Ilguvos dvare atgyja meilė klasikai

Ilguvos dvaras (© Organizatoriai)

Petras Cvirka yra rašęs, jog savo vaikystėje nuo Nemuno kranto lyg užkerėtas klausydavosi iš kito kranto, iš Ilguvos, atplaukiančios namų koncertų muzikos. Tai buvo tada, kai į vasaros rezidenciją pas Emilį Mlynarskį atvykdavo svečių...

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo organizuojamo nemokamo renginio „Tavo giesmė regi dangaus vaivorykštinį langą…“ metu, bent dalinai kiekvienas atvykęs galės pajusti tokių koncertų romantišką nuotaiką.

Birželio 8 dieną 17 valandą Ilguvos dvare (Kriūkų sen., Šakių raj.) skambės F. Šuberto, G. Kuprevičiaus, J. Bramso, K. Debussy, M. K. Čiurlionio, E. Mlynarskio ir kitų kompozitorių muzika. Savo meistriškumą ir muzikinę meilę žiūrovams dalins Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainavimo katedros dėstytoja Aušra Liutkutė, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninio orkestro violončelininkė Roma Jaraminaitė, M. K. Čiurlionio menų gimnazijos smuikininkų ansamblio vadovas, smuikininkas Andrius Krevnevičius, 2005-aisiais apdovanotas jo ekselencijos prezidento medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“, tarptautinių konkursų laureatė, klavesino meistrė Vaiva Eidukaitytė-Storastienė bei tarptautinių konkursų laureatė, pianistė – solistė Renata Milašiūtė-Drungilienė.

Ilguvos dvaro valdytojai

Prieš daugiau nei šimtmetį Ilguvos dvaras buvo vienas iš didžiausių, ryškiausių Europos muzikinių, kultūrinių centrų Lietuvoje. Čia gražiai sugyveno lietuvių ir lenkų kultūros, kryžiavosi daugelio žymių žmonių keliai. Dvare dažnai lankydavosi Peterburgo dvasinės akademijos profesorius kunigas Justinas Pranaitis, dalininkai Ferdinandas Ruščicas ir Elvyro Andriolli, garsus to meto smuikininkas Polis Kochanskis, kompozitorius Karolis Szymanowskis, pianistas ir dainų autorius, vėliau tapęs Lenkijos ministru pirmininku, Ignacy Paderewskis. Tarpukariu į Ilguvą pasisvečiuoti atvažiuodavo pasaulinio garso pianistas Arturas Rubinšteinas, rašytojas profesorius Albinas Herbačiauskas, dailininkas Kazys Šimelionis, dažnas svečias buvo ir kurį laiką šiose vietovėse gyvenęs istorikas Antanas Tatarė, istorikas profesorius Jonas Totoraitis, kompozitorius Stasys Šimkus. Ilguvoje savo vaikystę praleido garsi praėjusio amžiaus lietuvių dainininkė Beatričė Grincevičiūtė.

Per laiką dvaro savininkai ir pačios vietovės pavadinimas keitėsi. XVIII a. pirmojoje pusėje dvarą valdė broliai Skirmuntai, vėliau A. Prialgauskas, iš kurio už skolas 1758 m. dvarą su keliais palivarkais įsigijo Veliuonos klebonas ir dekanas, prelatas, kunigas Viktoras Talko-Grincevičius-Ilgauskas. Jis šiame dvare įsirengė vasaros rezidenciją, o netoli dvaro sodybos, ant Nykos kranto, 1765 m. pastatė bažnyčią. Tuo metu Panykiai buvo pavadinti nauju vardu – Ilguva.

Iki to laiko visi dvarai ir kaimai nuo Žemosios Panemunės iki Nykos upelio priklausė Seredžiaus parapijai. Prelatas V. Grincevičius pasirūpino, kad Ilguvos dvaras ir jam priklausantys kaimai būtų priskirti Veliuonos parapijai. Ši priklausomybė išliko iki 1794 m. Tuomet Ilguva tapo savarankiška parapija, o bažnyčia iš filijinės gavo parapinės titulą.

