KNYGŲ APŽVALGA: Kurtas Vonnegutas ir „Čempionų pusryčiai“

Kurt Vonnegut "Čempionų pusryčiai" (© Alfa.lt)

Čempionų pusryčiai – groteskiška, politiškai nekorektiška, šiek tiek nešvanki, socialiai kritiška ir labai juokinga knyga. Ji pirmą kartą išleista 1973 m., tačiau puikiai dera prie šiandienės Lietuvos gyvenimo, kur įsigalėjo vartotojiškas gyvenimo būdas, karjerizmas, masinė ir reklamos kultūra su visais jiems būdingais absurdais ir kvailybėm.

Kurt Vonnegut. Čempionų pusryčiai. „Kitos knygos“, 2006.

„Čempionų pusryčiai“ – viena paskutinių „politiškai nekorektiško“ rašytojo Kurto Vonneguto knygų. „Politiškai nekorektiško“ todėl, kad jis savo skelbdamas savo antikarines ir humanistines idėjas nebijo pavadinti savo valstybės baisiausia pasaulyje arba George‘o W. Busho kvailiu.

„Čempionų pusryčiai“ – labai paprasta, o kartais net ir vaikiška knyga. Pasakojimas apie vieno miestelio milijonierių Dveiną Huverį, kuris staiga suvokia, kad jį supa absurdiškas, beprotiškas pasaulis. Ir jam pasimaišo. Staiga jis pradeda matyti antis, reguliuojančias eismą, arba klimpti į šaligatvį, kuris tampa minkštas tarsi guminis.

Pamišęs milijonierius laukia žinios. Jis išeina į Menų festivalį, į kurį atvyksta ir dar vienas knygos veikėjas – Kilgoras Trautas. Jis – keistų idėjų kupinas rašytojas, rašantis fantastines knygas, spausdinamas pornografiniuose žurnaluose arba iliustruojamas pornografinėmis nuotraukomis. Tai daroma tam, kad knygos būtų perkamos, o pats Kilgoras Trautas nė nenutuokia, kad jis – rašytojas. Mat savo kūrinius jis matė tik pornografiniuose žurnaluose, o rankraščius siųsdavo kaskart vis kitam leidėjui, nenurodymas net savo adreso.

Kilgoras Trautas ir Dveinas Huveris – pagrindiniai knygos veikėjai. Jų gyvenimą rašytojas parodo labai tolygiai – tuo pat metu pakaitomis pasakodamas, ką daro vienas ir kitas. Toks rašymas, matyt, apskritai viena iš Kurto Vonneguto rašymo ypatybių.

„Čempionų pusryčiai“ – gan keista knyga. Net negalėčiau pasakyti, kad tai vienas stipriausių K. Vonneguto kūrinių. Čia pilna piešinėlių – rašytojas vis paaiškina vieną ar kitą žodį, parodo, kaip kas susijęs. Skaitydama kitų skaitytojų atsiliepimus ir nuomones pastebėjau, kad būtent piešiniai ir žodžių aiškinimas daugelį suerzino. Tačiau pats K. Vonnegutas knygos pradžioje sako: „Matyt, aš noriu iššluoti iš savo galvos susikaupusį šlamštą – šiknų skyles, vėliavas, moteriškas kelnaites.“

Iš tiesų čia dėmesį reikėtų kreipti ne į vėliavas, nupieštus obuolius, o į svarbiausias mintis, kurias pasako K. Vonnegutas, pats įeidamas į knygą kaip veikėjas. Nors iš tiesų jis knygoje ir vaidina patį save – žmogų-rašytoją, sugalvojusį visus veikėjus. Atidžiai skaitant ir kreipiant dėmesį ne tik į detales, kurios šiuo atveju čia yra viskas, ką daro Dveinas Huveris arba Kilgoras Trautas, jūs rasite autobiografinių rašytojo prisiminimų (pavyzdžiui, apie motinos savižudybę), daugybę priešiškų karui humanistinių minčių, užkoduotų tarsi veikėjų žodžiuose, tarsi nevykėlio rašytojo knygų puslapiuose. Nors, reikėtų būti atvirai ir pasakyti, kad piešinėliai knygoje tikrai erzina, blaško, nukreipia dėmesį ir niekaip neleidžia susikaupti. Tai, matyt, be ekscentriškos ir kartu paprastos Kurto Vonneguto asmenybės, yra pats didžiausias knygos trūkumas.

Gal dėl tokių atradimų man knyga, kaip ir daugelis kitų, pasirodė labai stipriai autobiografiška. Tačiau ne įkyriai – tokios man dažnai pasirodo autobiografijos, o tarsi iš šalies matant rašytojo gyvenimą ir prisimenant jau anksčiau skaitytus faktus.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: