Ne vienam iš mūsų yra tekę padaryti netinkamos ekspozicijos nuotrauką, kai dalis detalių dingsta. Per tamsi nuotrauka paslepia šešėlio smulkmenas, per šviesi „išdegina“ dangų ar langą. Deja, bėda ta, kad ne visada galima parinkti tinkamą ekspoziciją. Kai kurie siužetai tam tiesiog pernelyg sudėtingi. Greičiausiai nepavyks nufotografuoti saulėlydžio, kad būtų vienodai gražiai matyti ir peizažas, ir raudona saulė. Peizažas paprasčiausiai bus per tamsus. Žinoma, tokioje situacijoje galima panaudoti gradientinį filtrą, tačiau tai visiškai kita tema.
Jeigu turite galimybę nufotografuoti tą pačią sudėtingo apšvietimo sceną kelis kartus ir su skirtingomis ekspozicijomis, tada iš skirtingų nuotraukų galima padaryti vieną, kurioje ir saulė žibės skaisčiai, ir peizažas nebus tamsus. Nuotraukas galima sulieti skirtingais būdais, tačiau čia aptarsime vieną iš jų — plataus dinaminio ruožo techniką.
Truputis teorijos
„Platus dinaminis ruožas“ yra terminas, išverstas iš angliško termino HDR — high dynamic range. Jis nusako įvairių metodų spektrą, kurie skirti tam, kad būtų galima sukurti aukšto detalumo ekspozicijos atvaizdus. Plataus dinaminio ruožo atvaizde turi būti matomos tiek tamsiausių šešėlių, tiek tiesioginės saulės šviesos detalės.
Iš pradžių plataus dinaminio ruožo atvaizdų kūrimas buvo skirtas išimtinai kompiuterinei grafikai, t. y. kompiuteriu sukurtiems atvaizdams. Tačiau šiuo metu populiariausias šių atvaizdų pritaikymas yra skirtas sukurti atvaizdus iš skirtingomis ekspozicijomis nufotografuotų nuotraukų. Populiarėjant skaitmeniniams fotoaparatams tokių atvaizdų sukūrimas yra kur kas paprastesnis.
Informacija plataus dinaminio ruožo atvaizduose saugoma kitaip nei paprastuose paveikslėliuose. Pastaruosiuose informacija saugoma taip, kaip turėtų būti atvaizduojama monitoriuose arba spausdintuvuose. Tuo tarpu plataus dinaminio ruožo atvaizduose saugomos fizinės šviesumo arba spinduliavimo intensyvumo reikšmės.
Plataus dinaminio ruožo atvaizdams reikia didesnio bitų kiekio kiekvienam spalviniam kanalui aprašyti. Tam yra dvi priežastys. Viena iš jų – kitoks nei įprastuose vaizdo formatuose linijinis informacijos saugojimas, o antra – matomos šviesumo reikšmės kinta nuo 10-4 iki 108 (arba dar daugiau). Vienam taškui aprašyti paprastai naudojami „pusės tikslumo“ 16 arba 32 bitų slankiojo kablelio skaičiai.
Didelio tikslumo atvaizdus parodyti nuo pat pradžių buvo ir liko problema. Nei vakuuminiai, nei skystųjų kristalų monitoriai nėra pajėgūs pavaizduoti tiek daug atspalvių – jų pačių dinaminis ruožas yra labai ribotas. Kad atvaizdas galėtų būti parodytas, atspalvius reikia atvaizduoti (konvertuoti) siauresniame dinaminiame ruože. Kaip iš plataus dinaminio ruožo paveikslėlio padaryti patrauklią akiai nuotrauką, apžvelgsime toliau.
Fotografinė praktika
Praktinis procesas paprastai skirtas ne tam, kad gautume plataus dinaminio ruožo atvaizdą. Toks atvaizdas yra tarpinis žingsnis iš keleto paprastų nuotraukų gaminant vizualiai patrauklią nuotrauką su pilnomis šešėlių ir šviesių plotų detalėmis.
