Kaukių karnavalas Venecijoje, televizijos laidos „Mados nuosprendis“ filmavimai, paskaitos „Mada ir Holivudas“ Sankt Peterburge, užsiėmimai „Mados akademijoje“ Maskvoje. Vėliau – Stambulas, Florencija ir Vilnius, kur bus pristatyta knyga lietuvių kalba „Šiandien esu madingas. 100 atsakymų apie madą ir save“... Tokia amplitude juda mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kasdienis gyvenimas.
Žvaigždės neleido prarasti vilties
Į užimtą mados istoriko dienotvarkę seniai buvo įtrauktas ir unikalios parodos „Mada už geležinės uždangos. Tarybinės epochos žvaigždžių garderobas” atidarymas, ką tik įvykęs Maskvoje, Caricino muziejuje. Dažnam vis kildavo klausimas, ar egzistavo mada „už geležinės uždangos“? Kas buvo dėvima šalyje, kurios nebėra? Ir kaip puošėsi sovietų žvaigždės? Į šiuos klausimus A. Vasiljevas atsako trumpai, nedvejodamas: taip, egzistavo, o sovietų žvaigždės puošėsi kaip išmanydamos. Neretai – netgi labai prašmatniai. Tai gali paliudyti net 1000 šios parodos eksponatų: 1917-1991-aisiais garsenybių dėvėtos suknelės, bateliai, kvepalai, rankinės, papuošalai.
Meno istorikas A.Vasiljevas apgailestauja, kad tai – tik trupiniai, kurie per stebuklą išliko ir kuriuos jam pavyko išprašyti iš garsenybių giminaičių arba pačių žvaigždžių: Coco Chanel Majai Pliseckajai dovanotas kostiumėlis, aktorės Klaros Lučko Kanų kino festivalyje dėvėta raudona suknelė, Leonido Brežnevo dukros Galinos garderobas. Jis, beje, užima visą salę. Visos jos žibėjo „subrendusio socializmo“ epochoje, tačiau buvo visa plejada žvaigždžių, kurioms teko patirti nemenkų karo, pokario išbandymų, o jų misija buvo ne vien tik spindėti scenoje ar iš ekrano, o ir „kovoti su liaudies priešais“, „statyti socializmą“.
Tatjana Okunevskaja,Tamara Makarova, Liuvov Orlova (didžiausia prieškario Sovietų Sąjungos puošeiva), Lidija Smirnova, Klaudija Šulženko, Edita Utiosova tai darė taip, kaip mokėjo ir gebėjo dėl to nusipelnė A. Vasiljevo dėmesio. „Antrasis pasaulinis karas palietė kiekvieną žmonių gyvenimo aspektą. Jis turėjo radikalų poveikį madai,“ – pastebi po kruopelytę žinias apie tą laikmetį rinkęs ir atidžiai jas analizavęs A. Vasiljevas. Vyrai išvyko į frontą, moterys liko vienos, joms teko pakelti sunkią karo naštą. Tačiau jos nepaliovė puoštis, tik drabužių stilius tapo militaristinis...
Moteriškumo sugrįžimas – iškirptės, apnuoginti pečiai
Pasibaigus karui, tarybinės moterys atsikvėpė – pamėgo lengvus, raštuotus lininius audinius, sukneles su iškirptėmis ir apnuogintais pečiais, spalvingus sijonus ir palaidines be rankovių. O tai reiškė vienintelį dalyką – moteriškumas ir elegancija sugrįžo. Tačiau euforija truko neilgai. Po laikino atšilimo prasidėjo mados atšalimas, kuris tęsėsi iki pat Stalino mirties.
Į valdžią atėjus Nikitai Chruščiovui, šalyje prasidėjo milžiniški pokyčiai. Tarybų Sąjunga atsivėrė pasauliui, o šis tapo atviresnis jai: tarptautiniai mainai ir kontaktai, išvykos į užsienį, 1956 metais Maskvoje ir Leningrade įvykusi Pablo Picasso paroda, Pasaulinis demokratinio jaunimo ir studentų festivalis Maskvoje 1957-aisiais tapo neįtikėtino svarbumo kultūros įvykiais. Bet svarbiausia – pasikeitė šalies gyvenimas, pradėjo reikštis naujos literatūros, meno, teatro, kino, mados tendencijos.
Gurčenko išpopuliarino Diorą
Neįtikėtinai išpopuliarėjo Christiano Dioro stilius. „1956 metais parodytame filme „Karnavalo naktis“ Liudmila Gurčenko dėvėjo būtent legendinio prancūzų dizainerio Ch. Dioro modeliuotą suknelę! Šis tarybinių moterų širdis užkariavęs siluetas buvo išties žavingas: plonas liemuo, pabrėžta krūtinė, nuleista pečių linija, išryškinti klubai – visa tai moteris pavertė nimfomis. „Totalitarinis sovietų stilius ir ideologija buvo pasmerkti žlugti,“ – be menkiausios nostalgijos pastebi A. Vasiljevas.
