„Mano Dievas mirė“, – tokią įžvalgą XIX a. pabaigoje paskelbė Friedrichas Nietzche, didysis vokiečių tautos mąstytojas ir išminčius. Antimoralistas, antiidealistas, antiracionalistas ir antifilosofas – šitaip jis buvo apibūdinamas savo amžininkų ir kritikų. „Antikristas“, – tokiu titulu jis tituluodavo save pats. Ar tai gali būti tiesa? Gali, žinant, kad F. Nietzche's kūryba įkvėpdavo net patį Fiurerį.
F. Nietzsche „Ecce homo“, „Apostrofa“, 2007.
Ši paskutinioji filosofo knyga „Ecce homo“ (1888 m.) dar kartą grįžta prie svarbiausių temų, gvildentų kituose žymiuose genialaus filosofo ir rašytojo kūriniuose, apibendrina, vertina ir interpretuoja visą nueitą kelią. Knygos antraštė „Ecce homo!“ iš lotynų kalbos verčiasi „Štai žmogus!“ Kartu tai yra Poncijaus Piloto frazė, pasakyta tada, kai nuplaktas ir erškėčių vainiku vainikuotas Jėzus Kristus buvo išvestas prieš minią, reikalaujančią jį nukryžiuoti. Beje, tokia sąsaja tarsi išgrynina amžinąją tiesą, kurią filosofas norėjo pasakyti apie save: „Esu tik žmogus, ir visa, kas žmogiška, man nėra svetima.“
Taigi šiuo kūriniu F. Nietzche pasistengė nusimesti visas kaukes, sugriauti visus apie save gyvuojančius mitus, įminti į purvą ir suniekinti visas apie jį skelbiamas vizijas. Sunku apibrėžti žanrą, kuriuo būtų galima įvardyti „Ecce homo“ – kas tai: filosofiniai trupiniai, eseistika, grožinė literatūra, autobiografija ar išpažintis? Probėgšmom bėgdamas esminių savo kūrinių („Štai taip Zaratustra kalbėjo“, „Anapus gėrio ir blogio“, „Stabų saulėlydis“ ir kt.) paraštėmis F. Nietzche tarsi koks DJ drąsiai miksuoja filosofines idėjas su asmenine refleksija, atsiminimus su didaktika, o tyrą jausmą su politiniais pasvarstymais.
Pradedančiam filosofui keistai galėtų pasirodyti skyriai tokiais pavadinimais, kaip „Kodėl aš esu toks išminingas“, „Kodėl aš esu toks protingas“ arba „Kodėl aš rašau tokias geras knygas“. Toks perdėm išviešėjęs narcisizmas, tuštybė ir arogancija keltų pasidygėjimą, jei nematytume kitos medalio pusės. „Aš nenoriu būti šventasis, jau verčiau klounas“, – su gilia autoironija prisipažįsta F. Nietzche, kurio filosofijos pagrindas buvo ne nuostaba, ne kančia, dvejonė ar meilė, o neapykanta. Kaip teigia A. Šliogeris, pirmiausia iš neapykantos savo epochai, o netiesiogiai – iš neapykantos visam pasauliui.
„Štai dabar papasakosiu Zaratustros istoriją. Pagrindinė kūrinio koncepcija, amžinojo sugrįžimo idėja, ši aukščiausia kokia apskritai įmanoma teigimo formulė, gimė 1881 m. rugpjūtį: ji apmesta lape su užrašu „6000 pėdų anapus žmogaus ir laiko“ (p. 110). Štai tokiu taupiu, Rytų relinį mokymą primenančiu stiliumi ir yra parašyta knyga apie XX a. žmogų. O didžiausias F. Nietzche's įtaigumas ir slypi tame, kad jis – kitaip nei kiti filosofai – mokėjo ir sugebėjo būti suprantamas visiems. Paradoksalu, bet toks kalbėjimas, kardas, kuriuo jis kirto, atsisuko prieš jį: filosofas tapo maištaujančių paauglių, „literatūrinių bobų“ ir kitų nesubrendusios sielos žmonių stabu.
Neįmanoma surašyti į vieną popieriaus lapą visų mąstytojų, rašytojų, filosofų ar politikų, kurių pažiūroms milžinišką impulsą padarė F. Nietzche's filosofija. Tarp jų ir absurdo pasaulio gyventojai A. Camus, J.P. Sartre ar S. Beckett, ir rašytojai, pasinaudoję antžmogio teorija, pradedant Dž. Londono „Jūru vilku“, baigiant T. Harrio „Avinėlių tylėjimu“, ir marksistas Leninas, ir kinietis Mao, ir netgi Adolfas Hitleris. Visa tai lyg nujausdamas labai puikiai apibendrina pats filosofas: „Kada nors su mano vardu bus siejamas kažko baisinga prisiminimas – krizės, kokios nebūta žemėje, giliausios sąžinė kolizijos, sprendimo, sukurstyto prieš visa, kuo lig tolei tikėta, ko reikalauta, kas šventinta“ (p. 154).
Taigi „Ecce homo“ puiki proga glaustai ir neskausmingai susipažinti su didžiojo XIX a. filosofo kūryba ir pasisemti iš jo tos energijos, kurią aplink save skleidė Zaratustra ar daugiadienėse orgijose paskendęs Dionisas. Nepaisant absurdiškiausių jam suteiktų titulų, F. Nietzche nulėmė visą dabartinio filosofinio mąstymo, o kartu ir visos dabartinės kultūros pobūdį, nes tai, ką pasakė jis, ligi tol dar nebuvo ištarta garsiai.
O įrodymą, kad F. Nietzche buvo ir pirmasis postmodernistas, skaitykite čia.
Rašyti komentarą