Bendras procesas
Kad gautume plataus ruožo atvaizdą, reikalingos kelios tos pačios scenos nuotraukos su skirtingomis ekspozicijomis. Paprastai rekomenduojama padaryti bent tris nuotraukas, tačiau gražų paveikslėlį galima gauti ir iš dviejų.
Plataus dinaminio ruožo paveikslėliams gauti reikalinga speciali programinė įranga. Čia pavyzdys bus pateiktas naudojantis „Adobe Photoshop“ įranga. O iš nemokamų įrankių galima parekomenduoti „FDRTools Basic“ programą, kuri yra nemokama ir paprasta naudotis. Ją parsisiųsite iš http://fdrtools.com/.
„Adobe Photoshop“ programoje renkamės meniu File > Automate > Merge to HDR. Tolesniame lange spaudžiame Browse mygtuką ir renkamės failus, iš kurių norime gauti kompozicinį atvaizdą. Šiame dialoge taip pat galite pažymėti „Attempt to Automatically Align Source Images“, o tai reiškia, kad „Photoshop“ pasistengs sulygiuoti skirtingų ekspozicijų nuotraukas — jeigu fotografuojant sudrebėjo rankos.
Kai šis dialogas pasirenkamas, programa kurį laiką „kramto“ paveiksliukus, ypač jeigu pažymėjote automatinį sulygiavimą. „Photoshop“ naudoja EXIF informaciją tam, kad nustatytų, koks yra ekspozicijos santykis tarp nuotraukų. Jei EXIF informacijos nėra, ekspozicijos reikšmes tenka nurodyti pačiam.
Toliau matome langą, kurio šone pavaizduotos komponuojamos nuotraukos, o centre – gautas rezultatas. Dešiniajame šone yra vidutinio apšvietimo taško parinkimas bei galutinio paveikslėlio spalvų skaičius (dinaminio ruožo gylis) – 32, 16 arba 8 bitai kanalui. Paprastai iš karto sulieti atvaizdus į 8 ar 16 bitų paveikslėlį neverta – vėliau greičiausiai dar bus galima jį patobulinti. Beje, beveik galima garantuoti, kad rodomas paveikslėlis vis tiek atrodys peršviestas arba nepakankamai apšviestas. Tačiau dėl to jaudintis nereikia, paprasčiausiai monitorius nesugeba atvaizduoti tokio didelio skaičiaus atspalvių.
32 bitų paveiksliuką įmanoma koreguoti metodu, paprastai prieinamu tik konvertuojant RAW duomenis, – galima koreguoti jo ekspoziciją. Pasirinkus Image > Adjustments > Exposure parodomas dialogas, kuriame galima keisti ekspozicijos reikšmes. Tiesa, nedaug įrankių veikia 32 bitų režimu, „Photoshop“ kol kas šioje srityje tik įsibėgėja.
Linksmybės prasideda, kai iš 32 bitų paveiksliuko norime gauti 16 arba 8 bitų nuotrauką. Tam reikia rinktis meniu punktą Image > Mode >16 Bits/Channel arba 8 Bits/Channel. Toliau pateikiami keturi metodai, kaip konvertuoti plataus dinaminio ruožo atvaizdą į siauresnio ruožo.
Exposure and Gamma. Šis metodas leidžia pakoreguoti ekspozicijos ir gamos reikšmes. Panašiai kaip ir anksčiau aprašytas ekspozicijos koregavimas, leidžia pasirinkti dalį dinaminio ruožo ir bendrą paveikslėlio šviesumą. Veikia panašiai kaip Brightness and Contrast įrankis.
Highlight Compression. Visiškai nekontroliuojamas metodas. Labai apšviestoje dalyje bando sumažinti kontrastą, kad jis tilptų į standartinį dinaminį ruožą. Labai šviesios vietos tampa vizualiai gerokai tamsesnės.
Equalize Histogram. Šis metodas taip pat nevaldomas. Bando tolygiai sugrūsti platų dinaminį ruožą į siauresnį, kartu išlaikant kuo daugiau kontrastingumo.
