Prieš mūsų akis – korys, iš jo lenda meili ir miela bitė. Keista, kad tiek daug žmonių šiame kultūringame ir mandagiame Dievo tvarinyje įžvelgia agresijos pradą. Ką padarysi – sakoma, bijo. Taip, bitės gelia, tačiau jos gina savo brangiausią turtą. O ar žinote, kad ritualinis bitės įgėlimas į tam tikrus žmogaus energinius taškus gali kilstelėti į antimaterijos lygmenį?
Simon Buxton, „Šamaniškas bitės kelias“, „Algarvė“, 2007.
Perskaitęs brito Simono Buxtono knygą apie bites – „Šamaniškas bitės kelias“, atvirai kalbant, užsimaniau būti jų sugeltas. Stovėdamas balkone žvilgsniu sekiau dūzgiančią kamanę ir bandžiau kalbinti ją jos kalba. Keista, intriguojanti ir pašėlusi knyga. Apie tai, kiek daug mes nežinome, ir apie tai, kiek daug dar galime sužinoti. Žengdami žiedadulkių keliu į pasaulio pakraštį.
Kaip vaizdžiu žodžiu dėsto S. Buxtonas, bičių šamanizmas yra seniausia ir paslaptingiausia šamanizmo atšaka. Jo knygoje pasakojama, kad bendras žmogaus ir bitės gyvenimas prasidėjo daugiau nei prieš 6 tūkst. metų. Medų kopinėjo jau senovės Egipto ir Babilono gyventojai, nemirtingieji graikų panteono dievai Dzeusas, Poseidonas ir Hadas vakarais sėdėdami savo Olimpe mėgaudavosi ambrozija – iš medaus pagamintu midumi, o gražuolės Atėnė ir Artemidė rytais užkandžiaudavo žiedadulkėmis.
Knygos „Šamaniškas bitės kelias“ siužetas pasakoja apie vieno jaunuolio patirtį. Vaikystėje stebuklingu būdu išgijęs nuo encefalito, pagrindinis knygos herojus susidomi paslapčių ir magijos kupinu bitininkystės pasauliu. Bitininko, pravarde Profesorius, paakintas jis pasiryžta tapti paskutiniojo keltų Bičių meistro mokiniu. Šį pasiryžimą lydi idėjos, žinios, potyriai ir išgyvenimai, tampantys vartais į dvasinę tiesą.
Perduoti galingą slaptą informaciją saugiausia iš lūpų į lūpas. Kaip pagrindiniam herojui sako jo vadovas Bridge‘as: „Kai žmonės suvokdavo, jog vyksta kažkokie pokyčiai, jie paprastai surasdavo klano narius, kad šie juos pamokytų, kaip užmegzti artimus ryšius su sąjungininkais“ (p. 42). „Tu atėjai čia, nes taip liepė tavo valia, į Žiedadulkių kelią tave pastūmėjo dvasinės traukos jėga“, – taip mistiškai Bridge‘as paaiškina pačią svarbiausiąją paslaptį, atvedusią herojų Twigą į jo bityną.
Juo toliau, juo daugiau paslaptingumo, nelyg kokioje masonų ložėje. Tarytum kastumeisi prie tūkstantmečius į praeitį besitęsiančių medžio šaknų.
Savo pasakojimo maniera S. Buxtonas šiek tiek primena Carloso Castanedos knygų ciklą, galbūt „Šamaniškas bičių kelias“ patiktų net pačiam Don Chuanui. Vis dėlto reikia pasakyti, kad talento rašyti S. Buxtonas turi tikrai ne mažiau nei garsusis brazilų antropologas, nors pastarasis ir svaiginosi meskalinu, tuo tarpu britas – midumi ir bičių įgėlimais. Pasirodo, gilioji autentiška Europos antropologija yra ne mažiau įdomi nei kokios nors Peru indėnų genties, čia yra ir ritualinis miegas avilį imituojančiame koryje, ir ritualinė elnio medžioklė, ir ritualinė mirtis, užkasant būsimąjį Bičių meistrą į kapo duobę.
Žinoma tai, kad pats autorius S. Buxtonas yra ne tik bitininkas, bet ir dvasinės organizacijos „Sacred trust“, užsiimančios bičių šamanizmo tyrinėjimu praktiniais šamanizmo mokymais visame pasaulyje, lyderis. Dabar sunku būtų pasakyti, kiek šis dvasios įkvėpėjas yra tikras šamanas, o kiek – profesionalus „pinigų gamintojas“, kaip mūsų kažkada aptartas Robinas Sharma. Bet gražus, kupinas spalvų, kvapų, aistrų ir metaforų „Šamaniškas bitės kelias“ tikrai vertas mūsų dėmesio. Retkarčiais, skaitydamas knygą, net ir jautiesi taip nelyg gulėtum vasaros pievoje – įdomus pasidaro kiekvienas kvapas ar skonis.
Senoje išlikusioje keltų patarlėje sakoma: „Paklausk laukinių bičių, ką žino druidai.“ Tie maži, geltonai juodi ir zvimbiantys vabzdžiai yra tarsi mūsų ryšys su transcendentiniu pasauliu. Beje, knygoje slypinti išmintis perfrazuojama ir kitaip: „Paklausk druidų, ką žino laukinės bitės.“ O šio posakio prasmę teks perprasti patiems. Tik apibendrinant reikėtų pasakyti, kad knyga „Šamaniškas bitės kelias“ yra džiuginanti ir užburiamai saldi. Kaip devyni medūs.
Jeigu bijote bičių, tačiau vis tiek norite tapti šamanu, keliaukite čia.
Na, o jeigu bičių nebijote, spauskite štai čia.
Rašyti komentarą