ES valstybių fiskalinės drausmės sutartis, kurią kitą savaitę ketina pasirašyti Lietuvos atstovai, yra tik dar viena kovos su korupcija priemonė, kuria siekiama apriboti politikų polinkį biudžeto lėšomis pirkti rinkėjų balsus. Tai trečiadienį Seimo Europos informacijos surengtoje diskusijoje teigė Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis.
Dauguma diskusijos dalyvių buvo linkę palaikyti Lietuvos vyriausybės sprendimą prisijungti prie 25 ES valstybių, kurios kovo pradžioje Briuselyje pasirašys suderėtą naujos sutarties tekstą. Dažniausiai minimas argumentas buvo siekis užtikrinti euro zonos ir visos ES finansinį stabilumą, susvyravusį per pastarąją pasaulinę ekonomikos krizę.
R. Kuodis žengė kiek giliau, nurodęs, kad ES šiuo metu kenčia nuo įsisenėjusios demokratinių valstybių politikų praktikos prieš rinkimus švaistytis skolintais pinigais. Esą pirminė idėja buvo sunkmečiu išaugusias skolas mažinti ekonomikos pakilimo laikotarpiu. Tačiau ji šiais laikais yra visiškai užmiršta – skolinamasi ir tuo metu, kai ekonomika stagnuoja, ir tada, kai ji sparčiai kyla.
„Moderniais laikais, ypač po Antrojo pasaulinio karo, politikai atrado keletą triukų, kaip manipuliuoti rinkėjais, – sakė finansų analitikas. – Politikai suvokė, kad rinkėjai turi trumpą atmintį. Jie daug geriau prisimena, kas buvo prieš rinkimus, o ne po jų.“
Požiūris, kad rinkėjų balsus galima pirkti biudžeto lėšomis, prieš 3–4 dešimtmečius daugelį demokratinių valstybių atvedė prie nuolatinio biudžeto deficito būsenos. Visi įprato gyventi skolon ir per daug nesirūpinti dėl ateities.
„Reikia nepamiršti, kad pastarasis laikotarpis buvo ir gerovės valstybės plėtros laikotarpis. Politikai nedrįsdavo piliečiams pateikti tikrosios kainos“, – sakė R. Kuodis, nurodęs, kad atitinkami procesai atkūrus nepriklausomybę vyko ir Lietuvoje.
Jo teigimu, šiuo metu nėra kitos išeities, kaip kurti naujas fiskalines taisykles ir tikėtis, kad jų bus laikomasi.
„Štai, tarkim, Stabilumo ir augimo pakto nebuvo laikomasi. Jis buvo keičiamas, kai tik didžiosios valstybės pačios pradėdavo jį pažeidinėti“, – atkreipė dėmesį R. Kuodis, kurio teigimu, Lietuvoje analogiškai į 2007 metais priimtą Fiskalinės drausmės įstatymą „buvo nusivalytos kojos“.
„Apskritai (fiskalinės drausmės – Alfa.lt) sutartis sveikintina kaip antikorupcijos priemonė. Biudžeto išlaidų didinimas prieš rinkimus, sakykime tiesiai šviesiai, yra korupcijos apraiška – švaistomi vieši pinigai. Jeigu baudžiame vienas korupcijos apraiškas, kodėl reikėtų toleruoti šią?“ – retoriškai klausė Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas.
Vilpišauskas: simbolinės pastangos kelia grėsmę
Diskusijoje taip pat dalyvavęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorius Ramūnas Vilpišauskas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu nesutariama tik dėl to, kaip reikėtų finansinę drausmę įgyvendinti, o ne dėl to, ar ji apskritai reikalinga.
Jis pabrėžė, kad dar 1992 metų Mastrichto sutartis, įkūrusi dabartinę Europos Sąjungą, ne tik numatė griežtai reguliuoti, kaip valstybės narės laikosi finansinės drausmės, bet ir nustatė konkrečias pažeidėjoms gresiančias sankcijas. Tačiau visa tai iki šiol buvo didžiąja dalimi ignoruojama.
