Vilniaus likimas yra visiškai ekstraordinarinis – nepalyginti painesnis ir keistesnis už kitų Baltijos sostinių likimus (beje, prie tų sostinių būčiau linkęs priskirti ne tik Rygą su Talinu, bet ir Kauną, kuris garbingai ir prasmingai ėjo sostinės pareigas mažiausia dvidešimt metų). Nesu tikras, ar kokia kita Europos vietovė geriau įkūnija riziką, neišbaigtumą ir atvirumą nei Vilnius – amžinas paribys ir pakraštys, ekscentriškas, kaprizingas ir netaisyklingas, keistos praeities miestas, pažeidžiantis logikos ir tikimybės dėsnius. Po daugelio istorinių nelaimių, po nesibaigiančių perėjimų iš vienos valstybės į kitą, drastiškai ir negrįžtamai pasikeitus gyventojų tautinei sudėčiai, Vilnius atgavo savo pirmykštį statusą, kurį turėjo tik XIV ir iš dalies XV amžiuje: vėl virto nepriklausomos Baltijos valstybės sostine, in spe – viena iš didžiųjų Europos sostinių (kaip tik tai, pasak legendos, žynys Lizdeika anuomet išpranašavo miesto įkūrėjui Gediminui).
Ne kas kita, o miestai yra kultūrinės sąveikos svarbiausieji mazgai. Galėtum pasakyti, kad tokia sąveika vyksta pirmiausia tarp miestų, o ne tarp valstybių, tautų ar etninių grupių. Visų didžiausią tos sąveikos įtampą regime miesto vidiniame gyvenime. Tartu semiotikos mokykla yra pasiūliusi terminą „miesto tekstas“ ir gana išsamiai aprašiusi Petrapilio tekstą bei jo priešpriešą – Maskvos tekstą. Be abejonės, galima kalbėti apie Paryžiaus, Vienos, Berlyno arba Varšuvos tekstus. Vilniaus teksto svarbiausioji žymė yra heterogeniškumas (beveik chaotiškumas) ir paradoksalumas.
Lietuva didžiuojasi tuo, kad pagal kai kuriuos skaičiavimus Europos centras yra visai greta Vilniaus, netoli Giedraičių miestelio (su tuo miesteliu susijusi Giedraičių arba Giedroycų giminė, kuriai priklausė neseniai miręs Jerzy Giedroycius, visą gyvenimą propagavęs Vakarų ir Rytų Europos vienovės idėją).
Esama ir kitokių skaičiavimų, bet šiaip ar taip Vilnius yra pačioje Vakarų ir Rytų, Šiaurės ir Pietų sankirtoje. Kraštovaizdis šičia – šiaurietiškas, beveik skandinaviškas, dėl miškų ir ežerų jis visada atrodė laukinis, bet miesto architektūra tame kraštovaizdyje yra pietietiška, kitaip tariant, daugiausia barokinė bei klasicistinė.
Vilnius buvo įkurtas toli į rytus nuo svarbiausiųjų Europos centrų, bet visada – bent jau nuo XIV amžiaus – priklausė katalikiškai Vakarų civilizacijai, nors miesto pastatuose ir gyvenimo stiliuje lengva pastebėti rytietišką, bemaž orientalinį elementą. Kitos Baltijos valstybių sostinės primena Vokietijos, Skandinavijos ar Šveicarijos miestus (Talinas – kiek padidintą Rothenburgą arba Visbį, Ryga – kiek sumažintą Hamburgą arba Stokholmą, pagaliau Kaunas – Ženevą, nors ir kuklesnę nei tikroji).
Vilnius priklauso Vidurio Europai ir drauge yra labai itališkas. Architektūrą galima interpretuoti kaip „miesto teksto“ substratą, o drauge kaip jo dalį. Barokas čia išaugo ant viduramžiško pamato, kreivų gatvelių labirinte, o tai barokui retai tepasitaiko. Miestas yra įnoringas, net kurioziškas, gyvuoja tarsi palimpsestas, skirtingų epochų statiniai jame susilieja į vientisus ansamblius ir skolinasi vienas kito bruožus.