Neilgai valdęs dvarą prel. V. Grincevičius jį kartu su penkiais palivarkais Tvirbūtais, Misiūnais ir kitoje Nemuno pusėje buvusiais Rukšionimis, Goniūnais bei Marapole pardavė savo brolio Pranciškaus sūnui Jonui Grincevičiui, karaliaus Stanislovo Augusto šambelionui (rūmų tvarkytojui). Yra išlikęs ir antrasis 1768 m. Ilguvos dvaro inventorinis aprašas. Jame nurodyta, kad Ilguvoje tuo metu yra buvusi ir koplyčia, kuri aptarnaudavo daugiausia dvariškius.

1895 m. tuometinio dvaro šeimininko Henriko Grincevičiaus vyriausioji dukra Ona ištekėjo už nuo mažens garsėjusio smuiko vunderkindo Emilio Mlynarskio. Po šių vedybų ir prasidėjo Ilguvos aukso amžius. Nuo tada Ilguvoje kryžiavosi daugelio tuo metu žymių žmonių keliai.

Varšuvos muzikos karalius – E. Mlynarskis

E. Mlynarskis Varšuvoje buvo didis Lietuvos ir lietuvių bičiulis. Gimęs Kybartuose, vedęs Ilguvos Grincevičiūtę, jis jautėsi susijęs su Lietuva. Reikia paminėti, kad E. Mlynarskis ilgą laikotarpį buvo Varšuvos muzikos karalius, nes vienu ir tuo pačiu laiku įsteigė iki šiol gyvuojančią Varšuvos Filharmoniją, buvo Varšuvos Didžiojo operos teatro ir muzikos instituto (konservatorijos) pirmuoju dirigentu ir direktoriumi.

Kol jis vadovavo Varšuvos koncervatorijai, itin daug gabių jaunuolių iškilo kaip pasaulinio garso muzikantai. E. Mlynarskis buvo mecenatas – gabiuosius remdavo nesitikėdamas tiesioginio pelno. Beje, šis žmogus tapo Stasio Šimkaus ir Beatričės Grincevičiūtės studijų rėmėju.

B. Grincevičiūtė gimė 1911 m. Vilkaviškio rajone. Dainininkės tėvas Andrius Grincevičius yra kilęs iš tos giminės atšakos, kuri prieš kelis šimtmečius įsikūrė ir paplito Smolensko, Ukrainos žemėse, o motina – Vanda Grincevičiūtė – iš bajorų Grincevičių giminės, gyvenusios Ilguvoje.

Jei gyvenimas būtų knyga su laiminga pabaiga, tai tikėtina, jog Beatričė būtų buvusi Mlynarskytė. Jeigu iki Beatričės gimimo būtų buvę įmanoma tuoktis tik iš meilės, neatsižvelgiant į jokias griežtas giminės tradicijas, taip ir būtų buvę. E. Mlynarskis, dvarininkas nuo Kybartų, įsimylėjo jaunesniąją seserį gražuolę Vandą Grincevičiūtę iš Ilguvos dvaro. Bet griežta senolė Ana Alina Grincevičienė Emiliui nenuginčijamai užkirto: „Jei nori įeiti į mūsų šeimą, turi vesti vyriausiąją seserį, taip, kaip reikalauja mūsų tradicijos, taip, kaip pridera“. Nesvarbu, kad meilė, apie kurią tiek daug prirašyta knygose, išrikiuotose gausioje Ilguvos bibliotekoje, nesvarbu, kad abu jaunuoliai myli vienas kitą. Tokia tvarka. Ponas Emilis, nors skaudama širdimi, nesiryžo konfliktuoti ir vedė vyriausiąją seserį. Bet vėliau, priglaudęs Varšuvoje Vandos dukrą Beatričę, pasistatydavo ją prieš save ir, žiūrėdamas į jos profilį, atsidusdavo: „Visai kaip Vanda“.

E. Mlynarskio vaikai turėjo puikias galimybes mokytis muzikos, muzikos garsais alsavo jų namų sienos, bet muzikos legenda tapo tik Beatričė, jo mylimosios dukra – Beatričė.

Beatričė Grincevičiūtė ir Ilguva

Beatričės vaikystė prabėgo Ilguvos dvare, kuris tuo metu priklausė tam pačiam E. Mlynarskiui, tetos vyriui. Štai ką atsimena pati dainininkė: „Ilguvos namuose kabėjo giminės portretai. Iš Karpių kilusios senelės portretas kabėjo virš durų, einant iš valgomojo į saloną. Vaikus kartais pagąsdindavo, kad senelė kai kada mirkčioja. Į Ilguvą iš Kauno atvažiuodavo universiteto literatūros lektorius Juozas Albinas Herbačiauskas su žmona. Svečias sakydavęs, kad čia, mūsų namuose, esąs gerų dvasių pasaulis, čia visos dvasios geros, net toji senelė“.

