų idėjų.

Daugelis Vakarų žiniasklaidos atstovų tąkart vadino Vilniaus merą „dviratininkų gynėju“. Žavėjosi nugludinta viešųjų ryšių akcija, kuri – pripažinkime – buvo labai efektyvi. Tačiau klaidinanti.

Konkretiems, o ne suvaidintiems, darbams, skatinant dviračių eismą arba ginant gatvėse jau pasirodžiusių dviračių vairuotojų interesus, dabartinei miesto galvai, kaip ir visiems jo pirmtakams, nepakyla rankos.

Įsitikinę motorinių transporto priemonių gerbėjai gal ims prieštarauti. Viskam trūksta pinigų, miesto gatvės duobėtos, šitiek gyvybiškai būtinų viadukų dar nepastatyta, visur vieni kamščiai – o čia dar dviratininkai kažkokie po ratais painiojasi, nesidairydami į gatvės vidurį važiuoja, tarsi mirties ieškotų. Tai negi jiems pinigų skirsi, dar daugiau gatvėse priperėsi?

Teisingai. Ir pinigų trūksta, ir dviratininkai nedrausmingi.

Tačiau kažkur antrame plane visą laiką šmėkščioja idėjos mieste tiesti tramvajų, o gal ir metro. Ir vienas kitas naujas dviračių takas mieste pasirodo – toks, kokiu vargiai kas gali važiuoti. O noro važiuoti dviračiu Vilniuje kiekvienais metais matyti vis daugiau – tai plika akimi matyti.

Tų, kurie visur mato vien tik dviratininkų drausmės stygių, ko gero, taip paprastai neįtikinsi. Tačiau kartais gal užtektų vieną kartą užlipti ant dviračio ir nuvažiuoti nuo vieno miesto krašto iki kito.

Ir dairytis reikia ne į nutrūktgalvius dviratininkus, ar piktus vairuotojus, ar amžinai užsisvajojusius pėsčiuosius. Tikrasis kantrybės išbandymas – atidžiai fiksuoti kiekvieną pakeliui pamatytą absurdiško dviračių tako žymėjimo ar kitokio infrastruktūros sprendimo pavyzdį.

Paprasta išvada, kurią aš kartoju sau mintyse po kiekvienos tolimesnės kelionės dviračiu – kad ir ką sakytų miesto valdžia, tačiau Vilniuje dviračių takų beveik nėra, ir kol kas nematyti, kad jų atsirastų ateityje. Tai yra vieša paslaptis, kurią žino – ar bent turėtų numanyti – kiekvienas dviratininkas ir dauguma pėsčiųjų.

Pirmieji priversti kiekvieną kartą, vos tik ištraukę dviratį iš sandėliuko, galynėtis su erzinančiomis kliūtimis: pernelyg aukštais bordiūrais, tako pašonėje gausiai sužėlusiais krūmais, viduryje tako išnyrančiais apšvietimo stulpais, ten pat romantiško pasivaikščiojimo ritmu kinkuojančiais pėsčiaisiais, kurie niekada negirdi garsinio signalo (nebent tai būtų piktas šauksmas).

Dar absurdiškiau atrodo dviračių takai, kurie prasideda ir baigiasi nežinia kur – ir kodėl. Vienas puikiausių pavyzdžių – stati Maironio gatvės nuokalnė tarp Subačiaus gatvės apžvalgos aikštelės ir Tymo turgaus, kur dviratininkams nelieka kitos išeities, kaip staiga nerti į važiuojamąją kelio dalį (bent jos pakraštį), nes kone pavyzdingai įrengtas takas be jokio perspėjimo atsiremia į neaiškios paskirties žvyro plotą. Tačiau tokių vietų Vilniuje – ne viena ir ne dvi.

Pėstieji, žinoma, gali prisiminti matę puikiai (ir tai rašau beveik be ironijos) įrengtus Gedimino prospekto dviračių takus, kurie iš tiesų galėtų būti vadinami miesto „dviračių magistrale“, jeigu tik kur nors iš tiesų nuvestų, o ne baigtųsi nebūtyje – kaip ir visi kiti, labiau suvargę, jų broliai.

Visų kitų dviračių takų pėstieji nemato ir nepaiso – tiesą sakant, ir neprivalo matyti ar paisyti, nes tai tėra butaforijos, skirtos dosniems rėmėjams iš Briuselio apmulkinti.

Iš tiesų reikia dažnai ir garsiai kartoti, kad dažais pažymėta šaligatvio dalis nėra ir negali būti laikoma dviračių taku. Ji nėra aiškiai atskirta nuo pėstiesiems skirtos erdvės, joje dažniausiai pasitaiko įvairūs pašaliniai objektai, tokie kaip stulpai ar gėlių klombos, ji gali sukelti dviratininkams apgaulingą saugumo jausmą, o po to „pakišti koją“ atsiknojusia plytele ar medžio šaknimi.

Nuo uždažytų juostų nedaug skiriasi ir kai kuriose vietose dedamos kitos spalvos šaligatvio plytelės. Viena dažniausių projektuotojų klaidų yra įsprausti pėsčiųjų taką tarp automobiliams skirto kelio ir „dviračių tako“ – tokiu atveju beveik visi pėstieji instinktyviai eis „dviračių taku“, stengdamiesi kuo labiau nutolti nuo automobilių skleidžiamo triukšmo ir tykštančių purvų.

Pasivažinėjus Vilniaus gatvėmis dviračiu, gali susidaryti įspūdis, kad vadinamųjų „dviračių takų“ projektuotojai specialiai stengiasi kuo labiau apsunkinti eismo sąlygas. Labiau įtikima versija – kad jiems paprasčiausiai nerūpi. Ir dažais nutepliotą šleivą kreivą „taką“ galima įrašyti prie savivaldybės pasiekimų – tai kam stengtis?

Tačiau toks požiūris – rimta klaida ir neatsakingas požiūris į miesto plėtrą. Iš tiesų labai lengva pasiteisinti, kad Vilniaus reljefas ar klimatas netinka dviračių eismui, kad darbovietėse trūksta dušo kabinų, kad erdvės reikia automobilių eismui – o vėliau skųstis, kad tenka ilgai stovėti automobilių kamščiuose ir svajoti apie magišką tramvajaus, ar, tuo labiau, metro poveikį.

Tačiau didžiausias pyktis apima, kai įvairūs veikėjai bando apsimesti besirūpinantys dviratininkų gerove. Šiais metais Vilniaus savivaldybė dėl paprasčiausio biurokratinio aplaidumo pro pirštus praleido galimybę už ES pinigus nutiesti pavyzdinius dviračių tinklus, o jau minėtas Vilniaus meras (vienas iš daugelio) bandė teisintis, sekdamas pasakas apie būsimą dviračių takų tinklą – kaip yra pratęs.

*****

Iš tiesų galima daug rašyti, tačiau bene aiškiausiai Vilniaus dviratininkų kasdienybę parodo internauto „Lettered“ nufilmuota kelionė dviračiu iš Pilaitės iki miesto centro ir atgal.

Įraše matyti daug įdomių dalykų – ir jau minėtas absurdiškas dviračių takų ženklinimas, ar tiesiog jų pradingimas netikėtose vietose, ir vargiai išvengiami kelių eismo taisyklių pažeidimai, į kuriuos tokia padėtis stumia dviračių mėgėjus, ir agresyvus automobilių ir viešojo transporto vairuotojų elgesys, ir bukas pėsčiųjų abejingumas.

Toks „visų karas prieš visus“ mažai kam naudingas ir tikrai neskatina miestiečių rinktis ekologiškos transporto priemonės. Kai kuriems tai, tiesa, gali patikti – adrenalino Vilniaus gatvėse nesunku „prisigaudyti“. Tokius dažniausiai piktuoju mini automobilių vairuotojai. O ką daryti tiems, kuriems keliai pirmiausiai reikalingi nuvykti iš taško A į tašką B?

Alfa.lt
Komentarai

Taip pat skaitykite:

Rudnosiuko paktas

Vakarais Rudnosiukas gerdavo baltąją arbatą Pai Mu Tan, o paskui jam sapnuodavosi šviesūs, balti sapnai. Štai vieną naktį prisisapnavo pats Kinijos imperatorius Paimutanas, kuris atvyko tiesiai iš už jūrų marių, įlindo į Rudnosiuko sandėlį ir pasiūlė itin slaptą sandėrį:
- Rudnosiuk, pasirašykim Rudnosiuko-Paimutano paktą.
- O kam to reikia? – nustebo Rudnosius.

Jeigu vieną dieną dingtų „Facebook“

Nežinia, ar Markas Zuckerbergas svajojo, kad viena idėja jį pavers pasaulio valdovu. Didieji imperatoriai, diktatoriai nublanktų prieš jo sukurtą galią apjungti visų žemynų žmones viename tinkle.

Ar dar reikalingos pėsčiųjų perėjos?

Su situacija, kurią aptarti kilo noras, turbūt susidūrė ne vienas pėsčiasis. Eidamas per pėsčiųjų perėją neretai gali pasijausti kėgliu boulingo take, mat keliu lekiantys automobiliai, rodos, tik ir taikosi tave ir tavo per perėją einančius kolegas-kėglius nutrenkti.

Kaip Rudnosiukas viską suprato

Rudnosiukas labai bijojo karo. Tad sėdėjo po krūmu, įkišęs galvą knibždančių minčių skruzdėlynan, ir skruzdžių internete skaitė viską, kas tik šaudavo į galvą. Sykį, pvz., perskaitė, kad Kinija ruošiasi pasiimti globon Sibirą iki pat Uralo, nes ten gyvenantys kinai nubalsavo už tai. Perskaitė visa tai Rudnosius ir išsigando dar labiau.

Mano meditacija – kulinarija

Šiandien mūsų gyvenimuose vyksta daug. Vieni neatitraukia akių nuo krizės siūbuojamos Ukrainos, kiti kiekvieną sekmadienį su draugais žygiuoja į krepšinio aikštelę, treti mėgaujasi ar bjaurisi kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus agitacijos triukais, o kai kurie jau spėjo panirti į pavasariu vis labiau kvepiančias dienas.

Pasaka apie vienišą akordeonistą

Baltai juodi klavišai, bosų eilės, miklūs pirštai ir... šaltis. Ne, ne jo širdyje. Greičiau tų, kurie pro jį praeina. Kaip ir tų, kurie skelbiasi, kaip palaiko ukrainiečius, bet ten nevyksta. Visai ne taip, kaip jie, atvykę prie Seimo, kai mes kovojome už save. Na, bet čia – ne politikos skiltis, o ir apie ją nelabai turėčiau ką pasakyti.