Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje mokslus baigusios seserys muzikės Rūta ir Saulė Rinkevičiūtės prieš metus grįžo į Lietuvą. Paklaustos, kodėl nepasiliko daugelio jaunų atlikėjų svajonių miestu vadinamoje Rusijos sostinėje, merginos šypteli. Ten pasilikti būtų galėjusios tik tuomet, jei būtų ištekėjusios už vietinių, maskviečių. O vedybos iš išskaičiavimo spontaniškai, meniškai muzikių prigimčiai – nepriimtinos.
Parvykusios namo susigrąžino draugus
Kadangi Maskva ašaromis netiki ir užsieniečių nemėgsta, pasimokę Maskvoje, dauguma jų priversti grįžti namo. Lietuvaitės, garsiojo dirigento Gintaro Rinkevičiaus dukterys Rūta ir Saulė, pasielgė taip pat. Merginos – didelės Lietuvos patriotės, todėl grįžo namo, kur jaučiasi puikiai.
Vos grįžusios, žiinoma, jautė kūrybinį štilį, pasigedo draugų, tačiau pamažu juos susigrąžino, pasinėrė į koncertus. Dabar jos vos spėja suktis. Vis dėlto norėdamos kuo greičiau išgarsėti, specialios „piaro“ arba viešųjų ryšių kampanijos neplanuoja ir patikina, kad nei „sirenomis“, nei „panteromis“ dėl to nesivadins.
„Mes esame seserys Rinkevičiūtės. Toks mūsų „brendas“, ir viskas. Mes nenorime siekti pigaus populiarumo. Norim atokiai laikytis nuo televizijų, realybės šou. Jeigu kas nors pasiūlys įdomų projektą – mes atviros. Mums viskas įdomu, bet mums labai svarbu lygis, kad tai nebūtų „popsas“. Juk turime gerą auklėjimą, gerą mokyklą, gerą išsilavinimą, negalima to pamiršti“, – ištaria smuiku nuo vaikystės grojanti Saulė.
Vestuvėse neketina groti pasaulinių hitų
Prieš Naujuosius seserys pristatė romantišką projektą – ne tik grojo, bet ir truputėlį „pažaidė“ su elektronine muzika, šviesomis. Pasak Rūtos ir Saulės, žmonėms J. S. Bacho ir L. van Bethoveno klausytis turi būti įdomu. Abi nusiteikusios rimtąja, kamerine muzika sudominti ir jaunimą.
„Rengsime intelektualius, įdomius projektus. Kad niekas negalėtų pasakyti, kad tai – kičas, kad norim pigiai išgarsėti. Turim įdomių idėjų, minčių, todėl kai kartą mums pasiūlė pagroti vestuvėse, Rūta pasakė: „Ne!“. Tam yra vestuvių muzikantai. Nestovėsime ir negrosime vestuvėse „Yesterday“, – dueto prioritetus atskleidžia koncertus organizuojanti iš prigimties smarki Saulė.
Mergina prasitaria, kad ateinantį sekmadienį Užutrakio dvare ji kartu su seserimi Rūta pristatys naują tango programą – Astoro Piazzollos kūrinius. Seserims pritars akordeonininkas Nerijus Bakula. Šį koncertą vėliau Kaune pakartos su vokaliste Migloko, paskui pasirodys Varėnoje, Trakuose, kituose Lietuvos miestuose.
„Tikimės, kad aistringas tango sušildys vis dar žiemos šalčių kaustomas širdis, žadins artėjančio pavasario nuojautas,“ – viliasi meninę dueto programą dėliojanti Saulės sesuo, pianistė Rūta.
Balandį A. Piazzolos kūrinių koncertą merginos surengs Vilniaus kongresų rūmuose. Vėliau kartu su Sankt Peterburgo filharmonija pristatys mieste prie Nevos. Ten taip pat atliks grupės „Qeen“ kūrinius.
Seserys – dvi vieno obuolio puselės
Rūta, Saule. Esate rusės ir lietuvio meilės vaisius. Kokie charakterio bruožai jumyse ryškiausi? Lietuviški, rusiški? Kas ragina eiti pirmyn, nesustoti?, – Alfa.lt pasiteiravo muzikių.
Rūta: Nei rusiški, nei lietuviški – greičiau mamos ir tėčio. Mūsų mama rusė, bet ji negalėtų gyventi Maskvoje. Ji ten ne kartą koncertavo, dirigavo, bet grįžusi sakė, kaip gerai Lietuvoje. Ji čia priprato, čia gyvena trisdešimt metų. O dėl charakterių ... Mumyse yra lenkiško, ukrainietiško, vengriško kraujo – ne tik lietuviško ir rusiško. Mamos mama – ukrainietė, tėčio giminėje yra visokių tautybių atstovų. Nors gal daugiau lietuvių?
Saulė: Mūsų mama – lyderė. Tėtis – santūrus, griežtas, bet kartais taip pasikeičia... Neseniai su tėčiu koncertavome Pietų Korėjoje. Daugelis, pamatę jo dirigavimą, sakė: „Koks temperamentas!“. Noriu pasakyti, kad Šiaurės kraštų žmonės irgi būna karšti. Iš tikrųjų, matydami, kaip aistringai jis diriguoja, nepasakytumėte, kad jis – santūrus lietuvis.
Kokie Jūsų charakterio bruožai padeda ar trukdo Jums bendrauti tarppusavyje? Lengva ar sunku būtų vienai be kitos?
Saulė: Esame vieno obuolio dvi puselės. Mes siekiame savų tikslų, bet tuo pačiu ir papildome viena kitą. Mūsų charakteriai apskritai labai skirtingi. Rūta yra svajinga, melancholiška. Mes ją visą laiką „kosmosu“ vadiname. Tai yra žmogus, kuris „plaukia“, gyvena savo realybėje. O aš esu labai žemiška.
Kokių pomėgių, be muzikos, turite? Ar vis dėlto esate paskendusios natose?
Saulė: Muzika – mūsų pomėgis. Visą laiką galvoju, kad Rūta be fortepijono daugiau nieko rimto neturi. (Juokiasi.) Jis – jos profesija, viskas. Ką ji darytų be fortepijono, neįsivaizduoju. Kai negroju, aš važinėju mašina, motociklu, rūpinuosi savo šunų kokerspanielių veislynu.
Besimokydama Maskvoje, vieną iš savo augintinių buvau nusivežusi į Maskvą, du metus jis mano bute gyveno. Sesei jis netrukdė. Gyvenau tada atskirai nuo Rūtos. Ten turėjome savo gyvenimus.
Grįžusi į Vilnių bute auginau net du šunis, namuose pas mamą auga trečias šuniukas ir katinas. Vienu metu turėjau net septynis šunis, nes viena kalė atsivedė jauniklių. Tai – mano hobis, aistra ir gyvenimiška meilė.
Rūta: Tai – jos „bizniukas“. (Juokiasi.)
Saulė: Koks bizniukas? Pasiskaičiavau, tik į minusą einu. Ne dėl pinigų viską darau, nes žmonės pinigų neturi, nieko neperka. Gimę šuniukai mano namuose net iki penkių mėnesių užsibuvo. Šunys, motociklas, mašina... Jūs nežinote, ką reiškia Maskvoje vairuoti mašiną! Kokie ten blogi keliai, kokie „kamščiai“. Įsivaizduokite, norint nuvažiuoti 30 kilometrų, tenka užtrukti dvi valandas. Kartą „kamštyje“ stovėjau 6 valandas. Tada sėdi mašinoje, ruošiesi egzaminui. Įsivaizduojate, kiek gyvenimo prarandi, kai pusę laiko praleidi kelyje?
Daugiau nei dviejų susitikimų per dieną negali planuoti. Čia, prašau, per penkiolika minučių gali grįžti namo, šunis pavedžioti, su kažkuo susitikti. Aš ne tik repetuoju, koncertuoju su Valstybiniu simfoniniu orkestru, bet su mama organizuoju renginius ir festivalius. Esu jos agentūros direktorė.
Rūta: Saulė – labai veikli ir valdinga. Direktorė turi būti valdinga. (Juokiasi.)
Kaip nusiteikiat koncertams, kurių vis daugiau – duetai, kvartetai, pasirodymai su orkestrais? Kaip elgtis, kad koncertas pavyktų?
Saulė: Tėtis sako, kad turiu geležinius nervus. Prieš koncertą nesinervinu. Rūta kaupiasi, repetuoja. Aš per tą laiką galiu motociklą parduoti, nes būtent taip atsipalaiduoju. (Juokiasi.) Jeigu pradedu nervintis, drebėti, tai būna ne į naudą. Geriau susikaupsiu likus dviem minutėms iki išėjimo į sceną, ir viskas bus gerai.
Rūta: Žinoma, koncerto dieną su mumis susišnekėti neįmanoma. Pačios to nejaučiam, bet draugai, mama ar tėtis tai pastebi. Bet tik tada, jei medžiaga „žalia“. Jeigu gerai pasiruošiam, koncertuodamos jaučiam malonumą.
Kuri iš Jūsų diktuoja sceninį įvaizdį, koncertams parenka drabužius, sukneles?
Saulė: Įvaizdį diktuoja Rūta, aš rūpinuosi koncertais. Ji mane aprengia, nes man „dzin“ kaip aš atrodau.
Ar nepabodot viena kitai – abi gyvenot Maskvoje, dabar kartu repetuojat, koncertuojat, gastroliuojat?
Saulė: Kartais būna sunku, susipykstam ir sakau: „Viskas, paskutinis mūsų koncertas, daugiau gyvenime negrosiu kartu. Bet paskui supranti – o su kuo tu grosi? Galima kažko paprašyti: „Pagrokit su manimi“, bet tai bus kitoks jausmas, kitoks duetas.
Rašyti komentarą