Antrasis didžiojo B romanas lietuviškai primena Quentino Tarantino filmus (o gal atvirkščiai?). Nevykėlis detektyvas Nikas Bileinas, mosuodamas pistoletu, blaškosi po Los Andželo gatves, barus ir hipodromus, ieškodamas Raudonojo Žvirblio. Jis nuolat susiduria su „rimtomis“ problemomis: neištikimos žmonos, kvaili jų vyrai, seksualios ateivės iš kosmoso, numirėlių balzamuotojai ir pikti neurotiški paštininkai. Nikas Bileinas, kaip ir visi Charleso Bukowskio herojai (beje, ir jis pats), švelniai tariant, girtauja bei nepasotinamai trokšta moterų... Saldainiukas gero skaitalo gurmanams.
Charles Bukowski. Skaitalas. „Kitos knygos“, 2005.
Žymūs (ir ne tik) rašytojai dažnai savo knygas kam nors skiria: „,Mylimai žmonai Lizai“, „Visiems, kas dar prisimena, kas yra PASAKA“ ir t. t. Manau, kad taip daroma dėl mados. Charles Bukowskis knygos pradžioje rašo: „Skiriama prastai literatūrai“. Nežinau kodėl, bet man tas sakinys patiko. Nekantraudamas perverčiau puslapį ir pradėjau skaityti. Norėjau kuo greičiau sužinoti, kodėl autorius parašė būtent TOKĮ sakinį. Pirmoji į galvą šovusi mintis: tam, kad suintriguotų skaitytoją!
Gal todėl, kad esu jaunas ir gyvenimo nelabai sugadintas, pasidaviau autoriaus įtakai. Ir tik perskaitęs knygą bei gerai pagalvojęs supratau, kad tas sakinys nieko nereiškia. Tiksliau, jis reiškia būtent tai, kas rašoma – „SKIRIAMA PRASTAI LITERATŪRAI“ – be jokių poteksčių ar paslėptų minčių.
Viršelis išdidžiai (nors ir labai mažomis raidėmis) skelbia – romanas. Aš būčiau linkęs dar mažesnėmis raidėmis pridėti „detektyvinis“. Toks įspūdis susidaro perskaičius pirmąjį puslapį. Vėliau įspūdis perauga į gilų įsitikinimą, kol galiausiai kyla klausimas: „Ką, po velnių jis (turiu galvoj, autorius) rašo?!“
Kažkoks nevykėlis detektyvas gauna užsakymą iš „ponios Mirties“ (!) rasti žmogų, kuris mirė prieš 37 metus, tačiau yra vis dar gyvas, nes nesiteikė pas ją, ponią Mirtį, pasirodyti! Grynų gryniausia nesąmonė! Bet jei nesate šios knygos skaitę, negalite nė įsivaizduoti, KAIP ji įtraukia!
Taip, siužetas keistas (kvailas?), tačiau vėl kviečiu perskaityti sakinį pačioje knygos pradžioje. Tada bus lengviau priimti staiga, lyg iš niekur, atsirandančius personažus: ateivė iš kosmoso, alkoholikas-lošėjas-paštininkas, įvairūs blogiukai, kvaili stambūs apsaugininkai (sakydamas „kvaili“, turiu omeny tikrai kvailus didelius vyrukus, kokius dažnai gali matyti filmuose ir aptikti detektyvinėse knygose).
Na, taip, tikra tiesa, autorius tiesiog tyčiojasi iš visokio plauko rašytojūkščių, bandančių papirkti skaitytoją stereotipiniais personažais, ir, turiu pasakyti, jam tai puikiai sekasi.
Iki šiol dar neteko skaityti knygos, kurioje galėtų būti tiek daug tarpusavyje nesiderinančių elementų. Norit pavyzdžių? Prašau: detektyvas – amžinas nevykėlis, nuolat neturintis darbo, bet staiga gaunantis keletą bylų iš karo ir kažkokiu visiškai nelogišku, net antgamtišku, būdu jas išsprendžiantis. Nejaugi tai neprimena mažyčių knygučių knygynuose, ant kurių nugarėlių parašytas „detektyvas“, ir viena nuo kitos besiskiriančių nebent personažų vardais.
Dar ateivė iš kosmoso, viena iš žvalgų, besiruošusių invazijai į Žemę. Na, lyg ir būtų normalu fantastikos žanrui, bet kada mūsų mielas nevykėlis detektyvas tampa tuo, ką ateivė vadina „Išrinktuoju“... Atsiprašau, bet tai tikrai kelia šypseną.
Pridėkim ponią Mirtį ir gausim tokį kokteiliuką, kurio bet kuris barmenas pavydėtų. Ir viską atskieskime geru bidonu degtinės bei visko – pagrindinis veikėjas alkoholį vartoja ne tik be saiko, bet ir peržengia įmanomų dalykų ribą. Rezultatas? Ogi puiki Charleso Bukowskio knyga „Skaitalas“.
Spėju, kad pasigedote kokių nors ištraukų ar citatų. Šiaip aš mielai, tačiau bijau, kad cituodamas labiau patikusias mintis neišvengiamai turėsiu pacituoti ir riebų keiksmažodį, o tai viešoj erdvėj neįmanoma.
Beje, reikėtų padėkoti vertėjui ir leidyklai. Pirmąsyk (tikiuosi, ne paskutinį) matau, kad nebandyta švelninti posakių. Juk kartais kiekvienas iš mūsų sakydamas „Eik šikt“ tikisi, kad taip ir bus išgirstas. Manau, autorius būtų patenkintas lietuvių kalba išleista knyga.
Baigdamas vis dėlto norėčiau įterpti vieną autoriaus mintį (ji be keiksmažodžių): „Geriausi gyvenimo periodai būna tada, kai ničnieko neveiki, o tik mąstai apie jį, lėtai apgalvoji. Na, tarkim, nusprendei, kad gyvenimas beprasmis, tada jis tampa ne visai beprasmiu, nes tu supranti jo beprasmiškumą, ir tavo beprasmiškumo supratimas suteikia jam prasmės. Suprantate apie ką aš? Optimistinis pesimizmas.“ Gražus sakinys. Netgi teisingas ir verčiantis susimąstyti.
Tikrai nuoširdžiai raginu, jei jums nusibodo „standartinės“ knygos, perskaitykit šią. Verta. Beje, žinote, kad Bukowskis buvo įnikęs į alkoholį? Tai va, blaivas tokios knygos neparašysi.
Rašyti komentarą