Politologo teigimu, bene vienintelis rimtesnis pokytis, kurį turėtų įnešti naujoji tarpvalstybinė sutartis, – tai, kad ateityje sankcijas ketinama taikyti automatiškai, o šią procedūrą galėtų sustabdyti tik kvalifikuota valstybių narių dauguma. Iki tol dauguma turėdavo balsuoti už sankcijas, kad šios įsigaliotų.
Vis dėlto R. Vilpišauskas ES lyderių veiksmuose pirmiausia įžvelgė pastangas įtikinti finansų rinkas, kad šįkart iš tiesų ketinama laikytis finansinės drausmės. Tačiau toks simbolių iškėlimas aukščiau turinio esą kelia pavojų, jog finansinės drausmės sutartį ištiks Sutarties dėl Konstitucijos Europai likimas. Pastaroji žlugo, kai savo nepritarimą 2005 metais išreiškė Prancūzijos ir Nyderlandų piliečiai.
„Svarbiausia tai, ar bus sumažintas atotrūkis tarp nuolat svarstomų naujų taisyklių ir praktinio įgyvendinimo valstybėse narėse. Reikėtų jau dabar diskutuoti, kaip Lietuva perkels šias nuostatas – ar konstituciniu lygmeniu, ar kituose dokumentuose“, – pabrėžė R. Vilpišauskas, priminęs, kad negalima pernelyg apriboti ir politikų veiksmų laisvės, nes jie turi pareigą įgyvendinti rinkėjams prieš rinkimus duotus pažadus.
Galiausiai politologas pastebėjo, jog dėl naujausios sutarties ateities galima abejoti jau vien dėlto, kad šiuo metu finansinės drausmės ES be priekaištų laikosi gal tik trys valstybės – tarp jų ir euro zonos narė Estija.
Tarsi būtume euro zonoje
Diskusijoje dalyvavę Lietuvos pareigūnai pabrėžė, kad skubos tvarka parengtą sutarties tekstą palankiai įvertino visos su jos įgyvendinimu susijusios šalies institucijos.
„Pagrindinis mūsų interesas – stabilumas euro zonoje, – sakė užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas. – Be to, Lietuva deklaruoja siekį prisijungti prie euro, todėl svarbu nuo pat pradžių maksimaliai dalyvauti šiuose procesuose.“
„Matome save euro zonoje, todėl turime elgtis taip, tarsi jau būtume joje“, – pastebėjo prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas Gintaras Stonys.
Europos Parlamento narys Juozas Imbrasas iš salės pastebėjo, kad nederėtų apsiriboti vien finansinės drausmės sutartimi – esą dar svarbiau užtikrinti ekonomikos augimą.
R. Vilpišauskas jam atkirto, kad Lietuvoje ir visoje ES kalbos apie ekonomikos augimo skatinimo priemones dažniausiai taip ir lieka kalbomis.
„Kas turima galvoje? Dar didesnės biudžeto išlaidos? Kiek tai kainuos? Rinkos ir taip nenori skolinti, – sakė jis, itin kritiškai įvertinęs Lietuvos opozicinių jėgų pastarųjų trejų metų darbą šioje srityje. – Vien tik kalbama apie darbo vietų kūrimą – neaišku, kaip ir iš kur.“
Galiausiai politologas pareiškė apgailestaująs, jog Lietuva neprisijungė prie dvylikos ES valstybių narių, kurios prieš keletą dienų pristatė „Augimo planą Europai“. Esą, jo žiniomis, tai lėmė nenoras atverti rinkų trečiosioms šalims – kas esą yra abejotina pozicija, ypač turint galvoje pastangas megzti glaudesnius ryšius su ES nepriklausančiomis Šiaurės šalimis.
Rašyti komentarą