Susitarėme susitikti simboliškoje vietoje – Rašytojų sąjungoje. Tik įėjęs nusišypsojo, paspaudė ranką ir paklausė: „Na, ką dabar su manimi darysite?“. Sakau: „Nieko baisaus. Tik šnektelėsime.“ Ir pasikalbėjom ne tik apie pavasarį, poeziją, bet ir apie sodininkystę bei pirmąją meilę...
SE: Ar Jus kažkaip ypatingai nuteikia, įkvepia pavasaris?
M.M.: Ne, pavasaris yra darbo metas. „Poezijos pavasaris“, šventė prasideda, važinėjimas. Aš turiu sodą, reikia sodinti, augalus prižiūrėti juos apkarpyti, laistyti.
SE: O „Poezijos pavasaris“?
M. M.: Ne, tai visai kitas dalykas. Tai yra pasižmonėjimas, pasivažinėjimas po kaimus, rajonus, gamtą. Kiti važiuoja į Airiją, į Lenkiją, į Kaliningradą. Toks truputį palaidas metas būna antra pusė gegužės: visi poetai yra įkinkomi į kokius renginius ir, nemanau, kad kas nors rašo.
SE: Viename interviu esat sakęs, kad kai išleidžiant knygą, būna ilgas metas, kai absoliučiai nieko nerašot.
M. M.: Būna toks periodas, kada kažkas susikaupia, ir išrašai visa tai, paskui reikia laukti, vėl pasikeičia kas nors. Galima rašyti visą laiką, bet kas iš to.
SE: O kaip nerašymo periodu pasikeičia Jūsų diena?
M. M.: Aš turiu visokio darbo: turiu sodą, rašau straipsnius, anksčiau dėstydavau. Nelengvas darbas, ypač pavasariais. Jūs gerai žinot, kas yra pavasaris studentams. Taip ir man būdavo pavasaris. Įskaitos, egzaminai, diplominiai darbai – pats sunkiausias metas.
SE: Kokie Jūsų atsiminimai iš studijų laikų? Ar galėtumėte palyginti savo laikų ir dabartinę studentiją?
M. M.: Jaunas žmogus yra jaunas žmogus. Jis laisvas. Ir mes jautėmės laisvi, žaismingi. Linksmindavomės visaip: šokiai, draugystės. Tas pats, kaip ir dabar. Kaip visiems studentams buvo dėstytojų, kurie patikdavo ir kurie ne. Toks gyvenimas. Tie keli metai lieka visam gyvenimui. (Norėtumėt pakartoti?) Taip.
SE: Gimėte, mano galva, kiek neeilinę dieną – balandžio pirmąją. Ar jums tai turi kokios reikšmės? Ar tiesiog diena? Ar
mėgstate krėsti pokštus?
M. M.: Ne, aš nemėgstu skaičiuoti metų, dienų. Tai man primena kiti. Pats negalvoju apie tai. Gimimo diena man joks nuopelnas, ne aš sugalvojau. Bet pokštus krėsti mėgstu, ypač, kai studentai buvom, bet aš negaliu pasakoti.
SE: Kodėl? Ar tai buvo nukreipta prieš dėstytojus?
M. M.: Ne, dėstytojus mes mėgom. Nors kartais pasijuokdavom iš dėstytojų, pravardes visokias sugalvodavom. Juk jūs irgi pravardžiuojat. Buvo „kirvių“. Bet tie, kurie „kapojo“, tie geriausiai ir įkalė į galvą.
SE: Godaras yra pasakęs, kad „kinas – pati gražiausia apgavystės forma“. Ar galėtumėte tą patį pasakyti apie literatūrą?
M. M.: Galėčiau. Tos apgavystės labai daug. Yra įvairių literatūros rūšių: pramoginė literatūra, bulvarinė literatūra. Labai smagu juk, kai apgauna. Tokios knygos yra labiausiai skaitomos. Komercinė literatūra yra pramoga, pvz. „Da Vinčio kodas”. Visi skaito, perka. Bet ten menka literatūra. Toje knygoje apgavysčių yra daug, bet žmogus yra patenkintas. Žmonės mėgsta kitus apgauti ir patys būti apgauti. Yra toks žaidimas, gal yra taip, gal nėra, bet įdomu. Tokia literatūra yra sąmoningai rašoma, skaitoma. Rimta literatūra yra mažai skaitoma, maži tiražai, bet ji išlieka. Ji surenka skaitytojų per kelis šimtmečius tiek pat, kiek komercinė literatūra per vienerius metus.
SE: Ką Jums reiškia įvertinimai: Poezijos pavasario laureatas, Nacionalinė kultūros ir meno premija, t.t.?
