Paieška
Orai ºC
Horoskopai
Astromanija

Mitybos žinovas Sakas: dešrų gamintojus reikia sodinti į kalėjimą iki gyvos galvos

Vincentas Sakas (Asmeninio albumo nuotr.)Žiūrėti nuotraukų galeriją
Keisti teksto dydįAa+Aa-

Nepriklausomu mitybos ekspertu save vadinantis Vincentas Sakas jau penkiolika metų straipsniuose, interviu, pokalbiuose per televiziją ir radiją, paskaitose, kurias skaito mokyklose, bendruomenėse, seniūnijose nepavargdamas kartoja, kad parduotuvėse sveikų maisto produktų iš viso nėra, o ten galima rasti tik surogatų, tai yra maisto pakaitalų.

Nėra tikros duonos ir jos kepinių, nėra pieno produktų, nėra mėsos, nebėra net gerų kruopų ir grūdų, daržovių, vaisių ir uogų. Viskas, kas gražiai supakuota ir parduodama, žalinga žmogaus organizmui – jį nuodija. Bet dauguma tuo netiki. „Taip maitindamiesi žmonės pavirto biomase, o biomasė visko bijo, nebemoka mąstyti ir vis labiau bijo tai daryti,“– dėl žudančių nesveikos mitybos pasėkmių apgailestauja V. Sakas.

Karą didiesiems prekybos centrams seniai paskelbusį sveikos mitybos žinovą guodžia tik tai, kad vaikai ir jaunimas žmonių pinigus iš jų piniginių šluojančius gigantus pradėjo vadinti „gavnopoliais“, „šūdlendais“, tačiau jų tėvai ir seneliai niekaip negali įsisąmoninti, kad vaikų lūpomis sakoma tiesa. Nesveikos gyvensenos ir mitybos idėjas drąsiai ir netgi drastiškai kritikuojantis V. Sakas šį kartą atsako į žiniasklaidos jam dažniausiai užduodamus klausimus.

Pasakykite, iš kur ir kokia ant mūsų stalo atsiranda mėsa ir iš jos pagamintos įvairios dešros? Ar tikrai į jas dedami įvairūs priedai kenkia mūsų sveikatai?

Viskas priklauso nuo žmogaus amžiaus, sveikatos būklės, jo gyvenamosios vietos, finansinių galimybių ir nuo to, kaip buvo auginami galvijai, kokiu pašaru jie buvo šeriami, kaip skerdžiami, kokia yra dešrų gamybos technologija, mėsos kokybė, rūkymas, džiovinimas, vytinimas, gamintojo požiūris į pirkėją, gamintojo sąžiningumas ir savo krašto kulinarijos paveldo supratimas. Nuo to priklauso mėsos ir įvairių dešrų kokybė arba tos kokybės nebuvimas, poveikis organizmui.

Kalbant tiesiai, beveik visos Lietuvos mėsos įmonės dešras gamina ne iš geriausios rūšies mėsos, o iš atliekų, į jas deda cheminių žmogaus, ypač vaikų, organizmui pavojingų priedų: skonio stipriklių, spalviklių, kvapiklių, konservantų, mėsos kokybės ir išvaizdos saugotojų, genetiškai modifikuotų baltyminių priedų, cheminių mėsos masės didintojų.

Visus be išimties vaikams skirtų dešrelių gamyklas reikėtų šiandien pat sunaikinti, o jų savininkus už Lietuvos vaikų genocidą susodinti į kalėjimą iki gyvos galvos. Juk tai jų pastangomis mokyklose liko tik 12 proc. sveikų vaikų!

Dar daugiau. Lietuvoje tikros kiaulienos mėsos iš vis nebėra (išskyrus išaugintą vieno kito ūkininko, kiaules auginančio savo reikmėms). Ir parduotuvėse, ir turguose, ir net „ūkininkų turgeliuose“ šiandien visi kaip vienas prekiauja ne kiaulių, o kiauliagyvių mėsa, kuri Lietuvoje išauginta „danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu“ arba yra atvežta iš Lenkijos ar kitų užsienių, kur jie auginami lygiai tai pat.

