Paieška
Orai ºC
Horoskopai
Astromanija

Nerijus Gadliauskas: jaunas žmogus turi pats pasirinkti ir nuspręsti, kas jam teatre patinka, o kas ne

Nerijus Gadliauskas (Organizatorių nuotr.)Žiūrėti nuotraukų galeriją
Keisti teksto dydįAa+Aa-

Kovo 20 d. tradiciškai švenčiama pasaulinė teatrų vaikams ir jaunimui diena. Kiekvienais metais šios dienos minėjimą skatina tarptautinė asociacija ASSITEJ, kuri kviečia profesionalius teatrus prisidėti prie šventės ir pakviesti jaunus žiūrovus į teatrą. Valstybinis jaunimo teatras šia proga skyrė režisieriaus Tomo Jašinsko spektaklį „Keturiais vėjais“ , po kurio vyresnių klasių moksleiviai kviečiami į susitikimą su aktoriais. Taip jau sutapo, kad teatras prisideda ir prie „Vaikų linijos“ organizuojamos „SAVAITĖS BE PATYČIŲ“, todėl grupės vaikų į spektaklius bus įleisti nemokamai. Apie teatrą ir jaunimą sutiko pasikalbėti aktorius Nerijus Gadliauskas, spektaklyje „Keturiais vėjais“ vaidinantis pagrindinį Kazio Binkio vaidmenį.

Nerijau, spektaklis „Keturiais vėjais“ yra skirtas plačiajai publikai. Tačiau vis dažniau tarp žiūrovų galima išvysti ir vyresnių klasių moksleivių. Viena mokytoja pasakojo, kad po spektaklio vaikai išreiškė savo įvertinimą „galvojom, kad bus blogiau“. Kaip manai, ką toks pasakymas reiškia?

Pasakymą „galvojom, kad bus blogiau“ visų pirma priimu kaip komplimentą. Tačiau šiuo atveju galima įžvelgti ir šiek tiek skeptišką požiūrį į teatro meną. Nors nieko baisaus tame nematau. Paradoksalu, jog daugelis žmonių, ypač tie, kurie retai lankosi teatre arba visai nėra ten buvę, turi pakankamai tvirtą nuomonę, jog teatras - tai nuobodu. Bet taip yra, greičiausiai, ne iš įgimto piktumo, o iš naivaus bei vaikiško nežinojimo. Ir dėl to jų smerkti tikrai nereikėtų.

Spektaklį režisavo jaunas režisierius Tomas Jašinskas. Kaip aktoriams įpratusiems dirbti su J. Vaitkumi, A. Latėnu sekėsi priimti debiutuojantį menininką?

Aš labai atvirai priėmiau šį režisierių. Kuomet vyksta darbas, tai nemąstai ar tai jaunas menininkas ar daug patirties turintis režisierius. Dirbi ir tiek. Spektaklio kūrimo procese dalyvavo visi aktoriai ir kiekvienas įdėjome savo indėlį. Tai natūralu, nes teatras – kolektyvinis darbas. Turime būti komanda. O jeigu kuris vienas pradės rodyt savo ambicijas ar didesnį išmanymą, tai komanda greičiausiai pralaimės.

Paskutinį kartą vaidinote tikrai jaunai publikai. Kaip sekėsi?

Jaunam žmogui būdingas maksimalizmas, kategoriškumas. Taigi ir jauną publiką vertinčiau kaip reiklesnę bei kategoriškesnę, kuri labai greitai gali tave nušvilpti arba atvirkščiai – iškelti į aukštumas. Prieš spektaklį susirinkusių aštuntokų keliamas šurmulys tikrai įnešė nemažą dozę nerimo į aktorių širdis. Bet spektaklis, regis, buvo priimtas. Trumpiau tariant, galvojau, kad bus blogiau...

Teatrai retai ryžtasi kurti spektaklius paaugliams. Kaip manai, kodėl režisieriai vengia šios auditorijos? Nejaugi jiems tai visai neįdomu?

Turbūt todėl, kad nėra taip paprasta. Sunku kai tavo adresatas yra paauglys. Gali ir nepataikyti. Be to, nėra didelio pjesių pasirinkimo. Man asmeniškai, pats žodžių sąskambis „paauglių teatras“, “spektaklis paaugliams“ nelabai patinka. Pasvarstykime, o kas yra paauglys? Manau, kad tai normalus, beveik suaugęs, turintis savo nuomonę žmogus. Tai geriausia būtų, kad tas žmogus pats ir nuspręstų, koks spektaklis jam šiuo metu priimtinesnis – ar „Juzė dykaduonis“ ar „Dėdė Vania“ . O dėl „paauglio“ epiteto, galima ir įsižeist.

Tu pats augini jau beveik 13 metų sūnų. Kaip manai kokios temos teatre jį „vežtų“ ? Arba koks turėtų būti teatras, kad į jį eitų jaunimas ir jis nebūtų nuobodus?

Mano jaunesnysis, kuriam 9 metai, ruošiasi jau antrą kartą eiti į „Ronja plėšiko duktė“. Jam patinka viskas, ką mato teatre. Vyresnysis, tiesa, reaguoja santūriau. Manyčiau dabartinį jaunimą labiausiai „veža“ kompiuteriai. Tačiau tai nereiškia, kad reikia spektaklius kurti apie naująsias technologijas. Iš tiesų atsakymo nežinau, bet gal tai reikštų, kad būtų neblogai teatrui užmegzti dialogą su jaunimu ir jų pačių paklausti.

Vaidini spektaklyje „Juzė Dykaduonis“, kuris rodomas jau 8 metus ir vis dar nestokoja jaunųjų žiūrovų. Ar vaikams vaidinti sunkiau?

