Paieška
Orai ºC
Horoskopai
Astromanija

Nerijus Gadliauskas: jaunas žmogus turi pats pasirinkti ir nuspręsti, kas jam teatre patinka, o kas ne

Nerijus Gadliauskas (Organizatorių nuotr.)Žiūrėti nuotraukų galeriją
Keisti teksto dydįAa+Aa-

Kovo 20 d. tradiciškai švenčiama pasaulinė teatrų vaikams ir jaunimui diena. Kiekvienais metais šios dienos minėjimą skatina tarptautinė asociacija ASSITEJ, kuri kviečia profesionalius teatrus prisidėti prie šventės ir pakviesti jaunus žiūrovus į teatrą. Valstybinis jaunimo teatras šia proga skyrė režisieriaus Tomo Jašinsko spektaklį „Keturiais vėjais“ , po kurio vyresnių klasių moksleiviai kviečiami į susitikimą su aktoriais. Taip jau sutapo, kad teatras prisideda ir prie „Vaikų linijos“ organizuojamos „SAVAITĖS BE PATYČIŲ“, todėl grupės vaikų į spektaklius bus įleisti nemokamai. Apie teatrą ir jaunimą sutiko pasikalbėti aktorius Nerijus Gadliauskas, spektaklyje „Keturiais vėjais“ vaidinantis pagrindinį Kazio Binkio vaidmenį.

Nerijau, spektaklis „Keturiais vėjais“ yra skirtas plačiajai publikai. Tačiau vis dažniau tarp žiūrovų galima išvysti ir vyresnių klasių moksleivių. Viena mokytoja pasakojo, kad po spektaklio vaikai išreiškė savo įvertinimą „galvojom, kad bus blogiau“. Kaip manai, ką toks pasakymas reiškia?

Pasakymą „galvojom, kad bus blogiau“ visų pirma priimu kaip komplimentą. Tačiau šiuo atveju galima įžvelgti ir šiek tiek skeptišką požiūrį į teatro meną. Nors nieko baisaus tame nematau. Paradoksalu, jog daugelis žmonių, ypač tie, kurie retai lankosi teatre arba visai nėra ten buvę, turi pakankamai tvirtą nuomonę, jog teatras - tai nuobodu. Bet taip yra, greičiausiai, ne iš įgimto piktumo, o iš naivaus bei vaikiško nežinojimo. Ir dėl to jų smerkti tikrai nereikėtų.

Spektaklį režisavo jaunas režisierius Tomas Jašinskas. Kaip aktoriams įpratusiems dirbti su J. Vaitkumi, A. Latėnu sekėsi priimti debiutuojantį menininką?

Aš labai atvirai priėmiau šį režisierių. Kuomet vyksta darbas, tai nemąstai ar tai jaunas menininkas ar daug patirties turintis režisierius. Dirbi ir tiek. Spektaklio kūrimo procese dalyvavo visi aktoriai ir kiekvienas įdėjome savo indėlį. Tai natūralu, nes teatras – kolektyvinis darbas. Turime būti komanda. O jeigu kuris vienas pradės rodyt savo ambicijas ar didesnį išmanymą, tai komanda greičiausiai pralaimės.

Paskutinį kartą vaidinote tikrai jaunai publikai. Kaip sekėsi?

Jaunam žmogui būdingas maksimalizmas, kategoriškumas. Taigi ir jauną publiką vertinčiau kaip reiklesnę bei kategoriškesnę, kuri labai greitai gali tave nušvilpti arba atvirkščiai – iškelti į aukštumas. Prieš spektaklį susirinkusių aštuntokų keliamas šurmulys tikrai įnešė nemažą dozę nerimo į aktorių širdis. Bet spektaklis, regis, buvo priimtas. Trumpiau tariant, galvojau, kad bus blogiau...

Teatrai retai ryžtasi kurti spektaklius paaugliams. Kaip manai, kodėl režisieriai vengia šios auditorijos? Nejaugi jiems tai visai neįdomu?

Turbūt todėl, kad nėra taip paprasta. Sunku kai tavo adresatas yra paauglys. Gali ir nepataikyti. Be to, nėra didelio pjesių pasirinkimo. Man asmeniškai, pats žodžių sąskambis „paauglių teatras“, “spektaklis paaugliams“ nelabai patinka. Pasvarstykime, o kas yra paauglys? Manau, kad tai normalus, beveik suaugęs, turintis savo nuomonę žmogus. Tai geriausia būtų, kad tas žmogus pats ir nuspręstų, koks spektaklis jam šiuo metu priimtinesnis – ar „Juzė dykaduonis“ ar „Dėdė Vania“ . O dėl „paauglio“ epiteto, galima ir įsižeist.

Tu pats augini jau beveik 13 metų sūnų. Kaip manai kokios temos teatre jį „vežtų“ ? Arba koks turėtų būti teatras, kad į jį eitų jaunimas ir jis nebūtų nuobodus?

Mano jaunesnysis, kuriam 9 metai, ruošiasi jau antrą kartą eiti į „Ronja plėšiko duktė“. Jam patinka viskas, ką mato teatre. Vyresnysis, tiesa, reaguoja santūriau. Manyčiau dabartinį jaunimą labiausiai „veža“ kompiuteriai. Tačiau tai nereiškia, kad reikia spektaklius kurti apie naująsias technologijas. Iš tiesų atsakymo nežinau, bet gal tai reikštų, kad būtų neblogai teatrui užmegzti dialogą su jaunimu ir jų pačių paklausti.

Vaidini spektaklyje „Juzė Dykaduonis“, kuris rodomas jau 8 metus ir vis dar nestokoja jaunųjų žiūrovų. Ar vaikams vaidinti sunkiau?

Aš jokiu būdu neskirstau spektaklių į rimtus ar nerimtus, vaikams skirtus ar suaugusiems. Jaunimui skirti spektakliai jau savaime yra „sunkūs“, nes kaip anksčiau minėjau – jauna publika yra daug reiklesnė, pastebinti kiekvieną tavo suklydimą. „Juzė dykaduonis“ – labai rimtas spektaklis, jame gvildenamos sudėtingos bei amžinos temos, todėl jis nenusibosta ir linkiu jam gyvuoti dar mažiausiai aštuonerius metus.

Kuriuos Jaunimo teatro spektaklius rekomenduotum jaunajam žiūrovui ir kodėl?

Manau vis dažniau į užsienį išvykstančiam jaunimui tiktų „Katinas Temzėje“, kuriame kalbama apie Londone atostogaujančią jauną merginą susipažįstančia su plačia lietuvių emigrantų visuomene. Maištaujančios sielos istoriją galima perskaityti „Užsispyrėlės sutramdyme“. Tačiau ir šiuos spektaklius vieni gali priimti labai teigiamai, kitiems nepatiks. Kaip minėjau, jaunas žmogus turi pats pasirinkti ir nuspręsti, kas jam teatre patinka, o kas ne.

Jaunimo teatras pirmą kartą prisideda prie „Savaitės be patyčių“ programos. Koks tavo požiūris į tai?

Puiki iniciatyva. Mokyklose įvairios programos, skatinančios kovoti su patyčiomis vyksta jau seniai. Vadinasi, problema iš tiesų egzistuoja ir ją būtina kelti į dienos šviesą. Sveikintina, kad teatrui tai svarbu ir jis randa būdų kaip prie to prisidėti, net jei tas būdas išreiškiamas paprasta diskusijos forma. Patys aktoriai šia tema, manau, turės ką papasakoti jaunimui ir kuo pasidalinti.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Gintė Pranckūnaitė

 

Alfa.lt
Komentarai

Taip pat skaitykite:

Velykų proga plačiajai auditorijai pristatomi Marcelijaus Martinaičio margučiai

Lietuvos dailės muziejus balandžio 17 d., ketvirtadienį, 16 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidaro parodą „Marcelijaus Martinaičio margučiai“ (veiks iki gegužės 18 d.). Parodoje eksponuojamą autorinę kolekciją Lietuvos dailės muziejui padovanojo poeto našlė dailėtyrininkė dr. Gražina Marija Martinaitienė.

Gražiausia pavasario šventė – su Smorigino dainomis

Balandžio 21-osios pavakarę, 16 val., VšĮ „Bardai LT“ kviečia Šv. Velykų antrąją dieną skirti teisingai muzikai ir atvykti į Kosto Smorigino autorinių dainų vakarą „Best Western“ viešbutyje (Konstitucijos pr. 14, Vilnius). Pastaruoju metu vos kelis kartus per metus koncertus sostinėje rengiantis žymusis bardas klausytojams dovanos naujausias dainas iš 2013 m. išleistos kompaktinės plokštelės „Albumas“ ir senus, jau klasika tapusius, kūrinius.

Kultūros dieną Vilniaus mažasis teatras duoklę atiduos motinoms

Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre yra dvi Motinos – įspūdingi dviejų išskirtinių aktorių – Eglės Gabrėnaitės ir Dalios Overaitės – sukurti vaidmenys. Tai – jaunųjų režisierių Kirilo Glušajevo spektaklis „Motina“ (Vasa Železnova) pagal M. Gorkį ir Pauliaus Ignatavičiaus „Kruvinos vestuvės“ pagal F. G. Lorcą. Kultūros dieną Vilniaus mažasis teatras kviečia atiduoti duoklę toms, nuo kurių viskas prasideda.

Vilniuje įvyks susitikimas su romano „Silva rerum“ autore

Neseniai trečiąją romanų ciklo „Silva rerum“ dalį parašiusi ir išleidusi rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, trumpai viešėdama Lietuvoje, su skaitytojais susitiks ir Vilniuje. Balandžio 17 d. vyks knygos „Silva rerum III“ pristatymas, kurio metu skaitytojai galės susitikti su gerai žinoma lietuvių autore, daugiau sužinoti apie jos kūrybą, pabendrauti ir užduoti jiems rūpimus klausimus bei gauti rašytojos autografą.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje – „1410. Žinomas nežinomas Žalgiris“ premjera

Balandžio 17 d. 17 val. Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, užbaigiant 2013–2014 m. paskaitų ciklą „Lietuvos pilys: istorija ir tyrimai“, ketvirtadienio kultūros istorijos vakare bus pristatytas dokumentinis istorinis filmas „1410. Žinomas nežinomas Žalgiris“.
1410 m. liepos 15 d. prie Griunvaldo (Lenkija) įvyko vienas didžiausių vėlyvųjų viduramžių Žalgirio mūšis, nulėmęs tolimesnę Europos ateitį.

Galerijoje „Meno niša“ – darbų parodą pristato penktokas!

Simono Daukanto progimnazijoje besimokantis penktokas dailininkas Jarlas Aleksandras Brantingas jau spėjo pagarsėti ne tik kaip kaip puikus istorijos ir mitologijos žinovas bei televizijos projektų „Vunderkindai.lt“ bei „Tūkstantmečio vaikai“ dalyvis. Klasiokus ir mokytojus Jarlas žavi ne tik žiniomis, perskaitytomis knygomis, bet ir gausybe simbolių, kurie įpinti į jo spalvingus paveikslus.

Susijusios naujienos