M. M.: Nieko. Aš nelabai kreipiu dėmesio, reikėtų tuo nuolat užsiimti. Juk ką kas parašo, pasako – nėra galo. Aš net recenzijas apie save ne visas skaitau, peržiūriu ir tiek. Nelaukiu kokių nors įvertinimų. Tai irgi tėra žaidimas, loterija. Kai keli žmonės balsuoja, tai nebūtinai geriausi kūriniai ar rašytojai yra išrenkami: pataiko į to meto nuotaiką, madą.
SE: Šiuolaikinėje (vartotojiškoje) visuomenėje tarsi priimta, kad neverta, „neapsimoka“ rašyti eilėraščių, kad tai absoliučiai nenaudinga ir prilygsta laiko švaistymui. Tarsi juokais, tarsi pusiau rimtai esat rašęs, kad eilėraščiai gali būti panaudojami „vietoj revolverio“. Taigi, kodėl rašote? Kas Jums yra rašymas apskritai?
M. M.: Tai yra toks apsisprendimas. Rašydamas eilėraščius turtingas nebūsi. Lietuvoje šiuo metu niekas neišgyvena rašydamas eilėraščius. Geresni prozininkai irgi neišgyvena. Išgyvena tik tie, kurie patenka į tą komercinį malūną, jie gauna honorarus, gali gyventi iš rašymo. Yra galbūt keli, kurie sugeba gyventi tik iš literatūros, galima ant pirštų suskaičiuoti. Tai yra toks darbas, kuris niekada neapsimokės ir nebus pelningas. Nebent kokiu būdu išgarsėsi, kokią Nobelio premiją gausi. Kadangi lietuviai – nedidelė tauta, skaitytojų nedaug, kitos šalys mažai domisi. Patekti į apyvartą labai sunku, kitaip ir nebus.
SE: Jūsų knygos „K.B. įtariamasis“ lyrinis herojus K.B. yra sakęs „medituoju eilėraščius“. Ar Jums eilėraščio rašymas panašus į meditaciją?
M. M.: Taip. Tai tam tikra būsena, kurią galima pavadinti meditacija, tai tarsi atsipalaidavimas. Tokia būsena, kurios negali sugalvoti, kokiu nors būdu išprovokuoti, reikia sulaukti. Gal meditacija, kai pasidarai tarsi aiškiaregys: kažkokie žodžiai ateina, vaizdai iškyla, reikia spėti užrašyti. Tokios akimirkos. Įvairiai būna – kitas moka save priversti. Aš irgi galiu rašyti kasdien, bet kas iš to. Juk svarbiausia – nušvitimai.
SE: Matėte, kokioje pozicijoje buvo kūrėjas sovietmečiu. Ar galėtumėte palyginti su dabartine? Ar apskritai dabar yra vietos kuriančiam žmogui?
M. M.: Dabar visai kita jausena. Kartais atrodo, kad aš laisvesnis buvau, kai nelaisvė buvo kūryboje. Aš jutau, kad galiu daryti tai, ko niekas man negali uždrausti, manęs pamokyti, įdiegti, aš galiu būti savarankiškas. Dabar galimybės yra. Bet atsirado prisitaikymas. Literatai prisitaiko, kad knygas skaitytų, pirktų. Dar vienas dalykas yra tai, kad nebėra kontakto. Buvo didesnis kontaktas su skaitytojas, jis nebuvo geras ar blogas, bet kitoks. Tiražų vidurkis buvo dešimt tūkstančių, o dabar – penki šimtai. Tūkstantis – tai labai daug.
SE: O kiek Jums svarbus grįžtamasis ryšys?
M. M.: Labai svarbus, mat ne vien rašytojai kuria, bet ir visuomenė, ji tarsi provokuoja. Tas bendravimas išprovokuoja. Yra tokių, kurie sako, kad jiems nerūpi, ar skaito, ar supranta, bet jie meluoja. Grįžtamasis ryšys išprovokuoja temas, laikyseną. Tas ryšys yra komunikacija. Jei jis užrašo, vadinasi komunikuoja. Tai yra vizualus bendravimas per knygą su kažkuo: galima su rašytoju personažais. Dėl to ir yra rašoma.
SE: Bet dabar komunikaciniai ryšiai tarsi slopsta...
M. M.: Keičiasi komunikavimo priemonės, būdai, atsiranda naujų komunikacinių kanalų. Internetas smarkiai įsigalėjęs, pakeitęs komunikavimo būdus. Tūkstančiai žmonių internete literatūriškai komunikuoja: vieni rašo, kiti išsikeikia. Tai yra komunikavimas – nesvarbu, koks lygis. Knyga irgi yra tam tikras virtualus komunikavimas. Žmogaus turi poreikį bendrauti. Kad ir per tarpininkus: per knygą, radiją, televiziją, internetą, kur jis gali atsiskleisti, savo kompleksus išeksponuoti, išvemti, išmesti. Jis niekada tokių dalykų nepasakys žmogui į akis ir nepasirašys savo pavarde. Taip kaip kažkada tualetuose būdavo. Dabar tai persikėlė į internetą. Tai yra išsikrovimas. Kaip ir literatūra padeda išsikrauti per personažus. Skaitytojas dalyvauja suvokimo procese, jis kuria, atkuria vaizdus tokius, kokie jam svarbūs, interpretuoja. Išsikrauna savo blogybes, visko prigalvoja skaitydamas. Kaip ir sėsdamas prie kompiuterio ekrano.