Cheminiais apetito skatintojais, augimo stimuliatoriais, cheminiais vaistais, cheminiais inhibitoriais šeriami paršeliai jau nebegali natūraliai augti, jų organizmas nebegali natūraliai, pagal gamtos dėsnius suformuoti kūno raumenų ir riebalų, mėsos. Paršeliai virsta ne kiaulėmis, o chemizuotais kiauliagyviais, todėl jų mėsa yra pavojinga žmogaus sveikatai ir ypač nuodinga vaikų organizmui, sukelia ne tik spuoguotumą, bet ir įvairias ligas.

Kuo daugiau kiauliagyvių mėsos, tuo daugiau Lietuvoje spuoguotų panelių, jaunimo, vaikų ir net suaugusiųjų, tuo daugiau įvairių susirgimų ir tuo didesnis vaistinių pelnas.

Galbūt nesveika valgyi tik kiaulieną, galbūt kitokia mėsa yra sveika?

Tas pats sakytina apie jautieną, tos pačios bėdos ir su importine aviena. Vien tik Lietuvoje augintų ėriukų ir avių, kurie natūraliai ganosi ekologinėse pievose ir pakrūmėse, ir nėra šeriami cheminiais augimo skatintojais, dirbtiniu pašaru, mėsa galėtų būti skirta žmonių mitybai. Gaila, Lietuvoje nėra specializuotos avių skerdyklos, kurioje avys būtų skerdžiamos pagal Halalo kanonus ir taisykles.

Bet didžiausia nelaimė mūsų mitybai ir didžiausias nuodas vaikams bei jaunimui yra vištagyvių ir kalakutagyvių mėsa. Norite asmeniškai įsitikinti? Pamėginkite išvirti sultinį iš maisto prekių parduotuvėje pirkto vištagyvio ir iš kaime bėgiojusios ir lesiojusios vištos. Tai ką pamatysite, ką užuosite, ką paragausite, bus akivaizdus atsakas į visas abejones ir klausimus. Norint kompetentingiau, išsamiau atsakyti į šį klausimą, reikėtų imti kiekvieną dešrą ir ją ištyrus, pasakyti visą tiesą.

Kaip vertinti tokius teiginius ant gaminių pakuočių, kaip „dūmo skonio“?

Čia jokie vertinimai nereikalingi. Užrašas pats pasako, kad gaminys nėra rūkytas, o mirkytas „dūmų skonio“ chemikaluose.

Kiek procentų mėsos yra dešrose?

Konkretų atsakymą galiu duoti kiekvienai, konkrečiai dešros rūšiai, o apibendrintai pasakysiu: Lietuvos maisto prekių parduotuvėse natūraliai rūkytų dešrų ir mėsos gaminių iš viso nėra. Gerbiamieji, ar kada nors klausėte savęs, kodėl Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių „rūkyta“ mėsa šilumoje sugenda per porą dienų, kai tokia pat kaimiška – gali stovėti mėnesius? Taigi, viskas labai paprasta: parduotuvėse nėra rūkytos mėsos, yra tik mirkyta.

Kodėl ilgai negenda gerai išrūkyta mėsa?

Yra kelios priežastys: prieš rūkymą mėsa yra padžiovinama (rūkant mėsa taip pat džiūsta, taip prarasdama keliasdešimt procentų masės), o kuo mažiau vandens, tuo sunkiau dauginasi bakterijos. Ji yra gerai sūdyta (o druska – puikiausias natūralus konservantas). Rūkant mėsą, jos paviršiuje susidaro apsauginė mineralinių medžiagų plėvelė, o mėsa sterilizuojasi. Įpjovos vietoje vandens likutis greitai išgaruoja, druskos koncentracija padidėja, taip sudarydama apsauginį sluoksnį. Dėl to net prapjautas rūkytos mėsos gabalas kambario temperatūroje negenda ištisas savaites.

