Gana tyliai ir be jokios nereikalingos isterijos Lietuvos visuomenėje buvo sutikta žinia, kad trys ketvirtadaliai šalies verslininkų yra įsitikinę, jog Lietuvos žiniasklaida yra antra korumpuočiausia institucija. Po valdžios.
Jokios didesnės reakcijos ir į tai, kad daugiau nei trys ketvirtadaliai verslininkų drąsiai teigia, jog labiausiai korumpuota yra nacionalinė žiniasklaida, o kiek daugiau nei pusė jų tvirtina, kad korumpuotos yra ir nacionalinės televizijos.
Visi šie duomenys – iš „Transparency International“ užsakymu atlikto Lietuvos žiniasklaidos skaidrumo tyrimo, kurio rezultatai buvo paskelbti praėjusią savaitę.
Premjerui G.Kirkilui turėtų būti šiek tiek baisu – ruduo artėja, jo pažado atsistatydinti niekas nepamiršo, o bent jau pasiklausius, ką sako verslininkai, tikėtis korupcijos indekso gerėjimo Lietuvoje vargu ar galima. Kur čia įžvelgsi pagerėjimą, jei, pasak verslininkų, daugiau nei pusė Lietuvos žiniasklaidos apimta korupcijos.
Susipažinus su esminiais tyrimo rezultatais nelabai jauku turėtų būti ir kiekvienam žurnalistui: juk jei tikėtum verslininkais, beveik kas antras mano kolega yra korumpuotas ir kas antras jų, pasitaikius progai, reketuoja verslininkus užsisakyti reklamą mainais į palankias publikacijas. „Vaizdzialis“ tikrai ne pats geriausias.
Tačiau atidžiau panagrinėjus tyrimo rezultatus, galima padaryti ir kitokią išvadą – gali būti Lietuvos žiniasklaidos korupcija yra daugiau verslininkų įsivaizduojamas ir gal net kartais pageidaujamas dalykas nei tikrovė.
Pirmas argumentas tokiai galbūt šiek tiek drastiškai išvadai yra tas, kad, tyrimo duomenimis, Lietuvos verslininkai šalies laikraščiams ir televizijoms priskiria kone mistines galias ir, atrodo, paslapčia paniškai jų bijo. Sunku patikėti, bet 91,1 proc. verslininkų tiki, kad nepalankios publikacijos apie asmenį ar įmonę laikraščiuose ar reportažai televizijose gali tą asmenį ar įmonę sužlugdyti. Niekas tikriausiai nedarė tokio tyrimo, tačiau nenustebčiau jei mokesčių inspektorių ar prokurorų verslininkai bijo mažiau.
Baimės akys didelės – jei bijai vilko, stengiesi jo neerzinti ir rūpiniesi, jog jis nebūtų alkanas.
Lietuvos verslininkai, panašu, laikosi tokių pat pozicijų. Tiesa, nors ir pripažindami, kad verslas yra korumpuotas (taip mano beveik du trečdaliai verslininkų) stengiasi viešai to nedeklaruoti. Antai beveik pusė apklaustųjų teigia per pastaruosius dvejus metus gavę pasiūlymų reklamuotis už palankias publikacijas ar palankius reportažus.
Dar daugiau tvirtina žiną, kad žiniasklaidos priemonės tai iš tikrųjų daro. Tuo pat metu vos dešimtadalis prisipažįsta, jog patys yra atsilyginę pinigais ar reklama už palankių publikacijų skelbimą ar nepalankių neskelbimą. Suprask, kiti tai daro, bet mes esame švarūs.
Būtų galima patikėti, tačiau vienoje vietoje verslininkai išsiduoda. 42,6 proc. prisipažįsta, jog nemato nieko bloga užsakomuosiuose straipsniuose, kurie nėra pažymėti kaip reklama, o beveik 18 proc. vertina juos teigiamai. Be to, beveik 40 proc. verslininkų mano, kad yra visiškai natūralu, kai įmonė stengiasi, kad prakištų už atlygį tokius straipsnius ir reportažus į spaudą ir televiziją, o 8,8 proc. tokias pastangas netgi vertina teigiamai.
Po tokių prisipažinimų natūraliai kyla klausimas apie vištą ir kiaušinį: kas buvo anksčiau. Šiuo atveju būtų galima klausti, kas ką provokuoja: ar žiniasklaida verslą, ar verslas žiniasklaidą.
Turėdamas asmeninės patirties su viena labai didele ir labai gerbiama Lietuvos bendrove, kurios atstovai atviru tekstu siūlė kai ko nerašyti užsimindami, kad tada jie galbūt nuspręstų prenumeruoti BNS žinias, bei prisimindamas VST reklamą ir pernai tą patį šeštadienį „Lietuvos ryte“ bei „Respublikoje“ pasirodžiusius beveik identiškus (ir tikriausiai ten pat parašytus) tekstus apie blogąjį „Transparency International“ ir geruosius VST, drįsčiau teigti, kad būtent patys verslininkai pirmiausia kalti dėl to, kuo jie kaltina žiniasklaidą.
Tai jie pripratino laikraščius, žurnalus ir televizijas „mainyti“ palankias publikacijas arba nepalankių faktų nutylėjimą, tai jie iš esmės išugdė savotišką savicenzūrą: prieš pradedant rašyti apie ką nors, pasitikrinti, ar tas kas nors turi reklamos arba kokią nors rėmimo sutartį.
Dabar kartais patys jau piktinasi, bet pakeisti ką nors sunku, nes tai jau tapo sistema, kurią sulaužyti pavienių pastangų nepakanka. Tų pastangų, beje, ir nelabai matyti, nes sistema daugumai jos dalyvių patinka.
Beje, prielaidą, kad verslininkai linkę savo savybes ir atsakomybę perkelti žiniasklaidai, būtų galima pagrįsti ir tyrimo rezultatais, vertinančiais šalies televizijas. Nemanau, kad LNK, TV3 ir BTV skaidrumo požiūriu iš esmės kuo nors skiriasi. Tačiau verslininkų požiūriu, skirtumas didelis: LNK kaip neskaidrią įvardija 45 proc. verslininkų, BTV 36,4 proc., o TV3 – tik 28,2 procento. Mano supratimu, tokius skirtumus galima paaiškinti tik tuo, kad tiek LNK, tiek BTV yra siejama su lietuvišku kapitalu. Kaip ten sako – kuo pats kvepi, tuo ir kitus tepi?
O bandant iš esmės suvokti, kodėl verslininkai skelbia, kad Lietuvos žiniasklaida yra korumpuota, reikėtų sugrįžti ir prie užsakomųjų straipsnių temos. Pamenate, dauguma apklausoje dalyvavusių verslininkų teigė, jog tai visiškai normali ar net teigiama praktika. Tačiau tuo pat metu, klausiami, kaip jie suvokia korupciją, daugiausiai jų – 43,8 proc. – nurodė, jog būtent užsakomieji ir apmokami straipsniai ir yra korupcija.
Išvada? Lietuvos verslininkams korupcija yra normalus ir kartais net teigiamas dalykas, ypač jei jis padeda siekti užsibrėžtų tikslų.
Rašyti komentarą