Trumpas pabėgimas į „broliukų“ latvių pajūrį (12)

Kol tauta keiksnojo dangų ir leido ilgąjį liepos savaitgalį prie televizoriaus, man pavyko pabėgti ten, kur buvo šilta, saulėta ir ramu. Visa tai – vos už kelių šimtų kilometrų, kaimyninės Latvijos pakrantėje.

Savo trumpučių atostogų vietai daug reikalavimų nekėlėme. Šiek tiek paskaitę kelionių knygose apie lankytinas Latvijos vietas gana greitai išsirinkome nedidelį miestelį Kolką šalies vakaruose, į šiaurę nuo Ventspilio. Pasirinkimą labiausiai nulėmė tai, jog Kolka žadėjo patogų kempingą, turistų nenugultą jūros pakrantę ir iškyšulį, kuriame galima stebėti, kaip kryžiuojasi nuo jūros ir nuo įlankos atplaukiančios bangos.

Keliai kaip kryžiažodžiai

Penktadienio rytas nežadėjo saulėto poilsio, tačiau vos kirtus Latvijos sieną orai pradėjo keistis atvirkščiai kelių kokybei. Kelios atkarpos buvo gana geros, tačiau kai kurie „greitkeliai“ privertė kaip reikiant pašokinėti per duobutes. Į akį krito ir skurdesnis, nei Lietuvoje, kraštovaizdis: jei pas mus vyrauja dirbami laukai, o pamiškės gražios ir sutvarkytos, Latvijoje dažniausiai teko matyti tik įvairiausius kemsynus.

Ne kartą teko paklaidžioti ir dėl kelių ženklinimo subtilybių. Nuorodos čia dažnai būna skurdžios arba jų išvis nėra. Kartais nuoroda su reikalinga kryptimi yra tik atvažiuojantiems priešinga kryptimi. Žodžiu, važiavome arba vedami nuojautos, arba tikėdami, jog šį kartą žemėlapio informacija pagaliau sutaps su realybe.

Situacija pagerėjo privažiavus pajūrį, nes čia klaidžioti jau nelabai yra kur – vienas pagrindinis kelias ir paskutinis 100 kilometrų iki tikslo. Lauke jau grėsmingai temo, todėl į pravažiuojamus miestukus nelabai kreipėme dėmesio. Gal tik miestelis Roja patiko, tiek dėl įspūdingo dydžio pavadinimo prie miesto ribos, tiek dėl tvarkingos aplinkos. Žinoma, dar ir panašumas į neseniai Ispanijoje aplankyto La Rioja regiono pavadinimą padarė įtaką, tačiau kitą kartą vykdamas prie šios pakrantės neabejotinai apsistosiu būtent čia.

Nuo lietuvių nepabėgsi

Ši Latvijos atkarpa – gana atšiaurus ir atokus kraštas. Laukinė gamta, akmeninės pastatų sienos, žvejų laivai ir jūrinis vėjas leidžia pasijusti tarsi atkeliavus į tuos laikus, kai pajūrį valdė kuršiai. Civilizacijos čia mažoka. Tai supratome ir atvykę į pasirinktą „Uši“ kempingą Kolkos centre. Penki latai (apie 25 litus) už galimybę pasistatyti palapinę ant pievutės, pasinaudoti lauko tualetu ir nusiplauti rankas vidury lauko stovinčioje kriauklėje, kurioje bėgantis skystis labiau primena kavą nei vandenį.

Tačiau už kelių metrų ošia jūra ir mums viskas gerai. Kaip ir aplinkui įsikūrusiems kolegoms latviams, vokiečiams, rusams ir, žinoma, lietuviams. Nuo mūsiškių nepasislėpsi net atokiausiame Latvijos kampe, todėl galėjome į valias prisiklausyti ir gražios žemaitiškos šnekos, ir dažnai lietuviškas iškylas lydinčios „Naujųjų lietuvių“ muzikos.

Naktį lietus puikiai patikrino mūsų palapinę ir kokybė nenuvylė, o kita diena buvo kaip užsakyta – puiki saulė ir tuščios kopos, kur bet kada rasi vietą atsigulti ant smėlio, niekas nepasiūlys karštų „čeburėkų“ arba šalto alaus ir nereikės nuolat jaudintis dėl netobulų kūno linijų. Tik tu ir gamta.

Nemėgstantiems ilgai gulinėti saulėje čia galima surasti ir kitokios veiklos. Kempingo šeimininkai nuomoja dviračius, kurie čia yra labai patogi susisiekimo priemonė. Kolka, kaip ir daugelis pajūrio miestelių, turi vieną pagrindinę gatvę, kuri tęsiasi pajūriu kelis kilometrus, todėl dviračiu juos įveikti ir smagiau, ir patogiau.

Be to, galima nuvykti iki paties Kolkos rago. Tai vieta, kur jūros vandenys susilieja su įlankos vandenimis ir atsiranda įdomus efektas – susikryžiuojančios bangos. Deja, paskubėti ragina tai, jog šis gražus kampelis apmokestintas, už kiekvieną praleistą valandą tenka palikti po 50 santimų (apie 2,5 lito). Žinoma, gudručiai to gali išvengti atėję iki rago pajūriu arba padarę lanką per miškelį.

Turime daug laiko, todėl sėdę į automobilį nuvykstame iki švyturio, iš kurio, pasak kelionių knygos, matosi Estijos salos. Norint pasiekti švyturį reikia kelias valandas dardėti žvyro keliu Ventspilio link, o tada pasukti gilyn į mišką. Pats švyturys neįspūdingas, tačiau pakeliui randame gana patraukliai atrodančių takų pėstiesiems ir kitokių gamtos dovanėlių, kurios čia skatina atvažiuoti dar ne vienam ilgesniam turistiniam savaitgaliui.

Grįžus į Kolką lieka tik apsirūpinti maisto produktais, nes laukia vakarienė prie laužo. Norintys pasistiprinti kavinėje, tai irgi gali padaryti – visai nebloga vietelė yra prie bene vienintelio čia veikiančio viešbučio. Beje, netoliese stovinčioje telefono būdelėje pamatome smagią reklamą. „Ar norite sužinoti tai, ką žino lietuvis? Paskambinkite mūsų informacijos telefonu“, - skelbia reklaminis plakatas, kurio centre puikuojasi oranžinis krepšinio kamuolys. Broliukai latviai iš tiesų žino mūsų stiprybes...

Šeštadienio vakaras prabėga prie laužo, kur aplinkui vėl skamba lietuviška šneka. Vieni tautiečiai giriasi šią pakrantę atradę gana neseniai, kiti čia atvažiuoja jau kelintą kartą. O latviai noriai dalijasi tuo, ko mums šiek tiek trūksta – savo pajūriu.

Verta atrasti dar kartą

Sekmadienį jau laukia prastesnis oras ir kelionė namo. Ji nėra labai sudėtinga – trys valandos kelio iki sienos ir antra tiek iki sostinės. Tai yra pakankamai mažai, norint pabėgti į svečią šalį ir atrasti kažką naujo. Tačiau tai yra pakankamai daug, kad būtų galima aukoti paprastą dviejų dienų savaitgalį, todėl rekomenduočiau kelionei į šį Latvijos pajūrio ruožą atrasti bent tris laisvas dienas.

Mūsų aplankytas kraštas iš pirmo žvilgsnio atšiaurus, bet civilizuotas, geranoriškas ir ramus, todėl yra gera alternatyva prikimštiems Lietuvos kurortams. Net neabejoju, kad laikui bėgant vis daugiau lietuvių išnaudos šią galimybę per kelias valandas pabėgti ten, kur galima praleisti laiką ir pailsėti kiek kitokioje aplinkoje, nei esame įpratę.