Kodėl Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių rūkytos mėsos gaminiai ir dešros genda greitai?

Tam yra kelios priežastys. Visa mėsa yra mirkoma arba prišvirkščiama kvapiklių tirpalo (taip, yra ir „rūkytą“ kvapą bei skonį suteikiantys kvapai), o dėl mirkymo ji ne tik nepraranda masės, bet ir pasunkėja iki 10-20 procentų. O kuo daugiau drėgmės, tuo bakterijoms smagiau daugintis. Dalis druskos tokioje mėsoje pakeičiama „skonio ir kvapo stiprikliu“natrio gliutamatu, kuris ir pats turi sūrų skonį, bet netrukdo daugintis bakterijoms. Kad mėsos skonis būtų stipresnis, ji dažniausiai mirkoma kraujo plazmos tirpale – pastarasis turi daugumą mėsoje esančių tirpių medžiagų, taip sustiprindamas „mėsišką“ skonį, bet kartu tampa ypatingai gera terpe bakterijoms daugintis.

Žydų košerinėje ir musulmonų halalinėje mėsoje kraujo iš vis negali būti, nes jame dauginasi žmogaus gyvybei pavojingos bakterijos. Net gyvulius privaloma skersti taip, kad jie nematytų vienas kito ir nestresuotų, negalima skerdimui naudoti elektros ir panašių kankinamų įrengimų.

Krikščioniškoje Lietuvoje visos skerdyklos tiek gyvulius, tiek paukščius ne skerdžia, o masiškai galabija ir tie baisiose kančiose dvesia tokio pat galo laukiantiems matant, virsta ne skerdenomis, o maitomis ir būtent šitokių maitų dvėseliena prekiauja maisto prekių parduotuvės ir turgūs Lietuvoje.

Būtent iš tokių maitų dvėselienos gaminami visi be išimties, net ir mažose kaimų ar miestelių mėsinėse rūkyti ir net vytinti mėsos produktai: dešros, kumpeliai, nugarinės, šoninės, šonkauliukai, vyniotiniai, slėgtainiai ir t.t. Atvirai kalbant lietuviai mėsėdžiai šiandien tapo maitėdomis ir pilna burna kemša į save dvėselienos produktus. Gal todėl jau visai iš proto išsikraustę, net maitėdas varnas ryti pradėjo.

Kokie yra surogatinės, parduotuvėje pirktos, mėsos ypatumai? Gal vietoj jos verta pirkti žuvį?

Krabų lazdelės yra iš žuvų atliekų, nuodingi silkių produktai, kelis kartus šaldyta žuvis, ledai iš pieno ir genetiškai modifikuotų sojų miltelių bei sintetinių priedų, chemikalais perdozuoti konditerijos gaminiai, sintetiniais priedais „išpūsta“ duona ir batonai, nors ir šventvagiškai vadinama „močiučių“, „diedukų“, o dar šlykščiau, net šventųjų vardais – štai mūsų mitybos, o gal totalinio genocido realijos.

Nuolat reklamuojamos ekologiškai švarios mėsinės dešrelės, tačiau Lietuvoje nėra ekologiškai švaraus pašaro, todėl nėra ir negali būti ekologiškai švarios kiaulienos. Kiaulės, deja, auginamos chemizuotu pagreitintu būdu, žiauriai žudomos elektra, ir tai įrodo, kad Lietuvoje sveikatos tarnybos valdininkai visi iki vieno korumpuoti...

Ar galima tikėti užrašais „be konservantų“?

Mane labiausiai stebina gamintojų chamiškai niekinamas požiūris į savo produkcijos pirkėją: įmonių savininkai yra įsitikinę, kad visi be išimties Lietuvos pirkėjai yra beviltiški idiotai. Štai tarybiniai rusiško „obščepito“ konservuotos „sriubos“ (kiekvienas psichiškai normalus žmogus žino, kad sriuba vartojama tik šviežia, ką tik išvirta) yra „be konservantų“. Bet juk pagrindinis konservantas yra druska. Pamėginkite sriubą, daržovių troškinį sudėti į indelius, uždaryti dangteliais ir patys įsitikinsite, kad po paros-antros tie „be konservantų“ produktai surūgs arba supus ir išsprogdins indelius.

Vienas konservų fabrikas ant savo kečupų rašo: „be dažiklių, be saldiklių, be tirštiklių, be konservantų“ ir pirkėjui meluoja net keturis kartus, nes akivaizdžiai kiekvienas gali įsitikint, kad ryte sutrintas arba įpjautas pomidoras, paliktas kambario temperatūroje, vakare jau pradeda rūgti, putoti.

To paties fabriko konservų uogienė – taip pat esą be konservantų, t.y. be cukraus, bet jei būtų be cukraus, tai jau tą pačią dieną pradėtų rūgti. O jei nerūgsta, reiškia joje yra konservuotų saldiklių, kurie Europoje ir JAV yra pripažinti nuodingais ir kuriuos draudžiama naudoti maisto produktų gamyboje.

Kokiu būdu konservų fabrikai marinuoja ir konservuoja daržoves, agurkus, kopūstus, jei jie yra be konservantų, t.y. be acto, druskos ir cukraus?

Kokias gamybos technologijas yra sukūręs fabrikas, jei gali gaminti 4 majonezo rūšis be konservantų, o vieną net be cholesterolio? Gal išvedė naują vištų veislę, kuri pradėjo dėti kiaušinius be cholesterolio, nes šiaip viso pasaulio vištų kiaušinio trynyje yra 250 mg cholesterolio, o majonezas be kiaušinio trynio yra ne majonezas, o tik surogatas, falsifikatas. Taigi kodėl šio fabriko produkcija „be konservantų“ gali negesdama išbūti 3 mėnesius?

Sveikatai pavojingą produkciją reklamuoja ir viena iš televizijų, kur kažkoks mažaraštis kitatautis muzikantėlis, neturėdamas žalio supratimo apie maisto gamybą, netgi niekindamas lietuvių kalbą, darkydamas kulinarijos terminiją „moko“ ką, kaip, su kuo valgyti, kaip gaminti, kaip vadinti tą ar kitą maisto produktą, nors neskiria kotleto nuo maltinio, antrekoto nuo bifštekso, pipiro nuo paprikos, ankštinės pupelės nuo šparago, griežinėlio nuo skiltelės, viską gamina „padruskindamas“ ir „papipirindamas“.

Kažkoks idiotiškas kalbinis ir kulinarinis jovalas. Maniau, kad tų dalykų nežino tos televizijos vadovai, tačiau po keleto mano pastabų, kurias siunčiau jiems, įsitikinau, kad ir kokias niekingas laidas jie berengtų, mėšlini reklamos pinigai jiems nesmirdi, o į savo ir ypač vaikų bei jaunimo sveikatą jiems nusispjauti.

Internete plinta ekologiškos produkcijos svetainės. Ar jomis galima pasitikėti?

Kažin ar kada nors atsiras Lietuvoje žmonių, kuriems iš tiesų bus svarbu sveikas maistas, svarbi jų vaikų ateitis? Svarstau ir netikiu, nes matau kas vyksta internetinėje erdvėje: Lietuvoje jau atsiranda ir mamų, ir vaikų, ir net „eko-svetainių“, kurios po „eko“, „organic“ vardu reklamuoja ir aukština ne tik menkaverčius, bet ir nuodingus maisto produktus: visokių mėsinių, pieninių, kepyklų, kečiupyklų, majonezyklų, aliejinyklų, žuvyklų ir visokių kitokių nuodyklų produktus.

O kur garbė ir orumas, kur rūpestis pirmiausiai savo paties ir vaikų sveikata? Normalioje civilizuotoje šalyje už šitokią klaidinančią reklamą įmonė būtų nubausta didžiulėmis piniginėmis baudomis, o pati įmonė už vartotojų mulkinimą būtų išvis uždaryta. Nebent visi įstatymus leidžiantys, už piliečių sveikatą atsakingi, vartotojų teises ginantieji jau seniai yra papirkti ir nupirkti, o Lietuvai užprogramuotas žmonių sunaikinimas ir lietuvių tautos visiškas išnykimas.

Dešrelės: iš ko jos gaminamos? Kokie kenksmingi priedai jų gamyboje naudojami? Kaip jie veikia mūsų sveikatą?

Dešrelių yra įvairių, yra įvairių gamybos technologijų. Tačiau jei kalbėsime apie virtas dešreles, kurias gamina Lietuvos, Lenkijos, Rusijos mėsos įmonės ir kuriomis tėvai maitina savo vaikus, tai jos yra ne mėsos gaminiai, nes gaminamos iš baltyminių priedų (gerai, jei dar pridedama sutrintų odų, sausgyslių), cheminių mėsos skoniklių, cheminių mėsos kvapiklių, konservantų, stabilizatorių ir kitokių cheminių junginių.

Nėra ko stebėti, kad kūdikiai jau gimsta alergiški, didžioji dalis jaunimo tampa spuoguotomis, tingiomis, bukagalvėmis būtybėmis. Biomase virtę lietuviai jau pradėjo gimdyti biomasės atstovus. Šių metų medicininiai tyrimai nustatė, kad tik 12 proc. moksleivių yra sveiki, o 17 proc. – nutukę. Štai ką padarė jų tėvai ir pedagogai, klausydami korumpuotų dietologų patarimų, kaip maitinti vaikus.

Kaip vertinti pieną, kuris prekybos centruose net nededamas į šaldytuvus, o ant jo pakuotės nurodoma: „galioja metus“? Kas turi būti į jį dedama, kad tiek ilgai laikytųsi?

Lietuvoje nė viena pieno gamybos įmonė negamina pieno ir jo produktų. Parduotuvių lentynose yra tik pieno produktų surogatai ir apie kiekvieną reikia išsamiau pakalbėti. Apie pieną, pasukas, jogurtą, kefyrą, rūgpienį, grietinėlę, grietinę, sviestą, varškę, varškės sūrius, fermentuotus sūrius, nes jų natūralių Lietuvos maisto produktų parduotuvėse jau 15 metų iš vis nėra!

„Pienas“ gaminamas iš pieno miltelių, sojos miltelių, cheminių pieno skoniklių, kvapiklių, spalviklių ir vandens. „Grietinėlė“ suplakama iš prasčiausios kokybės genetiškai modifikuoto aliejaus su cheminiais grietinėlės skonikliais, kvapikliais, spalvikliais. „Grietinė“, taip pat, kaip grietinėlė, tik įmaišius blogos kokybės želatino. „Sviestas“ jau 20 metų gaminamas tik pagal margarino receptūrą. Apie kitus pieno produktus neminėsiu, nes jei nėra pradinio produkto, tai kitų ir būti negali. Tik būtinai pabrėšiu, kad patys pavojingiausi vaikams ir jaunimui, nėščioms moterims yra varškė, sūreliai, jogurtai ir ledai, nes ten yra sukraunamos cheminių nuodų bombos.

Lietuvos pieno kombinatai šiandien sutartinai gamina žaliavą tekstilės pramonei – pieno audiniui, iš kurių siuvamos blizgios ponių suknios, seimūnų blizgantys kostiumai. Lietuvos pieno kombinatai šiandien pieno produktų nebegamina, o gamina tik jų surogatus – brangias prekes pardavimui ir didesniam pelnui gauti.