Aš jokiu būdu neskirstau spektaklių į rimtus ar nerimtus, vaikams skirtus ar suaugusiems. Jaunimui skirti spektakliai jau savaime yra „sunkūs“, nes kaip anksčiau minėjau – jauna publika yra daug reiklesnė, pastebinti kiekvieną tavo suklydimą. „Juzė dykaduonis“ – labai rimtas spektaklis, jame gvildenamos sudėtingos bei amžinos temos, todėl jis nenusibosta ir linkiu jam gyvuoti dar mažiausiai aštuonerius metus.

Kuriuos Jaunimo teatro spektaklius rekomenduotum jaunajam žiūrovui ir kodėl?

Manau vis dažniau į užsienį išvykstančiam jaunimui tiktų „Katinas Temzėje“, kuriame kalbama apie Londone atostogaujančią jauną merginą susipažįstančia su plačia lietuvių emigrantų visuomene. Maištaujančios sielos istoriją galima perskaityti „Užsispyrėlės sutramdyme“. Tačiau ir šiuos spektaklius vieni gali priimti labai teigiamai, kitiems nepatiks. Kaip minėjau, jaunas žmogus turi pats pasirinkti ir nuspręsti, kas jam teatre patinka, o kas ne.

Jaunimo teatras pirmą kartą prisideda prie „Savaitės be patyčių“ programos. Koks tavo požiūris į tai?

Puiki iniciatyva. Mokyklose įvairios programos, skatinančios kovoti su patyčiomis vyksta jau seniai. Vadinasi, problema iš tiesų egzistuoja ir ją būtina kelti į dienos šviesą. Sveikintina, kad teatrui tai svarbu ir jis randa būdų kaip prie to prisidėti, net jei tas būdas išreiškiamas paprasta diskusijos forma. Patys aktoriai šia tema, manau, turės ką papasakoti jaunimui ir kuo pasidalinti.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Gintė Pranckūnaitė

 

Alfa.lt
Komentarai

Taip pat skaitykite:

Modernaus meno centro Vilniuje likimas paaiškės liepą

Modernaus meno centro Vilniuje idėjos likimas turėtų paaiškėti šią vasarą. Liepos mėnesį planuojamos galutinės procedūros dėl architektūrinio projekto bei buvusio „Lietuvos“ kino teatro pastato išpirkimo.
Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus vadovas Tadas Balčiūnas BNS sakė, kad konkurso komisija, įvertinusi 31 idėją, nusprendė neskirti pirmosios vietos, paskelbtos dvi antrosios vietos.

Landsbergis ėmėsi kurti filmą apie Vytautą Kernagį

Atviras V.V.Landsbergio laiškas
Mielieji,
kreipiuosi į visus, kam brangus Vytauto Kernagio prisiminimas. Esu sukūręs nemažai filmų apie svarbius ir Lietuvai nusipelniusius žmones – Stasį Lozoraitį, Arvydą Sabonį, Juozą Lukšą – Daumantą, Henriką Nagį, Vilių Orvydą... O dabar atėjo laikas filmui apie puikų dainių ir aktorių Vytautą Kernagį. Nors jo nebėra su mumis, tačiau galime pasistengti, kad mums ir mūsų vaikams liktų šviesus jo atminimas.
Lietuviai neturi epo, tačiau mūsų epas yra liaudies dainos.

Vilniuje pristatoma fotografijų paroda „Skausmas ir aš“

Balandžio 23 d. (trečiadienį), 18 val. Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2), atidaroma Islandijos / Danijos fotografės Guðrún Gísladóttir paroda „Skausmas ir aš“. Savamokslė menininkė intensyviai tyrinėja peizažo galimybes asmeninei patirčiai atskleisti. Fotografijoms artimas kompozicinis melodingumas, turtingas ir savitas tonų sąskambis, motyvų lietuviškumas.

Žilinsko dailės galerijoje – „Venecijos ritmai“

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir Italijos ambasada Vilniuje pristato italų skulptoriaus Gianmaria Potenza (Džianmaria Potenca) parodą „Venecijos ritmai“. Atidaryme dalyvaus Italijos ambasadorius Stefano Taliani de Marchio, parodos autorius ir parodos kuratorius Enzo Fornaro.
Venecijos skulptorius specialiai parodai parengė plačią savo darbų panoramą: įvairaus laikotarpio darbai spinduliuoja jo gimtojo miesto dvasią ir nuotaiką.

Technologinis išradimas tapo naujo „Auros“ šokio spektaklio įkvėpimo šaltiniu

Balandžio 22 dieną festivalio „Jauna muzika“ atidarymo vakarą pradės kompozitoriaus Antano Jasenkos ir Kauno šokio teatro „Aura“ premjerinis spektaklis „Padaryk iš manęs jungiklį“. Publiką žadama sužavėti neįprasta technologijų, judesio ir muzikos sinteze.

Vilniuje pristatoma Donelaičio sukakčiai skirta paroda „E-Metai“

Vilniaus dailės akademijos Grafinio dizaino katedros studentai (vad. A. Lisauskienė) pristato tipografinių plakatų parodą „E-METAI“, skirtą Tarptautinei knygos ir autorių teisių dienai ir 2014 m. UNESCO minimai sukakčiai – K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms.
Raidės ir raštas vienas svarbiausių žmonijos komunikacijos būdų. Svarbi žinia, virtualiai paskleista internete, XXI amžiuje yra tokia pat vertinga, kaip ir viduramžių vienuolyno celėse ant pergamento rašytos tiesos.

Susijusios naujienos