„Geležinė uždanga“ vis labiau kilo. Į užsienį išsiveržė tarybiniai sportininkai, muzikantai, cirko artistai, Igorio Moisejevo dainų ir šokių ansamblis, liaudies ansamblis „Beriozka“ ... Namo parvykę atlikėjai platino Vakarų pasaulio, anapus uždangos, mados tendencijas. 1959 metais Sovietų Sąjungoje apsilankė pats Christianas Dioras!
Užsimezgė kontaktai su Vakarų stilistais, mados kūrėjais, kūrusiais sovietų kino ir scenos žvaigždžių vakarietišką įvaizdį. Madas diktuoti ėmė naujos ekrano ir scenos deivės: Ala Larionova, Klara Lučko, Elina Bystrickaja, Irina Skobceva, Ariadna Šengelaja. Vėliau - Natalija Fatejeva, Tatjana Doronina, Larisa Golubkina, Svetlana Svetličnaja, Ala Demidova... Jų drabužiai, makiažas, gyvenimo būda, visai to nenorint, išdavikiškai bylojo – šios moterys gyvena kitaip nei eilinės tarybinės pilietės.
Raudonoji bomba ir Pierro Cardino „veidas“
Suknelė, kurią 1960-aisiais Kanų kino festivalyje dėvėjo Klara Lučko, sukėlė furorą. Europos žiniasklaida ja pasipuošusią Klarą pavadino „raudonosios bombos sprogimu“. „Ši suknelė buvo atvežta iš Amerikos ir pasiūta iš raudono nailono, jos apačia sutvirtinta metaliniais lankais. Ji - vienas iš mano parodos „Mada už geležinės uždangos“ eksponatų“, – didžiuodamasis pristato ponas Aleksandras.
Garsiojo balerina Maja Pliseckaja buvo pirmoji sovietų menininkė, nusifotografavusi žurnalo VOGUE viršeliui. Mados pasaulyje rusių visada buvo daug, tačiau visos jos buvo emigrantės. Tuo tarpu M. Pliseckajos nuotraukos, kurias sukūrė amerikiečių fotografas Richardas Avedonas, patvirtino spėjimą, kad sovietų moterys taip pat gali spindėti kaip deivės.
Netrukus M. Pliseckaja tapo Pierro Cardino mados namų veidu. „Mano kolekcijoje yra kelios M. Pliseckajai priklaususios P. Cardino suknelės bei „Chanel“ kostiumėlis, baleriną pavertę tikra dama,“ – prasitaria A. Vasiljevas.
1960-aisiais imta kurti paprastą ir universalią sovietinę madą, tačiau nepaisant visų modeliuotojų pastangų, populiarėjo elegantiški vakarietiški siluetai: sijonai virš kelių, siauros kelnės, Jackie Kennedy stiliaus suknelės.
Mada iš po prekystalio
Pasak A. Vasiljevo, to meto madoje pasijuto abstrakčių P. Picasso paveikslų įtaka, papuošalai priminė atominio sprogimo „grybą“, ryškios spalvos vis labiau ją artino prie pop meno. Buvo sukurtas blizgus audinys su liureksu. Išpopuliarėjo kostiumėliai, o dešimtmečio simboliu tapo trumpi moteriški kailinukai.
Į valdžią atėjus Leonidui Brežnevui ir prasidėjus „sąstingio laikotarpiui“, mada taip pat sustingo. Vakarietiškos prekės sunkiai patekdavo į sovietines parduotuves, jų buvo galima įsigyti tik specialiose parduotuvėse iš po prekystalio, tik per pažįstamus ar gimines. Austriški, suomiški, jugoslaviški ar itališki drabužiai ir avalynė tapo prabangos prekėmis.
1965-aisiais, baigęs Lengvosios pramonės ir tekstilės institutą, į mados pasaulį įsiveržė modeliuotojas Viačeslavas Zaicevas, ėmęs diktuoti tarybines madas. Prieš jį madoje vyrų nebuvo. „A. Zaicevas buvo ir yra talentingas dailininkas, jis domisi Vakarų mados tendencijomis, vakaruose yra vadinamas „Raudonuoju Dioru“. Būtent jis sukūrė fatališkos moters įvaizdį rusų estrados karalienei, dainininkei Alai Pugačiovai. Komentarai, kaip sakoma, nereikalingi,“– šypsosi mados, drabužio, įvaizdžio reikšmės žvaigždžių gyvenimams nepamirštantis pabrėžti mados guru A. Vasiljevas.
Medžiagą šiai kolekcijai, kurią demonstruoja parodoje, A. Vasiljevas kaupė dvidešimt penkerius metus. Tiek pat metų bandė išsiaiškinti, kaip ji formavosi ir keitėsi.
„Perskaičiau neįtikėtinai daug dokumentų, domėjausi sovietiniu gyvenimo būdu ir tais, kurie tada trukdė mados plėtrai šalyje. Bet svarbiausia – dvidešimt penkerius metus rinkau ir surinkau sovietmečio žvaigždžių suknelių kolekciją,“ – šypsosi ketvirtį amžiaus mados atradimus ir praradimus fiksavęs kolekcininkas.
Rašyti komentarą