Tiesiog skaičių magija

Kęstas Kirtiklis (© Andrius Vaitkevičius | Alfa.lt)

Švietimo ministrė ponia Žakaitienė žavingai šypsosi ir sako žurnalistams: žinote, aš visiškai nesuprantu, ko tie žmonės taip prikibo prie mokesčių už mokslą. Na, juk ne tie keli tūkstančiai svarbiausi reformoje, svarbiau tai, kad po reformos gerokai pakils studijų kokybė.

Pavysime Europą ir pasaulį, taip sakant. O kai kurias jo dalis gal net pralenksime.

Bene uoliausias naujojo reformos projekto apologetas ponas Šimašius taip pat nepatenkintas. Pastarajame savo tekste, ginančiame reformą, jis pamėto akmenukų į ministerijos darželį, o paskui konstatuoja: „Reforma, apie kurią diskutuojama, yra ne mokesčio įvedimo reforma, o konkurencijos įvedimo reforma.“

Žiūriu į partijų susitarimo tekstą, kaipgi ta konkurencija bus įvedama, ir matau: „Mokslo ir studijų sistema turi būti pertvarkoma vadovaujantis išteklių koncentravimo bei efektyvaus naudojimo, autonomijos, atsakomybės ir atskaitomybės, valstybės reguliavimo racionalumo bei veiksmingumo, laisvos konkurencijos asmeninio suinteresuotumo, mokslo ir studijų tinklo gerinimo principais“. Nelabai aišku, skaitau toliau.

Iš garsiai nuskambėjusio partijų susitarimo paaiškėja tik tai, kad vyks pertvarka, nes ji esanti būtina. O esminis tos pertvarkos dalykas – pinigai, jais pradedamas punktų sąrašas (ponia ministre, jūs vis dar stebitės?). O toliau viskas taip girdėta (ir ne po kartą): valstybė sukurs, skatins, rems, sieks, laiduos, sudarys sąlygas, prikurs naujų biurokratinių tarybų ir pareigybių. Tačiau tikrovė yra tokia, kad aukštasis mokslas vyksta ne partijų susitarimo popieriuose, o auditorijose, ir pagrindiniai jo veikėjai yra susitarime neminimi dėstytojai ir studentai. Pastarieji klos apvalias sumeles už tai, kad pirmieji pradėtų geriau dirbti ar būtų geresnės kokybės.

Deja, jei anksčiau kultūros ministre dirbusi ponia Žakaitienė nežino, kokia pas mus kultūra (pačia plačiausia prasme), tai vargu ar ko geresnio galima tikėtis iš kitų reformos entuziastų. Atsakymo į šį klausimą galima paklausti pačių mokslininkų. Ne, ne garbių profesorių iš mokslo tarybos. Pakaktų pasisamdyti sparčiai populiarėjančios antropologijos specialybės studenčioką, kuris praneštų elementarią, tačiau reformos entuziastų gerai pamirštą, tiesą: mūsų šalį (kaip ir kone visą Vakarų pasaulį) valdo skaičių magija. Netikite?

Kada geriausias laikas tuoktis? – septintų metų septinto mėnesio septintą dieną. Kokia televizijos laida geriausia? – ta, kurią žiūrėjo 99,99 proc. auditorijos. Koks mokslininkas geriausias? – tas, kuris prirašė ir prispausdino begalę opusų. Tam tikra žmonių grupė negali eiti gerti kavos į kavinę, kurioje ši kainuoja tik penkis litus. Ir taip toliau. Viskas turi savo skaitinę išraišką. Ir ta skaitinė išraiška gerokai palengvina mūsų orientaciją šioje ašarų pakalnėje.

Todėl nėra ko stebėtis, kad skaičiukai su prierašu Lt stipriai jaudina protus. Skaičių derinukas 2000–5000 piliečiams pasako daug daugiau, nei susitarime minimi „sukurti, skatinti, remti, laiduoti, užtikrinti ir t. t.“.

Kas būtų, jei prekybos centre prie skirtingų obuolių nebūtų užrašyta nė vieno skaičiuko? Kaip atskirtumėte begalę išoriškai panašių obuolių rūšių? Todėl skaičių vaidmuo aukštojo mokslo reformoje tiesiog lemiamas. Kaipgi kitaip atskirsite, kuri specialybė verta jūsų atžalos pasirinkimo? Nustačius mokestines žirkles, paklausiosios specialybės turėtų tapti (nors apie tai garsiai nekalbama) specialybėmis už 5 tūkst. litų, o ne tokios paklausios – už 2 tūkst. O kadangi tikimasi, kad kaina nurodys kokybę, skaičiukai už studijas ir informuos, ką studijuoti yra neva geriausia.

Skaičiai mūsų kultūroje yra įgalūs sureitinguoti viską ir visus, jie yra tikrasis konkurencijos garantas. Štai, pavyzdžiui, kokios paklausios vadybos dėstyti atėjęs UAB „Kuku–maku“ direktorius bus 5 tūkst. vertės dėstytojas (geros specialybės geras dėstytojas tiesiog turi būti brangus), o pasaulinio masto humanitarinis teoretikas bus varganas dėstytojėlis už 500 litukų. Juk konkurencija parodo, kuris iš jų geresnis, ar ne?

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: