Kas buvo Sigitas Lasavickas? Kruopštus tyrėjas, turintis puikią intuiciją, bet ją visada remiantis žiniomis ir stebėjimų duomenimis, drąsiai keltiantis laiką pralenkiančias idėjas? Ar - pranašas, žynys, vizionierius, aiškiaregis? Ir tas, ir tas?
Viena akivaizdu, šio architekto restauratoriaus darbus reikia peržvelgti iš naujo - atėjo laikas. Iš to, kas jau padaryta, matyti, kad daug kur jis buvo teisus, tik savo laiku neišgirstas, nesuprastas. Dažnai atstūmimą sukeldavo „neformatinė“ tyrėjo figūra: atsiskyrėlis keistuolis, užsispyrėliškai ir kategoriškai įsikibęs savo idee fixe.
Atsirado norinčiųjų įdėmiau pažvelgti į S.Lasavicko, senosios Vilniaus praeities tyrėjo, archeologinės architektūros pradininko Lietuvoje, palikimą. Viena tokių entuziasčių - jauna menotyrininkė Edita Povilaitytė, šiuo metu dirbanti Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriuje (Vilniaus tyrinėjimų grupėje). Nuo 2008 metų, dar dirbdama Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijoje, vis susidurdavo su S.Lasavicko piešiniais ir brėžiniais. Jai pasirodė jis įdomi, dėmesio verta asmenybė. Siekdama atskleisti kiek primiršto tyrėjo įžvalgas, sėdėjo Lietuvos literatūros ir meno archyve (LLMA) ir gilinosi į architekto asmeninio fondo dokumentus. Medžiagos gausumas stebino. Užuot rašiusi magistro darbą apie šiuolaikinę tapybą, kaip buvo numačiusi, ėmėsi S.Lasavicko Vilniaus pilių tyrimų ir jo parengtų rekonstrukcijų. Kovo mėnesį menotyrininkė pristatys visuomenei savo parengtą elektroninį leidinį apie S.Lasavicką, vėliau - ir tradicinę knygą.
Koks jums, nepažinojusiai Sigito (jis buvo vadinamas tik vardu), susidarė jo vaizdinys: vienišo atsiskyrėlio, nesuprasto talento? - teiravomės Editos Povilaitytės.
1953 metais Sigitas pradėjo dirbti Mokslinėse restauracinėse gamybinėse dirbtuvėse. Iš pradžių jis buvo ir gerbiamas, ir pripažįstamas tyrėjas, jo nuomonė išklausoma. Objektą tyrinėdavo itin nuoširdžiai, kruopščiai gilindamasis, pasitelkdamas įvairius analogus, lygindamas su kita to laikotarpio tyrimų medžiaga. Deja, laikas nebuvo palankus. Sovietmečiu tyrimai buvo galimi tik pradėjus statybas, todėl tyrėjas neturėdavo nei galimybių, nei laiko išsamiai bei nuosekliai atlikti archeologinius, architektūrinius ir kitus tyrimus. O Sigitas savo tyrimais gyveno, jiems skirdavo visą laiką ir jėgas. Jam buvo visiškai nesvarbus kasdienis pasaulis su visais patogumais ir geru uždarbiu. Kiti ėjo nuo užsakymo prie užsakymo ir tiesiog neturėdavo laiko pažvelgti įdėmiau, daug ko nepastebėdavo. Šiuo požiūriu Sigitas - vieniša figūra. Į delną telpančioje jo užrašų knygutėje radau per kelis puslapius įrašytą iškalbią sentenciją: „Kuo labiau žmonės skuba, tuo greičiau menkėja, smulkėja jų mintys.“
Gal kolegas atstumdavo jo idėjos - per keistos, per drąsios, net ekscentriškos?
Galėjo būti ir taip. Nuo 1965-ųjų septynerius metus Sigitas leido kaime, atitrūko nuo tyrimų ir restauravimo darbų. Išvyko į tėviškę dirbti žemės kiek nusivylęs: „Kokia prasmė dirbti, jei net architektai nesutaria, griauna kultūros paminklus, politikuoja, vykdo karjeristinius užsakymus.“ Kai grįžo į Vilnių, kolegos jau neįsiklausydavo, nepripažindavo jo nuomonės. Sigitas analizuodavo ne tik lietuviškąjį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, bet ir vokiškąjį, ir kitų kraštų paveldą, architektūrą. Ir ryždavosi, remdamasis žiniomis bei įžvalgomis, drąsiai teigti savo nuomonę. Kiti gal mažiau gilindavosi ir Sigito teiginius atmesdavo dėl neišmanymo. O jis nesibaimino kelti prielaidų. Per vieną posėdį dėl sklypo J.Basanavičiaus gatvėje Nr. 4 Vilniuje užstatymo pareiškė: šioje vietoje reikia daryti išsamius architektūrinius-archeologinius tyrimus, nes čia gali būti bokštas. Pagrindė, kodėl: kadangi ėjo kelias, pagal viduramžių miesto struktūrą turėjo būti koks nors gynybinis įtvirtinimas. Bet niekas nereagavo: „Ai, nusišneka.“ Praėjo kiek laiko, Sigito jau nebuvo tarp gyvųjų ir kiti tyrėjai išanalizavo - toje vietoje buvęs gyvenamasis bokštinis namas, skirtas tiek gynybai, tiek gyventi. S.Lasavicko apsirikta tik keletu metrų.
Kuo remdamasis tyrėjas taip tvirtino?
Jis domėjosi ne vien tik savo srities tyrimais, bet ir pats dalyvavo archeologiniuose kasinėjimuose. Prisiminkime, kad jis jau šeštajame dešimtmetyje iškėlė prielaidą, jog Kreivoji pilis ir miestas dabartinio Kalnų parko teritorijoje - tai ne tik Plikasis kalnas, kaip teigta ketvirtame dešimtmetyje. Sigitas, remdamasis Vilniaus reljefo ypatumais ir geologine sandara, taip pat per archeologinius tyrimus (1938, 1955) rastomis medinių užstatymų liekanomis, tvirtino, kad ir kitos kalvos (Stalo, Bekešo, kiti kalnai) įėjo į gynybinę sistemą. O pastarųjų metų tyrimai pagrindė jo įžvalgas.
Sigitas, šeštame dešimtmetyje su kolegomis rengdamas pirmąjį Vilniaus senamiesčio regeneracijos projektą, pažino miesto seniausius statinius, reljefą, funkcinį kelių išsidėstymą skirtingais amžiais. Po karo daugybė pastatų buvo sužaloti, daugelio mūrai atidengti, rūsiuose visa autentika dar niekieno nesugadinta. Buvo matyti struktūros ir mūrai, taigi jis turėjo galimybę nustatyti nemažai gotikinių namų, kuriais ypač domėjosi, išsiaiškinti jų lokalizaciją, vėliau parengti Vilniaus gotikinių pastatų kartogramą. Šios žinios leido jam formuoti mintis apie miesto plėtrą, gynybinę sistemą ir panašiai.
Taigi - žinios, moksliniai metodai, ne intuityvios spėlionės ar aiškiaregystė?
Kai kas neabejoja, kad jis buvo aiškiaregis, žynys. Baltiškos vizijos ir vizionieriškos mintys atsiranda tik aštuntajame dešimtmetyje. Daugelis pažinojusiųjų S.Lasavicką prisimena, kaip užsidegęs jis pasakodavo apie senųjų Vilniaus šventyklų, girių ir gojų vietas, žynius ir jų apeigas. Jis rėmėsi piešiniais ant kaulo, rasto tyrinėjant Žemutinės pilies Senąjį arsenalą (dabar - Taikomosios dailės muziejus). Vizijos, susipynusios su architektūrinių tyrimų žiniomis, vieniems darė neišdildomą įspūdį, kitus vertė abejoti.
S.Lasavickas buvo gavęs gerą išsilavinimą. Lankė ir Levo Karsavino meno istorijos paskaitas. Ir baigęs studijas, skirtingai nuo kitų, visą laiką stengėsi lavintis, tobulintis, labai viskuo domėjosi, skaitė literatūrą įvairiomis kalbomis, studijavo senuosius žemėlapius, ikonografinę medžiagą. Jo fonde LLMA prie Augustijonų gatvės tyrimų medžiagos radau iš vokiškų leidinių atšviestus lapus apie gyvenamuosius bokštinius namus, taip pat čekiškos medžiagos apie namų stilistiką. Dar nesu atidžiai apžiūrėjusi jo bibliotekos, kurios dalis taip pat saugoma LLMA. Tai parodytų, ką dar jis skaitė, į ką gilinosi. Kai kurios vėlesnių laikų jo įžvalgos galbūt labiau intuityvios, bet ta intuicija „užauginta“ žinių. Kuo daugiau jų, tuo laisviau gali modeliuoti. Pavyzdžiui, žinai, kokie viduramžiais buvo svarbiausi gynybos segmentai: bokštai, grioviai, kokie buvo ginklai. Ir tas žinojimas leidžia daryti prielaidas, formuluoti, kaip strategiškai turėjo būti organizuota visa gynybinė sistema. Archeologas Gediminas Gendrėnas prisimena: susirinkimas dėl Žemutinės pilies teritorijos, tyrėjai sprendžia, kaip tvarkyti. Sigitas paima lapuką ir nupaišo: čia turi būti bokštas, čia ir čia. Nurodo visą šiaurinės gynybinės sistemos struktūrą. Visi tai palaiko nesąmone, nusišnekėjimu ir nekreipia dėmesio. Vėliau G.Gendrėnas palei šiaurinę sieną darė tyrimus. Išvada: lyg ir yra kažkas, kas patvirtintų Sigito hipotezę. Aišku, išsamiems tyrimams reikėtų daugiau laiko, bet tai rodo, kad Sigitas žinojo. Žinojo, nes buvo įsigilinęs, padarė tokią išvadą pasitelkęs žinias ir lygindamas su analogais.
Koks S.Lasavicko rašytinis palikimas?
Kokių nors kapitalinių darbų, kur viskas būtų išdėstyta mokslo kalba, nėra. Tik lakoniškos ataskaitos, komentarai brėžiniuose. Ir labai turtinga natūros fiksavimo medžiaga.
Būtina paminėti dar vieną Sigito savybę - jis visada stengėsi atsidurti veiksmo centre. Kad ir kitas asmuo tiria, jis visą laiką dalyvauja. Jei ką svarbaus pamato, fiksuoja, nors tai ne jo objektas. Tvarkingai nusipaišo. Gal ne visiems patiko, bet reikia padėkoti jam, kad tą darė. Jo archyve daug medžiagos, kuri laikyta jau prarasta. Galiu paminėti Plikojo kalno kasinėjimų medžiagą. Manyta, kad ji pražuvusi, o Sigito viskas tiksliai užfiksuota.
Ar Sigitas nesiekė mokslo laipsnio?
Galbūt mokslo laipsniai buvo ne jo natūrai.
Buvo toks Juozapas Kamarauskas (1874-1946), architektas, dailininkas, irgi vienišius, išsikėlęs gyvenimo užduotį - kas keleri metai arba ir kasmet fiksuoti tą patį objektą. Jam tai teikė džiaugsmo. Piešiniuose fiksuodavo Vilniaus architektūrą, miesto struktūrą, elementus. Buvo toks Zigmuntas Mečislovas Čaikovskis (1887-1950), architektas. Jis tyrė istorinius šaltinius apie Vilnių ir bandė rekonstruoti viduramžių miestą. Dabar jo medžiaga atrandama iš naujo. Sigitas buvo tarsi tų dviejų asmenybių tąsa. Ir - didelis kovotojas. Sovietinėje paveldotvarkos sistemoje tikrai tarsi iškritusi iš konteksto figūra. Jis žvelgė truputį išsamiau nei kiti, tarsi užbėgdamas už akių savo laikui, turėjo idėjų, minčių, per ankstyvų tuo metu. Įdomu, kad septintojo dešimtmečio pradžioje po archeologinių tyrimų Šv.Onos ir šv.Barboros bažnyčios teritorijoje (Gedimino kalno papėdėje) Sigitas pasiūlė jos liekanas apsaugoti ir pristatyti visuomenei, kad ši susipažintų su seniausiuoju Vilniaus miesto paveldu. Sumanė ir pasiūlė projektą: įrengti perdengimą virš atkastų bažnyčios pamatų, tarsi apgaubti gaubtu, viduje įsteigiant archeologijos muziejų in situ. Puiki mintis. Jei tik tuometė valdžia būtų įsiklausiusi... 1960 metais Sigitas parengė Vilniaus pilių sutvarkymo projektą ir siūlė panašiai pasielgti su Valdovų rūmų išlikusiais rūsiais. Restauruojant jų skliautų perdengimus sukurti unikalią archeologijos ekspoziciją, o rūmų perimetrą nužymėti žemės paviršiuje. Nuostabi galimybė pažinti senąjį Vilnių: iš Katedros rūsių žmogus iškart patenka į rūmų rūsius, perėjęs juos aplanko Istorijos ir etnografijos muziejaus ekspoziciją ir t. t. Tai buvo tam laikui per daug inovatyvios, išsišokančios, pernelyg prašmatnios idėjos.
Vadinasi, jis būtų buvęs prieš Valdovų rūmų atstatymą - dabartinį variantą?
Manau, kad tuo metu taip. Jis buvo nepatenkintas ir Senojo arsenalo atstatymu. Jis rengė jo projektą, bet remdamasis visai kitais principais nei padaryta dabar. Dabar ten šiuolaikinis pastatas - iš išorės renesansinis pavidalas, o vidaus planinė struktūra moderni, pritaikyta muziejui. Iš piešinių matyti, ką jis siūlė. Tarkim, pirmame aukšte atstatyti skliautais dengtas sales su kolonomis - veikiausiai ten taip ir buvo, mat rasti tų kolonų padai. Pagal proporcijas išskaičiuotas visas jų išsidėstymas. Iš Sigito tas objektas buvo paimtas ir perduotas kitiems architektams.
Gal būtų buvę per sudėtinga įgyvendinti?
Jo pozicija: jei ką nors daryti, tai kad maksimaliai atitiktų tuometės epochos dvasią ir kad būtų pagrįsta tyrimais, o tam reikia daug laiko. Tą jis teigė ir dėl Aukštutinės pilies. Jei atstatymas dalinis, turi būti atlikta remiantis atitinkamomis technologijomis. Privaloma naudoti restauracines plytas. Kas ten dabar? Kunigaikščių rūmai apmūryti naujomis plytomis, naudojant „kiek per daug“ cemento. Nebeliko tvarkingo akmenų rišimo mūro piešinio, plytų dėjimų grafikos, dar matomos ir XIX amžiaus pabaigos, ir net XX amžiaus vidurio fotografijose. Sigitui buvo svarbus autentiško mūro, architektūrinių struktūrų išsaugojimas. Tiesa, jis buvo gana kategoriškas, nesutikdavo su kritika, galbūt sudėtingas charakteris lėmė, kad jis mažai teturėjo įtakos tvarkant paveldą.
Ar šiandien nebūtų galima įgyvendinti S.Lasavicko pasiūlymo dėl Šv. Onos ir šv. Barboros bažnyčios teritorijos?
Sudėtinga pasakyti, kokia anuomet atidengtų pamatų dabartinė būklė. Reikėtų vėl atkasti ir žiūrėti, kas likę, o tai bent jau artimiausiuose šių teritorijų tvarkymo planuose nenumatyta.
Kokias kitas Sigito idėjas būtų galima įgyvendinti?