Nuo viduramžių Vilnius buvo slavų pasaulio ir baltų žemių sankirtoje, taip pat dviejų tikėjimų – katalikybės ir stačiatikybės – sankirtoje. Abu tie tikėjimai prasiskverbė ir tebeprasiskverbia vienas į kitą Brastos unijos fenomene. Unitų tikėjimą persekiojo ir bandė sunaikinti tiek caro, tiek sovietų valdžia, bet jis išliko ir vėl užima Vilniuje prideramą vietą. Venecijos ambasadorius Žygimanto Augusto laikais, nors gal kiek perdėdamas, suskaičiavo mieste septyniasdešimt dvi religijas. Šiaip ar taip čia buvo – ir tebėra – įvairių denominacijų reformatai. Buvo arijonai, juo labiau žydai, kuriems miestas XVII–XVIII amžiuje virto dvasine sostine ir gavo Lietuvos Jeruzalės vardą. Tebėra karaimų bendruomenė, musulmonų bendruomenės likučiai, galima pastebėti ir senosios pagonybės reliktus, išsilaikiusius Vilniaus apylinkėse ligi pat dvidešimtojo amžiaus.
Pastaruoju metu senąją pagonišką baltų religiją bandoma prikelti ir užtikrinti jai maždaug tokią vietą, kokią turi sintoizmas Japonijoje, nors, mano manymu, tai tuščias žaidimas. Kad ir kaip būtų, Vilniaus katedros požemiuose įžiūrimi Gedimino laikų pagonių šventyklos pamatai – Europoje tokių dalykų pasitaiko turbūt tik Romoje ir Atėnuose. Lietuviškąją pagonybę pavertė savotišku mitu romantizmo ir modernizmo poezija – tiek lietuvių, tiek lenkų, ligi pat Czeslawo Miloszo.
Tautybių mozaika Vilniuje palieka ne menkesnį įspūdį. Knygoje „Vilnius: Miestas Europoje“ suskaičiavau septynias vadinamąsias istorines arba tradicines tautas, gyvenančias Lietuvos sostinėje nuo seniausiųjų laikų. Sovietinės epochos gyventojų sąrašai registruoja jų apie aštuonias dešimtis, nors dauguma mažųjų etninių grupių, atvykusių iš Rusijos ir jos kolonijų, tada praktiškai susiliedavo su rusais.
Lietuviai čia yra autochtonai ir tuo visada grindė savo teisę į Vilnių, bet jau viduramžiais medinėse miesto gatvėse, gal ne rečiau nei baltiškąją, buvo galima išgirsti rusėnų kalbą. Kaip žinoma, porą šimtmečių labiausiai pastebima, dominuojanti Vilniaus tautybė buvo lenkai, bet jų dauguma turėjo protėvius lietuvius ir vadino save lietuviais – taip elgėsi ir magnatai Radvilos, ir eiliniai šlėktos; jų požiūris į tikrąją Lenkiją (vadinamąją Karūną) buvo labai nevienareikšmis.
Toji ypatingo lietuviškumo tradicija irgi išliko beveik ligi mūsų laikų (kaip tik toks lietuvis buvo C. Miloszas). Neseniai išleidau knygą „Vilniaus vardai“, kurioje surinkau daugiau nei penkis šimtus garsių vilniečių biografijų, siekdamas kuo didesnio objektyvumo ir stengdamasis, kad niekas neliktų užmirštas. Baltiškąja kalba šnekantys lietuviai toje knygoje vyrauja seniausiais, taip pat naujausiais laikais, bet jų būta Vilniuje visomis epochomis. Tai paprastai pačios reikšmingiausios lietuvių kultūros asmenybės, nuo Renesanso ir baroko religinių rašytojų ligi dvidešimtojo amžiaus modernistų. Tiesa, jie beveik išnyksta aštuonioliktame amžiuje, bet lietuviškai kalbančių žmonių vėl galima rasti tarp Adomo Mickevičiaus amžininkų, kurie drauge su juo lankė Vilniaus universitetą.