Local Adaptation. Šis metodas duoda didžiausią laisvę korekcijoms, tačiau yra ir gana sudėtingas. Jis veikia panašiai kaip Unsharp Mask filtras – išryškindamas lokalias detales apgauna akį ir pavaizduoja vizualiai platesnį dinaminį ruožą, kaip kad minėtas filtras apgauna akį vaizdo detalumo prasme.
Pirmiausia, ką reikia padaryti Local Adaptation dialoge, tai paspausti mygtuką, kad būtų parodyta histograma ir jos korekcijos kreivė. Ši veikia panašiai kaip Curves įrankis. Koreguojant šią kreivę susikuriamas norimas atspalvių pasiskirstymas. Na, o paskui paeksperimentavus su Radius ir Threshold slinktukais gaunamas norimas lokalus kontrastas. Su šiuo dialogu tenka nemažai „pažaisti“, tačiau gaunamas geriausias rezultatas.
Fotografavimo procesas
Plataus dinaminio ruožo fotografijoms gauti rekomenduojama turėti bent tris skirtingos ekspozicijos nuotraukas. Trims nuotraukoms ekspozicijos žingsnis rekomenduojamas nuo 2 iki 4 EV (ekspozicijos reikšmių). Tačiau galima daryti ir keturias, ir septynias skirtingas nuotraukas. Kuo daugiau nuotraukų, tuo daugiau detalumo galima išgauti.
Keletas rekomendacijų fotografuojant eilę nuotraukų:
· Naudokite trikojį. Nuotraukos turėtų būti kiek įmanoma vienodesnės kompozicijos.
· Nenaudokite automatinio ekspozicijų kadravimo (breketingo). Paprastai maksimalus ekspozicijos žingsnis naudojantis breketingu yra 2 EV.
· Ekspozicijos korekcijai naudokite išlaikymą. Jei keisite diafragmą, gali pasikeisti fokuso gylis – nuotraukos netiks viena prie kitos.
· Papildomai galima keisti ISO jautrumą, tačiau kuo didesnis ISO, tuo daugiau triukšmų.
· Jei galite, fotografuokite RAW formatu. Išsaugosite daugiau detalių.
Jei fotografuojate RAW formatu, kartais pasitaiko taip, kad koreguojant ekspozicijos ir šviesumo reikšmes konvertavimo metu nepavyksta išgauti norimo vaizdo. Tai būdina kai kurioms labai skirtingo apšvietimo nuotraukoms. Ekspozicijos keitimas į vieną pusę išdegina detales, į kitą – užjuodina šešėlius. Tokiu atveju kartais praktikoje naudojami netikri atvaizdai. Iš to paties RAW failo pagaminamos dvi skirtingos nuotraukos – vienoje išryškinami šešėliai, o kitoje – apšviesta zona. Paskui tokios dvi tos pačios nuotraukos kopijos suliejamos. Bėda ta, kad iš tokios nuotraukos reikia pašalinti EXIF informaciją, kitaip „Photoshop“ nepriima nuotraukų su vienoda ekspozicija.
Kada gali prireikti tokio vargo? Įsivaizduokite, kad fotografuojate tunelį iš vidaus. Jei nustatysite ilgą išlaikymą, išryškės tunelio detalės, bus matomos arkos ir apdaila. Tačiau šviesa tunelio gale ir bus tik šviesus blynas. Jei sutrumpinsite išlaikymą, blynas pavirs išorės atvaizdu, tačiau tunelio detalės dings, liks tik juoduma. O jeigu norite, kad matytųsi ir vidinės, ir išorinės detalės, teks pasinaudoti skirtingomis ekspozicijomis ir pavargti su plataus dinaminio ruožo paveikslėliais. Tačiau galutinis rezultatas bus puikus. Deja, šis fotografavimo metodas netinka, kai nuotraukoje yra judančių objektų. Darant skirtingas nuotraukas jie paprasčiausiai neliks toje pačioje vietoje. Tačiau peizažą galite nufotografuoti kur kas įdomiau.
Rašyti komentarą