Tik nedaugelis Sigito projektų buvo įgyvendinti: jo iniciatyva parengta archeologinė ekspozicija Senajame arsenale, konservuota ir restauruota šiaurinė atraminė Gedimino pilies kalno siena, pažymėtas buvusios šventyklos perimetras Gedimino kalno aikštelėje. Medininkų pilis yra bene vienintelis nuosekliausiai konservuotas objektas pagal Sigito parengtą projektą, jo tvarkymą septintajame dešimtmetyje prižiūrėjo pats. Sigitas laikomas senosios Kernavės gyvenvietės atradėju. Taip pat jis tyrinėdamas Vilniaus katedrą nustatė senosios pagoniškos šventyklos vietą.
Sigitą reikia atrasti iš naujo. Pavyzdžiui, dėl Aukštutinės pilies - Kunigaikščių rūmų. Ką daryti? Rūmų sutvarkymas nėra restauracinis, ne tokie turėtų būti XV amžiaus objekto griuvėsiai. Gal kai kas ir sugadinta. Sigitas siūlė atlikti tokią restauraciją ir konservaciją, padaryti tokį objektą, kuris būtų ir reprezentacinis, ir autentiškas. Kuo mažiau ardyti mūrą. Išlikusį mūrą siūlė apsaugoti medinėmis konstrukcijomis - stogais, ne atstatyti plytomis. Sigito brėžinius derėtų iš naujo išanalizuoti, permąstyti. Beje, daug jo minčių yra tiesiog pasiskolintos, panaudotos tvarkant objektus, kad ir tą patį Senąjį arsenalą, perimtos nenurodant jo kaip idėjos autoriaus. Jis turbūt viską matė, žinojo, suprato. Bet kur kas labiau išgyveno dėl paveldo naikinimo. Tarkim, dėl buldozeriu sunaikintų sostinės Latako gatvės rūsių. Jų nereikėjo to meto valdžiai, numačiusiai ten statyti Dailės instituto studentų bendrabučius. Jam skaudėjo širdį ir dėl Kernavės, kai matė melioratorių iškastus griovius ir paviršiuje išverstą senąją keramiką.
Tarp kitko, Sigitas inicijavo šeštajame dešimtmetyje atrastų vokiečių laikų tunelių Gedimino kalne užfiksavimo darbus. Yra protokolas, liudijantis, kad Sigitas prašo, jog viskas būtų įamžinta. Inžinieriai nusprendė, kad pritaikyti tunelius kokioms nors reikmėms per sudėtinga ar gal pernelyg rizikinga. Jie užpilti šlapiu smėliu. Neaišku, ar tai padaryta technologiškai tinkamai ir kaip šie darbai gali paveikti Pilies kalną, kurio būklė nėra labai stabili - pastaruoju metu stebimi deformaciniai procesai.
Tuneliai - dar viena Vilniaus paslaptis?
Paslapčių ir klaustukų dar labai daug.
Trumpai
Sigitas Lasavickas (1926-1998) - vienas žymiausių Lietuvos XX a. II pusės architektūros tyrėjų. Gimė Naujienėlės kaime (Marijampolės apskrityje, Kalvarijos valsčiuje) ūkininkų šeimoje. Vilniaus dailės institute baigė architektūros studijas. 1953-1965 metais dirbo Mokslinėse restauracinėse gamybinėse dirbtuvėse, 1972-1993 metais - Paminklų konservavimo institute. Tyrinėjo Medininkų, Trakų pilis, nuosekliausiai ir detaliausiai - Vilniaus pilis. 1956-1960 metais parengė Aukštutinės pilies liekanų konservavimo ir aplinkos sutvarkymo projektus, vakariniame bokšte įrengė ekspoziciją. Parengė kelis Aukštutinės pilies Kunigaikščių rūmų konservavimo ir restauravimo projektų variantus. 1958-1965 metais pritaikė Naująjį arsenalą Istorijos ir etnografijos (dab. Nacionaliniam) muziejui. Dalyvavo įvairių objektų archeologiniuose ir architektūriniuose tyrimuose. Lietuvos TSR valstybinės premijos laureatas (1988).
Rašyti komentarą