Lenkakalbiai žmonės aiškiai vyrauja nuo Liublino unijos, bet tai dažniausiai tokie lietuviai, kaip Radvilos, Mickevičius ir Miloszas, aiškiai skiriantys save nuo Karūnos lenkų. Tik tarpukario epochoje jų proporcija ima keistis tikrųjų lenkų naudai, o vėliau vienų ir kitų lieka nedaug; Stalino iškeldinti, jie atsiduria daugiausia Lenkijos vakarų žemėse.
Baltarusiai (rusėnai) yra aiškiai pastebimi ankstyvaisiais Vilniaus laikais, o paskui dvidešimto amžiaus pradžioje; žydai – nuo septyniolikto amžiaus ligi pat Holokausto. Be to, suradau daugiau nei dvidešimt vokiečių, dvidešimt italų (tarp jų beveik visus senųjų laikų menininkus), penkis prancūzus, porą anglų, taip pat du vengrus, čeką, ispaną, olandą, švedą, gruziną, turką, graiką, ukrainietį, latvį, suomį bei du juodaodžius, pirmąjį kilusį iš Etiopijos, antrąjį – iš Brazilijos. Visa tai paliko man kiek siurrealistinį įspūdį. Juo labiau kad dauguma iš tų netradicinių Vilniaus gyventojų paliko žymų pėdsaką savo krašto ar Lietuvos kultūroje.
Yra ir rusų – ne A. tik Mickevičiaus pagal nuopelnus išplūstas senatorius Novosilcevas ar generalgubernatorius Muravjovas Korikas, bet ir iškili aktorė Komisarževskaja arba Michailas Bachtinas, kurį Vilnius paakino sukurti filosofinę dialogo teoriją. Skirtingų kalbų ir kultūrų sankirtos, anot Bachtino, yra geriausias vaistas nuo minties sustabarėjimo.
Tradicinės tautybės – lietuviai, lenkai, baltarusiai, žydai – sukūrė savuosius Vilniaus mito variantus, konkuruojančius naratyvus, kurie buvo naudojami ir politinėms manipuliacijoms. Bet nacionalizmus čia paprastai švelnino regionalizmo dvasia. Kiekviena tauta rado Vilniuje tarsi alternatyvią tapatybę. Lenkams Vilnius visada buvo Varšuvos ir Krokuvos priešprieša. Beje, visa Lietuva jiems buvo nakties, magijos bei chtoniškų, grėsmingų galių karalystė, pažįstama bet kuriam Mickevičiaus, na, ir Miloszo, skaitytojui. Lenkija tikrąja to žodžio prasme – Varšuva, Lodzė, iš dalies Krokuva – reprezentavo ne naktį, o dieną.
Lietuvių savimonei reikšminga Vilniaus–Kauno opozicija. Vilnius yra sakralinis, drauge ir atviras miestas, įkūnijąs Didžiosios kunigaikštystės tradiciją. Kaunas yra grynai pasaulietinis, labiau susijęs su etnine sodietiška Lietuva, atsparesnis išorės įtakoms, ypač rytietiškosioms. Žydai priešino dvasinę sostinę Vilnių pramonės bei prekybos sostinei Odesai. Antra vertus, mokyto Vilniaus tradicija buvo Galicijos miesteliu chasidiškos tradicijos atsvara. Baltarusių savimonei Vilnius yra Minsko alternatyva – tatai tapo ypač pastebima pastaruoju metu. Visos tos opozicijos turi bendrą vardiklį: Vilnius visiems yra beveik šventas miestas, kultūrinės atminties bei istorinių aspiracijų centras – Gedimino, Basanavičiaus, filomatų, Gaono, Skarynos sostinė.
