Paieška
Orai ºC
Horoskopai
Astromanija

Kai visi keliai veda niekur

A. Manstavičius (Asmeninio albumo nuotr.)
Keisti teksto dydįAa+Aa-

„Visi keliai veda į Romą“, sakė viduramžių žmonės, ilgesingai mąstydami apie pražuvusią Romos imperijos galybę. Šiandien pasakytume – nėra vieno teisingo būdo ką nors padaryti. Tačiau patyręs Vilniaus dviratininkas jums gal patvirtintų, jog iš tiesų „dauguma kelių veda į niekur“. Taip, kaip Lietuvos sostinės dviračių takai. Ir jokių teisingų būdų, bent kol kas, nematyti.

Po to, kai pozityviai nusiteikęs Vilniaus meras pernai šarvuočiu pervažiavo ant dviračių tako pastatytą automobilį, jis akimirksniu tapo pasauline įžymybe. Netgi „Ig Nobel“ (Šnobelio) apdovanojimą gavo – už vieną keisčiausių metų idėjų.

Daugelis Vakarų žiniasklaidos atstovų tąkart vadino Vilniaus merą „dviratininkų gynėju“. Žavėjosi nugludinta viešųjų ryšių akcija, kuri – pripažinkime – buvo labai efektyvi. Tačiau klaidinanti.

Konkretiems, o ne suvaidintiems, darbams, skatinant dviračių eismą arba ginant gatvėse jau pasirodžiusių dviračių vairuotojų interesus, dabartinei miesto galvai, kaip ir visiems jo pirmtakams, nepakyla rankos.

Įsitikinę motorinių transporto priemonių gerbėjai gal ims prieštarauti. Viskam trūksta pinigų, miesto gatvės duobėtos, šitiek gyvybiškai būtinų viadukų dar nepastatyta, visur vieni kamščiai – o čia dar dviratininkai kažkokie po ratais painiojasi, nesidairydami į gatvės vidurį važiuoja, tarsi mirties ieškotų. Tai negi jiems pinigų skirsi, dar daugiau gatvėse priperėsi?

Teisingai. Ir pinigų trūksta, ir dviratininkai nedrausmingi.

Tačiau kažkur antrame plane visą laiką šmėkščioja idėjos mieste tiesti tramvajų, o gal ir metro. Ir vienas kitas naujas dviračių takas mieste pasirodo – toks, kokiu vargiai kas gali važiuoti. O noro važiuoti dviračiu Vilniuje kiekvienais metais matyti vis daugiau – tai plika akimi matyti.

Tų, kurie visur mato vien tik dviratininkų drausmės stygių, ko gero, taip paprastai neįtikinsi. Tačiau kartais gal užtektų vieną kartą užlipti ant dviračio ir nuvažiuoti nuo vieno miesto krašto iki kito.

Ir dairytis reikia ne į nutrūktgalvius dviratininkus, ar piktus vairuotojus, ar amžinai užsisvajojusius pėsčiuosius. Tikrasis kantrybės išbandymas – atidžiai fiksuoti kiekvieną pakeliui pamatytą absurdiško dviračių tako žymėjimo ar kitokio infrastruktūros sprendimo pavyzdį.

Paprasta išvada, kurią aš kartoju sau mintyse po kiekvienos tolimesnės kelionės dviračiu – kad ir ką sakytų miesto valdžia, tačiau Vilniuje dviračių takų beveik nėra, ir kol kas nematyti, kad jų atsirastų ateityje. Tai yra vieša paslaptis, kurią žino – ar bent turėtų numanyti – kiekvienas dviratininkas ir dauguma pėsčiųjų.

Pirmieji priversti kiekvieną kartą, vos tik ištraukę dviratį iš sandėliuko, galynėtis su erzinančiomis kliūtimis: pernelyg aukštais bordiūrais, tako pašonėje gausiai sužėlusiais krūmais, viduryje tako išnyrančiais apšvietimo stulpais, ten pat romantiško pasivaikščiojimo ritmu kinkuojančiais pėsčiaisiais, kurie niekada negirdi garsinio signalo (nebent tai būtų piktas šauksmas).

Dar absurdiškiau atrodo dviračių takai, kurie prasideda ir baigiasi nežinia kur – ir kodėl. Vienas puikiausių pavyzdžių – stati Maironio gatvės nuokalnė tarp Subačiaus gatvės apžvalgos aikštelės ir Tymo turgaus, kur dviratininkams nelieka kitos išeities, kaip staiga nerti į važiuojamąją kelio dalį (bent jos pakraštį), nes kone pavyzdingai įrengtas takas be jokio perspėjimo atsiremia į neaiškios paskirties žvyro plotą. Tačiau tokių vietų Vilniuje – ne viena ir ne dvi.

Pėstieji, žinoma, gali prisiminti matę puikiai (ir tai rašau beveik be ironijos) įrengtus Gedimino prospekto dviračių takus, kurie iš tiesų galėtų būti vadinami miesto „dviračių magistrale“, jeigu tik kur nors iš tiesų nuvestų, o ne baigtųsi nebūtyje – kaip ir visi kiti, labiau suvargę, jų broliai.

Visų kitų dviračių takų pėstieji nemato ir nepaiso – tiesą sakant, ir neprivalo matyti ar paisyti, nes tai tėra butaforijos, skirtos dosniems rėmėjams iš Briuselio apmulkinti.

Iš tiesų reikia dažnai ir garsiai kartoti, kad dažais pažymėta šaligatvio dalis nėra ir negali būti laikoma dviračių taku. Ji nėra aiškiai atskirta nuo pėstiesiems skirtos erdvės, joje dažniausiai pasitaiko įvairūs pašaliniai objektai, tokie kaip stulpai ar gėlių klombos, ji gali sukelti dviratininkams apgaulingą saugumo jausmą, o po to „pakišti koją“ atsiknojusia plytele ar medžio šaknimi.

Nuo uždažytų juostų nedaug skiriasi ir kai kuriose vietose dedamos kitos spalvos šaligatvio plytelės. Viena dažniausių projektuotojų klaidų yra įsprausti pėsčiųjų taką tarp automobiliams skirto kelio ir „dviračių tako“ – tokiu atveju beveik visi pėstieji instinktyviai eis „dviračių taku“, stengdamiesi kuo labiau nutolti nuo automobilių skleidžiamo triukšmo ir tykštančių purvų.

Pasivažinėjus Vilniaus gatvėmis dviračiu, gali susidaryti įspūdis, kad vadinamųjų „dviračių takų“ projektuotojai specialiai stengiasi kuo labiau apsunkinti eismo sąlygas. Labiau įtikima versija – kad jiems paprasčiausiai nerūpi. Ir dažais nutepliotą šleivą kreivą „taką“ galima įrašyti prie savivaldybės pasiekimų – tai kam stengtis?

Tačiau toks požiūris – rimta klaida ir neatsakingas požiūris į miesto plėtrą. Iš tiesų labai lengva pasiteisinti, kad Vilniaus reljefas ar klimatas netinka dviračių eismui, kad darbovietėse trūksta dušo kabinų, kad erdvės reikia automobilių eismui – o vėliau skųstis, kad tenka ilgai stovėti automobilių kamščiuose ir svajoti apie magišką tramvajaus, ar, tuo labiau, metro poveikį.

Tačiau didžiausias pyktis apima, kai įvairūs veikėjai bando apsimesti besirūpinantys dviratininkų gerove. Šiais metais Vilniaus savivaldybė dėl paprasčiausio biurokratinio aplaidumo pro pirštus praleido galimybę už ES pinigus nutiesti pavyzdinius dviračių tinklus, o jau minėtas Vilniaus meras (vienas iš daugelio) bandė teisintis, sekdamas pasakas apie būsimą dviračių takų tinklą – kaip yra pratęs.

*****

Iš tiesų galima daug rašyti, tačiau bene aiškiausiai Vilniaus dviratininkų kasdienybę parodo internauto „Lettered“ nufilmuota kelionė dviračiu iš Pilaitės iki miesto centro ir atgal.

Įraše matyti daug įdomių dalykų – ir jau minėtas absurdiškas dviračių takų ženklinimas, ar tiesiog jų pradingimas netikėtose vietose, ir vargiai išvengiami kelių eismo taisyklių pažeidimai, į kuriuos tokia padėtis stumia dviračių mėgėjus, ir agresyvus automobilių ir viešojo transporto vairuotojų elgesys, ir bukas pėsčiųjų abejingumas.

Toks „visų karas prieš visus“ mažai kam naudingas ir tikrai neskatina miestiečių rinktis ekologiškos transporto priemonės. Kai kuriems tai, tiesa, gali patikti – adrenalino Vilniaus gatvėse nesunku „prisigaudyti“. Tokius dažniausiai piktuoju mini automobilių vairuotojai. O ką daryti tiems, kuriems keliai pirmiausiai reikalingi nuvykti iš taško A į tašką B?

Alfa.lt
Komentarai

Taip pat skaitykite:

Kada...atšals?

Savaitė tikrai šiltos vasaros mūsų šalyje – tai jau mažų mažiausiai nepadorus laiko tarpas.

​Nenudailintos akimirkos

Skirtinguose gyvenimo etapuose pravartu sau iškelti teisingus klausimus.

„Verksnių karta“ ar paprasti abiturientai?