SE: V. V. Landsbergis ne kartą yra pasakęs, kad Lietuva jam primena sergančią motiną (dėl šiandieninės situacijos: emigracijos, nepasitikėjimas vienas kitu ir valstybe, korupcija, išnykęs bendruomeniškumo jausmas ir t.t.). Kaip Jūs vertinate šią padėtį? Ar esate nusiteikęs optimistiškai?
M. M.: Aš neseniai įsijungiau internetą ir žiūriu, kas yra žmogus. Žmogus ten atsiskleidžia. Kiek daug pykčio, niekinimo, kurio viešai nepasakys, bet užslėpta juodoji pusė ten gali išsiveržti. Piktumas, nepakantumas, straipsnių komentarai, išsityčiojimai. Gana baisus žmogaus išsiryškinimas, net pavojingas. Užtektų kokios ideologijos juos sujungti, ir atsirastų koks nors judėjimas, kaip atsirado fašizmas, komunizmas...
SE: Bet sakoma, kad tauta turi išgyventi keturiasdešimt metų, kad viskas pasikeistų.
M. M.: Taip, tauta išsivalys. Reikia laiko, kad žmogus išsivalytų. Karta, patyrusi visus tuos trėmimus, matot, kokia yra pikta. Jie gyvena aname laike, jie nesupranta, kas čia vyksta, jie kitur gyvena. Jų vaikai jau kitokie, pajutę kitus kontekstus, gali lyginti. Keičiasi. Į kurią pusę, sunku pasakyti. Kitas dalykas – agrarinės kultūros ir miesto kultūros santykis. Mes gi agrarinė tauta. Dabar kaimas nyksta. Daug nereikalingų, dėl to piktų žmonių. Ne visi žmonės žino, ką daryti.
SE: O dabar keletas trumpų klausimų. Mėgstamiausia arbata
M. M.: Arbata? Man mėgstamiausia – mėtų. Nors aš pats auginu visokias arbatžoles, bet prie vienos nesu prisirišęs, prie kavos labiau.
SE: Mėgstamiausias vaikystės pasakos herojus.
M. M.: Nebuvo karo metu vaikiškų knygų, aš pradėjau skaityti rimtas knygas. Man įdomiausia buvo „Baltaragio malūnas“. Kai išmokau skaityti, iškart perskaičiau.
SE: Anksčiausias prisiminimas.
M. M.: Anksčiausias? Daug atsimenu, anksčiausi tikriausiai kaimo prisiminimai. Katinas... Mano draugai katinai buvo. Aš augau vienas, neturėjau nei brolių, nei seserų, mano draugai buvo gyvūnėliai.
SE: Apie pirmąją meilę.
M. M.: Mokyklinės meilės gal. Būdavo klasėj šaunesnė panelė, tai dairydavomės. Bet nebuvo tokio kontakto siekimo. Tas kontaktas visai kitaip suprantamas buvo. Apie pirmą meilę galiu papasakoti anekdotą iš savo gyvenimo: gana daug skaičiau, patekdavo į rankas rimtos knygos. Būdavo, kunigas sakydavo, kad negalima skaityti knygų, kur aprašoma meilė, vyro ir moters santykiai. Jei skaitai tokią knygą, tai tarsi pats taip elgtumeisi. Tai buvau prigąsdintas, bet buvo labai įdomu. Man gal dvylika metų. Einu išpažinties baisiausiai susijaudinęs, padaręs didelę nuodėmę. Papasakojau, kiek kartų nusikeikiau ir visa kita. Reikia sakyti baisiausią nuodėmę:
– Tai kad Kunigėli, labai aš nusikaltau Dievui... Paleistuvavau.
– Tai su kuo tu paleistuvavai?
– Su madam Bovari
Kunigas nutilo. Pajutau, kaip dreba klausykla (jis juokiasi). Paskui sako:
– Penkis poterėlius sukalbėk, tai atleis tau Dievas.
SE: Ir tradicinis klausimas: kokie artimiausi planai?
M. M.: Reikės pasodinti pomidorus, veją nupjauti, teks dalyvauti renginiuose keliuose Poezijos pavasario, kažką rašysiu ir tiek.
Ačiū už pokalbį.
Rašyti komentarą