Tas Vilniaus heterogeniškumas ir margumas rodo bei kondensuoja Didžiosios Kunigaikštystės margumą: nuo pat pradžios ji buvo keistas baltų ir slavų, pagoniškų (vėliau katalikiškų) ir krikščioniškų (tiksliau kalbant, stačiatikiškų) žemių konglomeratas. Be to, Vilniaus pozicija paradoksali: tai sostinė, o drauge pasienio miestas. Seniausiais laikais jis buvo netoli kryžiuočių valdų, turėdamas didžiulį rytų krikščionių užnugarį ligi pat Smolensko.
Abiejų tautų respublikos eroje buvo laikomas katalikiškojo pasaulio bastionu pačiame jo pakraštyje Caro (ir sovietų) laikais virto imperinės Rusijos citadele nukariautame krašte, o drauge, kad ir ką sakysi, tiltu į Europą. Tarpukariu buvo tik trisdešimt kilometrų nuo lenkų lietuvių sienos (kurią lietuviai vadino demarkacine linija), o dabar vėl trisdešimt kilometrų nuo sienos, tik ji persikėlė į rytus ir skiria Lietuvą, drauge ir Europos Sąjungą, nuo Baltarusijos.
Pati siena, kaprizinga ir nuolat kintanti, paverčia miestą nostalgijos objektu: prieš pastarąjį karą jo ilgėjosi lietuviai, dabar ilgisi lenkai, gal dar stipriau baltarusiai. Vilnius taip pat visada lieka etninė enklava. Kadaise jis buvo lenkakalbis, apsuptas lietuviškų kaimų; dabar jame vyrauja lietuviškai šnekantys žmonės, bet aplinkiniai sodžiai vartoja jau lenkų kalbą. Anglų tarpukario politikas Lloydas George‘as pagavo tą amžiną paradoksalumą, ne be humoro tardamas: „Vilnius yra žydų ir baltarusių gyvenamas miestas, dėl kurio kariauja lietuviai ir lenkai.“
Taigi Lietuvos sostinė bent kelioms tautinėms grupėms yra savęs įtvirtinimo centras, o drauge kitoniškumo, Kito didžiąja raide viešpatija. Tasai Kitas dažnai būdavo ir net dabar būna demonizuojamas. Manau, kaip tik čia slypi Vilniaus šansas: miestas turi priminti kiekvienam apie kitoniškumą (tačiau be demonizavimo) ir sunaudoti visus savo istorinio bei kultūrinio paveldo elementus, įveikdamas buvusias nesantaikas.
Lietuvos laimėjimas Vilniuje, jau virtusiame europiniu miestu, yra neabejojamas – jį galima gretinti su Lenkijos laimėjimu Vroclave ir Gdanske. Tačiau praeis šiek tiek laiko, kol lietuviai išmoks integruoti visą Vilniaus praeitį – taip pat ir etniškai nelietuvišką – į savo valstybės istoriją. Praeis nemažai laiko, kol pasikeis ir lenkų požiūris. Neseniai lietuvius kiek pašiurpino vieno lenkų žurnalo surengta apklausa, kurioje paaiškėjo, kad daugiau nei pusei skaitytojų Vilnius tebeatrodo lenkų miestas. Ultradešinysis, bet populiarus rašytojas Valdemaras Lysiakas pareiškė, kad dera tik palaukti, ir Vilniuje atsikursianti tarpukario padėtis. Žinoma, visa tai tėra anachroniškos svajonės, kurios neturi mažiausių šansų išsipildyti Europos Sąjungoje. Tačiau Vilnius nėra išskirtinė vienos kurios etninės grupės nuosavybė. Kadangi esu lietuvis, visada pabrėžiu, kad jis nėra vien lietuviškas; jei būčiau lenkas, pabrėžčiau, kad jis anaiptol nėra vien lenkiškas. Man rodos, tik tokia pozicija neįamžina istorinių ginčų, o padeda juos spręsti. Laimė, ją vis dažniau užima tiek lietuvių, tiek lenkų istorikai ir valstybininkai.
Rašyti komentarą