Tik pernai, metams baigiantis Lietuvos pieno gamintojai, išgirdę mano perspėjimus žmonėms, kad jie gamina pieno produktų surogatus ir ,matyt, kritus tų surogatų paklausai, „susiprato“ ant savo produkcijos lipdyti etiketes, kad tai esą yra tikras pienas, tikra grietinė, tikras sūris, nors jie tokie negali būti.

Ar parduotuvių lentynose yra tikros duonos?

Lietuvoje nėra gerų grūdų, todėl nėra ir gerų miltų. Jei nėra gerų miltų, nėra ir negali būti tikros duonos, bandų ir bandelių, ragaišių ir pyragų. Maisto prekių parduotuvėse yra daug „duonų“, o tikros duonos jau 15 metų iš vis nėra! Nekalbu apie vieną ar kitą kaimo ją kepantį entuziastą.

Lietuviams šiandien svarbiausiai būtų išsiaiškinti ir suprasti kas iš tiesų yra duona. Atkreipkite dėmesį į miltų pavadinimus, ypač – viso grūdo. 3000 metų duoną lietuviai kepdavo ir šiandien privalo kepti iš viso grūdo rupiai maltų ruginių miltų su duonos raugu, kuris taip pat ruošiamas iš tų pačių miltų. Tikrai ruginei duonai tešla minkoma iš viso grūdo rupiai maltų ruginių miltų, vandens, o gardinama druska ir kmynais. Jei norima saldesnės duonos, tai dalis tešlos yra saldinama: miltai užpilami karštu vandeniu, sumaišomi ir palaikomi, kad pasaldėtų.

Bandos kepamos iš viso grūdo rupiai maltų kvietinių miltų su bandos raugu (tarybiniais laikais bandas pradėjo vadinti balta duona arba batonais. Dzūkai banda vadina bulvių tarkių su raugu paplotį, kepamą krosnyje ant kopūstų lapo, nes savo šviesia išvaizda jis primena šviesią kvietinių miltų bandą). Bandelės kepamos iš pikliuotų kvietinių miltų su raugu, bet ne mielėmis. Saldinamos plikytais miltais.

Ragaišiai kepami iš viso grūdo rupiai maltų miežių su raugu. Ragaišis turi turėti du smailus galus – ragus. Šiandien nemokšos kepėjai ir atmintį praradę pirkėjai ragaišiais vadina pyragus. Bet tai yra tas pats kaip agurką vadinti apelsinu. Pyragai ir bobos kepamos iš pikliuotų kvietinių miltų su raugu, o saldinamos medumi. Kaip matote, autentiškuose lietuviškuose kepiniuose negali būti mielių, kepimo miltelių, cukraus, salyklo ir kitų priedų.

Kalbant tiesą, šiandien maisto prekių parduotuvėse tikros duonos nė su žiburiu nerasite, nes visos Lietuvos kepyklos, išskyrus vieną kitą entuziastą ar ūkininką, kepa tik duonos, bandų, bandelių, ragaišių ir pyragų surogatus. Tai matyti iš kepinių surogatų etiketėse išvardytų ingredientų. Todėl lietuviai, misdami biomasės gaminiais, patys virsta biomase, – reziumuoja tiesumu garsėjantis nepriklausomas mitybos ekspertas V. Sakas.

 

 

Alfa.lt
Komentarai

Taip pat skaitykite:

„Chorų karuose“ – velykinė kelionė po pasaulį

Šventinį sekmadienį prie TV ekranų sukvietė muzikinis projektas „Chorų karai“, kuriame likę penki chorai pristatė skirtingų pasaulio šalių dainas. Laidos tema „Pasaulio šalys“ kvietė pasiklausyti velykinių dainų iš Amerikos, Airijos, Kubos, Prancūzijos ir, žinoma, Lietuvos.

Kaip šv. Velykas švenčia žinomi žmonės?

Šiemet šv. Velykos – gražios kaip niekada. Galima pasimėgauti ne tik vienu laisvadieniu, bet ir pavasariškai šiltu oru. Nors Lietuvos žvaigždės neretai prisipažįsta, kad šventės jiems dažniausiai tampa ne atsipalaidavimo laikotarpiu, o darbymečiu, šv. Velykos – kiek išskirtinė šventė, per kurią daugiau įžymybių patikino besiilsinčios su šeima ir artimaisiais, nei koncertuojančios iki išnaktų.

Kartu pasirodę Stungytė ir Baumila toliau kursto kalbas apie romaną

Dainininkas Vaidas Baumila ir aktorė, muzikinio projekto „Chorų karai“ vedėja Karina Stungytė dar po filmo „Valentinas už 2rų“ buvo inirtingai poruojami. Tiek Vaidas, tiek Karina iš šio fakto tik pasijuokė, sakydami, kad jiedu – bičiuliai, kuriuos sujungė bendras projektas.
Pastarosiomis savaitėmis Karina aktyviai kopia į populiarumo viršūnę. Neseniai naujienų portale Alfa.lt skelbtoje mėgstamiausių TV laidų vedėjų apklausoje K. Stungytė nepaliko šansų eterio senbuviams.

Prieš pat „Šokių ant ledo“ pusfinalį Vaida Genytė liejo ašaras

Iki projekto „Šokiai ant ledo“ finalo liko išties nedaug, o įtampa tarp dalyvių vis didėja. Dainininkė Vaida Genytė visą savaitę lieja ašaras. Moteris nebeatlaiko spaudimo ir patiriamo streso.

Metai po Vytauto Šapranausko mirties: vis dar sunku tuo patikėti

Sunku patikėti, bet jau praėjo metai po to, kai netekome vieno iškiliausių ir talentingiausių Lietuvos aktorių Vytauto Šapranausko. Prie jo kapo sostinėje vis dar rusena žvakės, o draugų, kolegų ir artimųjų akyse prisiminus Vytą sužiba ašaros. Tiesa, vieni jų kartoja, kad reikia versti naują gyvenimo puslapį ir palikti Vytautą ramybėje, kiti neabejoja – kad tokių genijų nevalia pamiršti, nes iš jų galima labai daug ko išmokti.
Aktorė Larisa Kalpokaitė:
„Su Vytu aš turiu keletą labai juokingų prisiminimų.

Astrologės Palmiros Kelertienės prognozė sau: Vandeniai neturi laiko meilei ir vaikams

Astrologė Palmira Kelertienė susidūrė su įdomiu atveju – jai teko pasižiūrėti, ką žvaigždė sako pačiai sau. „Vandeniai neturi laiko meilei ir vaikams. Mano toks horoskopas – reikia džiaugtis, kad dar dvi dukras turiu“, – atvirai prisipažįsta garsiausia šalies astrologė Palmira Kelertienė. Tam pritaria ir abi astrologės dukros Aouma ir Artė. Merginos šypsosi, kad, norėdamos pabendrauti su mama, turi užsirašyti į konsultaciją.

Susijusios naujienos

Velykų stalui – lietuviški karališki patiekalai

Lietuvos didikų puotos: pietūs iš 60 patiekalų ir raiti ...

Kriaušės traškiuose krepšeliuose su razinų karamele

Ypatingas kalėdinis gardėsis: Vincento tortas

Kalėdų stalui išsikepkite skaniausią pasaulyje „Napoleono“ ...

Vytautas Šerėnas: jei grybautojai grybų Varėnoje neras, tai ...

Dirbtinai išaugintos lašišos kenkia tradicinei seksualinei ...

Kodėl Kūčios tapo apsirijėlių švente?

Čanachai iš ... kiauliagyvienos, sulfitinių bulvių ir ...

Mitybos ekspertas Sakas: prekybos centruose šašlykai ...