„Baikite verkti, gėda“, – socialiniame tinkle „Facebook“ tramdo vieni kitus dvyliktokai, pajutę, kad kai kurie pernelyg įsijautė į skundimąsi sunkiomis užduotimis, Nacionalinio egzaminų centro bandymu juos sužlugdyti, nesiliaujančiu eksperimentavimu su jaunomis gležnomis sielomis.
Nors iš tiesų tie abiturientai nieko itin gėdingo nedaro.

Nesipiktinkite, Seimo pirmininkės sūnus nebuvo ieškomas išskirtinėmis sąlygomis

Seimo pirmininkės sūnaus paieškos visuomenėje sukėlė dvilypių jausmų – vieni džiaugiasi, kad neįvyko rimta nelaimė ir jaunuolis atsirado sveikas ir gyvas, kiti piktinasi, kad buvo mestos itin gausios pareigūnų pajėgos, esą taip ieškoma tik parlamentarų ar kitų įtakingų asmenų giminaičių.

Duok kvailiui diplomą – jis nueis į Darbo biržą

Kasmet po brandos egzaminų atsiranda vis daugiau ir daugiau spaudoje bei socialiniuose tinkluose klykiančių abiturientų, kad egzaminas buvo per sunkus, kad jų gyvenimai žlugdomi ir taip toliau, ir panašiai. Kiek pamenu, ir man, būnant abiturientu, temos buvo tos pačios, tik mes dar neturėjom „Facebook“, o ir naujienų portalai taip nekovojo dėl kiekvieno „click“ (nuorodos paspaudimas – aut. past.), tai yra nepublikuodavo bet kokios atsiųstos nuomonės.

Sunkiausias egzaminas

„Vieną užpildžiau, o kito nežinojau atsakymo“, – taip savo sprendimą sugadinti biuletenį motyvavo vienas rinkėjas per sekmadienį vykusius rinkimus. Pasižiūrėjus į statistiką, atrodo, kad lietuviams Europos Parlamento (EP) rinkimai yra tapę pačiu „sunkiausiu egzaminu“, kuriame atsakymus randa ne kiekvienas.

Kuo išskirtinė liepa?

Kalba – ne apie medį, o apie transporto priemones. Tiksliau – apie rūpesčius, su kuriais teks susidurti kiekvienam šalies transporto priemonės savininkui. Rūpesčiai... Nes, kaip įprasta mūsų valstybėje, nuolaidų retai sulaukiama.
Įprasta tvarka keičiasi, teks taikytis prie naujovių
Itin išaugus transporto priemonių registravimo paslaugų poreikiui, valstybės įmonė „Regitra“ kasmet aptarnauja beveik vieną milijoną klientų. Įprasta klientams procedūra keičiasi, o jei tiksliau – eilės tvarka.

Rudnosiukas ir žaltys

Kartą Rudnosiukas ėjo mišku ir sutiko žaltį, kuris gulėjo ant kelmo ir rangėsi kaip koks.
- Ko čia rangaisi? – nustebęs paklausė Rudnosiukas.
- Negaliu sudurt galo su galu, - atšovė žaltys ir rangėsi toliau lyg niekur nieko.
- Kartais aš irgi nesuduriu, betgi nesirangau viešose vietose, – pokalbį tęsti pabandė
Rudnosius, bet žaltys anei šnypšt.
- Ką gi, tada eisiu... - gūžtelėjo Rudnosiukas ir nudrožė sau, nieko žalčiui nebepridūręs.
Drožė ir mąstė be sustojimo:
- Gal ir gerai, kad nieko nepridūriau.

Rudnosiukas ir jo mamytė

Vos tik sugrįžęs iš tremties, Rudnosiukas iškart puolė ieškoti savo mamytės. Namuose jos nerado, tad vaikščiojo po mišką ir šūkavo:
– Mama, mamyte!!! Kur tu? Kū kū!
Sutikęs kokį paukštelį ar žvėrelį, tuoj klausdavo:
– Gal matėte mano mamytę?
Tačiau niekas nežinojo, kur ta mamytė prapuolė, nes miške jau seniai jos niekas nebuvo regėjęs.
– Gal išskrido į šiltus kraštus? – spėliojo zylės.
– Gal įsirausė kur po žemėm? – krapštė pakaušius kurmiai.

Sustingę tinkle, arba kodėl verta „čiulbėti“

Vargu ar suklysiu, pabandęs atspėti, kad dauguma skaitančiųjų šiuos žodžius vienaip ar kitaip yra susidūrę su socialiniu tinklu „Facebook“. Kiek mažiau skaitytojų juo naudojasi aktyviai ir reguliariai – yra susikūrę paskyrą, kartais užmeta žvilgsnį, kaip sekasi „draugams“ ir ką pasakoja „sekami“ asmenys, o gal netgi kiekvieną dieną pradeda ir baigia „veidaknygėje“, naudodami ją ne vien pramogai, bet ir rimtam darbui.