Dėdė Emilis pastebėjęs mergaitės neeilinius muzikinius gabumus, nusprendė remti jos tolimesnes studijas Varšuvoje. Dainininkė mokėsi groti smuiku, tačiau širdžiai buvo artimesnė fortepijoninė muzika, todėl vėliau perėjo į fortepijono specialybę. Dainavo instituto chore. Atkreipęs dėmesį į Beatričės balsą, profesorius dainininkei skirdavo atlikti solines partijas. 1928 m. baigusi instituto šešias klases, Beatričė grįžta į Lietuvą. 1931 m. ji pradeda dirbti Aklųjų institute auklėtoja. Vertėsi labai sunkiai, pinigų mokslams nebuvo. Ir štai, sužibo viltis – Kaune atidaryta konservatorija. Su savo absoliučia klausa ir fenomenalia atmintimi bei nemažu muzikiniu išprusimu ji tarėsi galėsianti siekti savo šventojo tikslo jau rimtoje muzikos įstaigoje. Ir ne kas kitas, o konservatorijos direktorius, pats kompozitorius Juozas Gruodis, kuris po kiek laiko nuoširdžiai gėrėsis Beatričės meistriškai padainuota nelengvai įkandama jo daina „Burtai“, į jos prašymą priimti mokytis tada pasakė: „Taip, esate labai muzikali, bet balso nėra jokio. O, pagaliau, kaip jūs nematydama mokysitės?“. Taigi, Beatričės į konservatoriją nepriėmė. 1934 m. B. Grincevičiūtė dainavimo pradėjo mokytis E. Laumenskienės vadovaujamoje Liaudies konservatorijoje.

„Prarasti akis ar balsą, – aš atiduočiau akis“

Turėjo praeiti nemažai laiko, kol jos menu susižavėjo tas pats Juozas Gruodis, kol komplimentus jai ėmė berti pats Kipras Petrauskas. O vėliau su Beatriče susibičiuliavusi Stasė Gruodienė nuolat atsiprašinėdavo už aną apmaudų savo vyro neįžvalgumą.

Ilgametes studijas vainikavo dainininkės pirmasis koncertas (1937 m. lapkričio 24 d. Kauno radijuje). Pirmasis rečitalis įvyko 1943 m. kovo 6 d. Kauno konservatorijoje, kuris dainininkei atnešė pripažinimą.

B. Grincevičiūtė lietuvių muzikoje pramynė svarbią vagą. Būdama labai muzikali, darbšti ir apdovanota absoliučia klausa bei fenomenalia atmintimi, ši dainininkė įnešė savitą ir neįkainojamą indėlį į mūsų profesionaliosios vokalinės muzikos raidą. Prof. Saulius Sondeckis, koncertavęs su ja ne vieną kartą ir palikęs nemaža bendrų įrašų, sako: „Šiandien, remdamasis didžiule koncertine patirtimi, o man teko artimai bendradarbiauti tikrai su pasaulinio pripažinimo sulaukusiais muzikais – drįstu teigti, kad Beatričės talentas prilygsta pačių didžiausiųjų rangui“. Ji viena pirmųjų ir pagrindinių kamerinės muzikos Lietuvoje populiarintojų. Ji viena iš pirmųjų, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sesers Jadvygos paakinta, ėmė koncertuose dainuoti ir įrašinėti lietuvių liaudies dainas jokiam instrumentui nepritariant, – kaip autentiškieji pateikėjai.

Beatričė buvo ne tik labai talentinga dainininkė, bet ir spalvingas, turtingos sielos, ypatingas žmogus. Tapusi dainininke, mėgdavo sakyti: „Jei kas paklaustų, ką pasirinkčiau – prarasti akis ar balsą, – aš atiduočiau akis“.

Dainininkė mirė 1988 m. lapkričio 28 d. Vilniuje. Palaidota Antakalnio kapinėse. Prancūzai ant žymių menininkų antkapių nerašo gyvenimo datų. Tik vardą ir pavardę. Nes tokių žmonių laikas niekada nesibaigia.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: