Į knygų mugę žygeivis Kaltenis atjos ant žirgo

Gintaras Kaltenis, žygis prie Juodosios jūros (Asmeninio albumo nuotr.)
Nuotraukų galerija (1/21)
Aa+Aa-

Į Vilniaus knygų mugėje debiutuojančio kelionių metraštininko – dizainerio, fotografo ir raitelio Gintaro Kaltenio knygos „Žygis žemaitukais iki Juodosios jūros” pristatymą seniai pakviesti jo šeimos nariai, draugai, prisiekę keliautojai ir netgi raitelių senjorų klubo „Papūsk man į uodegą” vyrai. Ar gali būti, kad pristatyti savo knygos Gintaras atjos ant žirgo? „Visko gali būti”, – netikėtos minties neatsisako drąsos, fantazijos ir humoro nestokojantis debiutuojantis rašytojas ir patyręs raitelis G. Kaltenis.

Prieš pusantrų metų jis kartu su 10-čia tokių pat, kaip ir jis, raitelių ant žirgo įveikė 2 tūkstančius kilometrų nuo Senųjų Trakų iki Očiakovo gyvenvietės Ukrainoje ir, kaip kadaise Vytautas Didysis, savo žirgą pagirdė Judojoje jūroje. 40-mt dienų kelionę per senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes ištvėręs G. Kaltenis tikina – tokį atstumą tikrai galima įveikti žirgais, jie tikrai geria sūrų Juodosios jūros vandenį. Ir tai – visai ne legendos.

Gintaro žmona, dizainerė Rasa Kaltenienė vyru pasitiki. „Jis kažkada buvo Lietuvos jaunių jojimo čempionas, su žirgu šokinėjo per kliūtis, dalyvaudavo varžybose Vingio parke. Koks gražus tada buvo – su baltom kelnėm ir gražiu švarku! Tada jį ir įsimylėjau!“– šypsosi kelis dešimtmečius besitęsiančios meilės istorijos pradžią prisiminusi Rasa, pritarusi šiam vyro žygiui į Ukrainą.

Gintarai, koks žmogus Tave, buvusį jojiką, po 20-ties metų pertraukos, privertė vėl lipti į balną ir mėnesiui išjoti?

Gintaras: Vieną kartą, prieš tą žygį, man paskambino jaunystės ir jojimų draugas Vaidotas ir sako: „Jojam prie Juodosios jūros”. Pasakiau „Jojam“ ir pamiršau. Argi verta rimtai kalbėti su keistuoliu, kuris gyvena svajonių pasaulyje? Bet ši mintis nepaleido ir susitikęs draugus, bičiulius, gimines visiems pradėjau sakyti, kad aš išjoju prie Juodosios jūros, nors pats širdyje juokiausi. Keista, bet visi kažkodėl patikėjo ir pradėjo sveikinti, sakyti, kad mane palaiko ir netgi man pavydi, ir tada susimąsčiau: „Gintarini, kiek tau metų? Ką tu tokio gyvenime nuveikei? Be sportinių laimėjimų ir trijų nuostabių dukterų, kuo dar galėtum pasigirti? Ką Lietuvai tėvynei gero padarei? Kaip prisidėjai prie jos garsinimo?” Taigi atsidūriau Riešės žirgyne ir pabalnojau vieną iš žemaitukų – ėmiau jį ruošti ir pats ruoštis kelionei.

Žmonos paklausiau, ką daryti, o ji pasakė: „Tu privalai joti“. Parskrido dukra Aurelija iš Londono, irgi pasakė tą patį, kita dukra Neringa pažadėjo mane pavaduoti darbe. Trys šeimos moterys susivienijo ir išvarė mane iš namų. (Juokiasi.)

Rasa: Ne išvarė, o išvežė į Senuosius Trakus. Jei žengei žingsnį, tu negali sustoti. Tą patį Gintarui pasakiau po metų – rengiantis kelionėn iš Vilniaus į Krokuvą Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės keliu. Kokios gali būti diskusijos? Juk jojo tie patys žmonės. Negalima žmonių pamesti, pavesti.

Taigi išvežė Tave į Trakus nusiminusį, braukiantį ašaras?

Gintaras: Kokios ašaros? Aš juk karžygys, žygdarbys. (Juokiasi.) Aš buvau ryžtingai nusiteikęs. Prieš tai buvo visų dešimties raitelių ir būsimos komandos susirinkimas: aptarėm maršrutą, kokius vaistus, pleistrus pasiimti, kokį inventorių, bet vistiek jojom į nežinomybę. Iš Senųjų Trakų pajudėjom Vytauto gimimo dieną, rugsėjo 8-ąją. Visi sakė, kad bus „bobų vasara”, bet netikėtai atšalo, ne visi buvo pasiėmę šiltų rūbų, o prieš akis laukė 40-ties dienų kelionė. Stiprybės teikė mintis, kad josim tuo pačiu keliu, kuriuo kažkada jojo Vytautas Didysis. Iš Senųjų Trakų atjojom į Klimkynę, pernakvojom, rytą Norviliškių pilyje įvyko išleistuvės ir supaprastinta tvarka kirtom Baltarusijos sieną.

Kas, kokia idėja vedė į tokį tolimą žygį? Kiek Tau tai kainavo?

Gintaras: Mane sužavėjo idėjos, tikslo didingumas – 500 metų po Žalgirio mūšio, Lietuvos vardo 1000-metis. Labai stipru. Be to niekada nebuvau buvęs Ukrainoje, o čia pasiūlė kelionę už dyką. Tiesa, ten turėjau nujoti ant užpakalio – sėdėdamas balne. (Juokiasi.)

Rasa: Ta kelionės kaina didžiulė. Prieš tai Gintaras kiekvieną dieną treniravosi žirgyne, grįždavo kruvinom kojom. Juk ant žirgo sėdo po 20-ties metų. Be to visi raiteliai buvo ne jaunuoliai – kai kuriems virš 50-mt. Iš viso 10 raitelių ir 20 lydinčių žmonių. Labai marga publika – iš kaimo, iš miesto. Buvo rinčių, ir dėl to nebuvo lengva.

Gintaras: Sykį beveik miriau. Pora kartų vos nežuvau… Žmogus, kuris nesėdėjo ant žirgo, nebūtų iki galo nujojęs.

Rasa: Visi buvo ragavę žirgų sporto. Nebuvo taip, kad „kažkokie runkeliai“ užlipo ant žirgų, trina jiems nugaras, nemoka joti, bet joja, kankina žirgus. Jie visi mokėjo su jais elgtis.

Kur suradot tiek žirgų? Kodėl žygiui pasirinkot žemaitukus?

Gintaras: Todėl, kad Vytautas jojo tik žemaitukais. Daugumą arklių davė Vilniaus žirgynas, kiti buvo privatūs žirgai. Iš viso keliavo 15 žirgų. Penkis atsarginius vežė mašinos. Jais pakeisdavom pavargusius.

Bet vienas žirgas krito… Kas jam nutiko?

Gintaras: Tai buvo privatus žirgas. Jo raitelis neprileido daktaro. Kas nutiko, nežinom: gal gyvatė įkando, gal apsinuodijo, nes krito staigiai.

Kada aplankė pirmas nuovargis, kada pasigailėjai, kad išjojai?

Nė karto nepasigailėjau. O nuovargį jausdavom kiekvieną dieną, bet jį atpirkdavo gražūs vaizdai, aplankytos pilys, sutiktos baltarusės ir ukrainietės. (Juokiasi.)

Kurios gražesnės – baltarusės ar ukrainietės?

Gintaras: Pačios gražiausios – lietuvaitės. Po specialių tyrimų nusprendžiau, kad lietuvaitės. (Juokiasi.) Iš tiesų, tai nelabai jas matėm – jojom per miškus, pievas, laukus, ištuštėjusius kaimus. Kelią rasdavom orientuodamiesi pagal senus karinius žemėlapius. Daugelyje vietų buvo praūžusi vėtra, ir ne visada, ne visur galėjom prajoti. Arklius galėjom pravesti, bet juk džipai negalėjo pravažiuoti. Mus lydėjo penki džipai. Vienu buvo vežamas maistas, sėdėjo žurnalistai.

Jums buvo bepigu, o juk Vytauto kažkada jokie džipai nelydėjo.

Gintaras: Bet jį lydėjo kitokia didžiulė komanda – 400-500 raitelių. Vytautas pasižymėjo dideliais diplomatiniais gabumais ir jam atjojus daugelis dabartinės Baltarusijos, Ukrainos žemių, kunigaikštysčių pačios prisijungdavo prie LDK. Prasidėdavo prekybiniai mainai, abi pusės turėjo iš to naudos. Niekas nežino, kiek kartų Vytautas ten buvo nujojęs. Mums svarbiausia buvo patvirtinti arba paneigti legendą – ar gėrė žemaitukai Juodosios jūros vandenį, ar ne. Gal jie jo negėrė? Gal nebuvo tos LDK?

Rasa: Ir ar iš viso įmanoma nujoti? Juk Vytauto laikais joti tekdavo kelis kartus ilgiau. Istorikai sako, kad Vytauto ir jo kariuomenės žygiai trukdavo pusę metų ir ilgiau. Pakeliui sustojant, medžiojant elnius ir stirnas, nes juk kariuomenę reikia pamaitinti.

Gintaras: Mes rekordų nesivaikėm – per dieną nujodavom 50, kartais 70 kilometrų. Dabar, rašydamas antrą savo knygą apie žygį į Krokuvą, radau istorinių duomenų, kad raita kariuomenė su amunicija per dieną įveikdavo ir 100 kilometrų.

Kokių lietuvių pėdsakų, pilių teko pamatyti, kada pajutot sentimentus tiem kraštams?

Susigraudinome ju pačia pirmą dieną Baltarusijoje, Alšėnų pilyje, kuri kažkada priklausė vienai turtingiausių Europos šeimų Sapiegoms, o dabar stovi sugriauta, apleista. Mes nuolat prijodavom tokias pilis – Naugarduko, Bresto, Lucko, Kremeneco, Podolės Kameneco. Specialiai ieškojom kelio, į jas vedančio. Jojom iš anksto sudarytu maršrutu. Prieš tai tą kelią pravažiavę žmonės buvo numatę netgi nakvynės vietas.

Rasa: Keletą kartų negalėjo ten, kur buvo numatyta, sustoti, nes nusižiūrėtą žemės skypą jau buvo nupirkę koks nors vietos oligarchas.

Bendravot su vietiniais, ar jodavot naktimis – kad niekas nematytų?

Gintaras: Mes labai mielai bendravom su vietiniais. Vienoje mokykloje, laukiant mūsų, net buvo sustabdytos pamokos, vaikai, pionieriai išrikiuoti mums plojo katučių. Mes juos sodinom ant arklių ir vedžiojom.

Rasa: Ukrainoj viena šeima visą komandą – apie 20 žmonių – pakvietė pietų. Išvirė barščių, prikepė bandelių, padėjo sūrio, sviesto. Viską suorganizavo greitai, be jokios įtampos. Bobutės, paklaususios ir sužinojusios, kad joja prie Juodosios jūros, peržegnodavo ir sakydavo: „Sudievu…” Esą kvanktelėję, negrįš...

Gintaras: Baltarusija – tvarkinga ir graži, o Ukrainoje viskas baisiai apleista. Ukrainiečiams nelieka nieko kito, kaip tik jungtis prie Rusijos – tada bent jau turėtų pigaus benzino...

Kaip sutikdavo jus, apsirengusius viduramžių karių rūbais? Kaip vaiduoklius, užkariautojus?

Gintaras: Klausdavo kokį čia filmą statom... (Juokiasi.)

Kiek laiko išbūdavot balne?

Gintaras: aštuonias, dešimt arba dvylika valandų. Kaip kada. Sustodavom pietų, kavos. Mes suguldavom pievoj pailsėti, žirgai ganydavosi.

Kokie buvo Jūsų pietūs? Ką valgėte pusryčiams, vakarienei?

Pirkdavom. Turėjom virėją, kuris su mūsų kelionės vadovu Gintatutu Babravičiumi pusę pasaulio išmaišęs. Jis keldavosi paryčiais, su džipu važiuodavo į krautuvę, pirkdavo daržoves, mėsą, kruopas, pagamindavo karštus pusryčius, pietus su sriuba ir kepsniais, vakarienę. Mūsų buvo dešimt, o aptarnaujančiųjų – 20 žmonių. Vieni statė palapines, kiti virdavo valgyti, arklius kaustė.

Rasa: Jie tik jodavo ir vaidino herojus. (Šypsosi.)

Gintaras: Mus filmavo, fotografavo. Mes turėjome gerai atrodyti. (Juokiasi.)

Ar visada norėdavosi atgal, į balną?

Gintaras: Ne visada…

Rasa: Bet užtat išmoko miegoti balne. Kai žirgas lėkdavo risčia, nepamiegosi, bet kai eidavo žingsniu, snustelėdavo... (Juokiasi.)

Jūsų būryje buvo ir moterų. Ar reikėjo jas globoti, nešti?

Moterų buvo nemažai – produserių kompanijos „Barakuda” merginos, dvi žurnalistės, dvi raitelės – amazonės Neringa ir Skirmantė. Jas truputį palepindavom. Jos nešerdavo žirgų, vyrai keldavosi šeštą ir juos šerdavo, kad paėdę suspėtų pailsėti. Užtat moterys pasirūpindavo žirgais – padėdavo veterinarui masažuoti jų kojas, trindavo sausgysles, tepdavo žaizdas.

Kas apskalbdavo? Kaip suprantu, nė vieno žmonos nebuvo?

Gintaras: G. Babravičius surinkdavo nešvarius drabužius, sudėdavo į maišus ir veždavo į kokią nors skalbyklą. O mes važiuodavom į pirtį.

Rasa: Servisas buvo superinis. Nes jeigu jie būtų skalbęsi, daręsi valgyti, tikrai nebūtų per dieną įveikę 70 kilometrų. Iš visų Gintaro pasakojimų supratau, kad paskutiniai 100 kilometrų buvo sunkiausi fiziškai. Iki jūros likus 40-čiai kilometrų buvo sunku morališkai.

Gintaras. Truputį liūdna, prisimeni, kas buvo gera, pamiršti, kas buvo bloga ir lauki saulės, t.y. – jūros pasirodymo. Apima euforija. Visą kelionės laiką buvo šalta, net vanduo kibiruose užšaldavo, o tą rytą nušvito saulė, supratom, kad tai – mums dovana. Atjojus į Očiakovą, pamatėme atskirdusį mūsų ministrą Kazį Starkevičių, Lietuvos ambasadorių Ukrainoje…

Į jūrą įbridome saplio 17 dieną, prie Očiakovo miestelio. Istorinių šaltinių duomenimis, Vytautas su žirgais ten ir braidė. Dėl to, ar ne visai netoli ten yra Litovskij val pylimas, Litovskij liman įlanka, pusiasalis Litovskij. Subridom su žirgais į jūrą, o paskui permirkę, šlapi ėjom į spaudos konferenciją. Šnekėjomės, gėrėm, vyną, davėm interviu. Jau anksčiau žurnalistai iš Kijevo mus susirasdavo net miškuose, pafilmuodavo ir išvažiuodavo. Jų šįkartą buvo dar daugiau. Sakė, kad mūsų žygio nuotraukos buvo išspausdintos žurnale „National geographic”. Žiniasklaida - svarbus dalykas. Kai mes jodavom per kaimus, žmonės sakydavo: „Mes jus žinom, per televiziją matėm”.

Taigi - ar žirgai gėrė Juodosios jūos vandenį?

Gintaras: Jie puolė prie jo kaip išbadėję. Toje vietoje, kur įbridome, vanduo nėra sūrus, nes ten įteka upė Limanas, ir jį praskiedžia. Bet juk arkliai geria ir sūrų vandenį – jie mėgsta druską. Mes patvirtinome šį faktą, bet arklius turėjome iš jūros išvesti ir neduoti iki soties gerti. Taip daryti liepė gydytojas veterinaras Audrius. Sakė: „Kaip atrodys filmuota medžiaga, jei žirgai suviduriuos?“ (Juokiasi.)

Išgarsėjot?

Gintaras: Taip. Tarptautinė ilgai jojančių raitelių organizacijamus mus visus įtraukė į savo narių sąrašus. Visi gavome licenzijas ir dabar mums siunčia visokius laiškus. Pavyzdžiui, kad Kazachstane kažkas blogai pasielgė su žirgais, jiems nutrynė nugaras, tai mes turime susirūpinti.

O jūs patys neskriaudėt žirgų? Jiems nebuvo sunku jus nešti?

Gintaras: Šiek tiek buvo sunku – žygis yra žygis. Bet per kelionę nenumečiau nė gramo svorio, nes vietoj lašinukų tam tikrose vietose atsirado raumenys. Gydytojo veterinaro duomenimis, žirgų fizinė būklė, baigiantis žygiui, netgi pagerėjo. Juos šerdavom žole, avižom ir vandenuku. Duodavom palaižyti druskos. Grįžę į Lietuvą žirgai buvo puikios formos.

Pasiilgote šeimos, draugų, Lietuvos?

Gintaras: Taip. Prisiskambinti buvo labai brangu. Be to daug kur buvo labai blogas ryšys – vos pasakai kelis žodžius, ir ryšys nutrūksta. Bet kai tik susisiekdavau su namais, pirmas Rasos klausimas buvo: „Kaip šuo Alšis?“. Paskui: „Kaip tavo žirgas?“, ir paskiausiai: „Kaip tu?“ Sakydavau, kad viskas gerai.

Rasa: O aš kiekviena vakarą laukdavau, kol vienos televizijos žiniose ir portale pasirodys reportažas iš žygio. Aš, mūsų dukra Gabija ir mano sesuo visą mėnesį nemiegodavom iki 2-3 valandos nakties. Pamatydavau, kad viskas gerai, ir tada eidavau miegoti.

Grįžę galėjot išduoti Baltarusijos, Ukrainos valstybių paslapčių?

Galėjom, bet niekas neklausė. (Juokiasi.) Kai kas sakė, kad prie mūsų komandos Alšėnuose prisijungęs šuo Alšis yra baltarusių saugumo agentas - prikaišytas vaizdo kamerų, pasiklausymo aparatų ir sekęs paskui mus visą kelią, kad viską girdėtų. (Juokiasi.)

Ir nė vienas per visą kelionę nesusirgot?

Gintaras: Niekas nesusirgo. Visiems praėjo bet kokie negalavimai, nugaros skausmai.

Rasa: Tiesa, Gintaras sugrįžęs pareiškė, kad nuo šiol jis yra vienos benzino bendrovės veidas. Mat prisigėrė dyzelino.

Gintaras: Maistą vežusiame džipe sėdėjęs fotografas Vladas vietoj limonado man pakišo butelį su dyzelinu, o aš ištroškęs išgėriau pusę „bambalio“…

Visi komandos nariai baigė žygį?

Visi, tik kai kurie turėjo tam tikram laikui išvykti. Misijos vadas G. Babravičius tada buvo Vilniaus vicemeras, jam reikėjo išvykti, bet vėliau jis grįžo. Autokolonos vadas Vaidas Marozas kelionėje sulaukė naujienos – jam ir jo draugei Vaivai gimė dukra.

Ką darėt pagirdę žirgus Juodojoje jūroje?

Sulaipinom į furgonus, o patys sėdom į džipus ir pasileidom namo. Aš, pavyzdžiui, visą naktį vairavau per Baltarusiją.

Grįžęs namo, ko gero, miegojai kelias paras?

Rasa: Jis negalėjo miegoti – jam buvo per karšta. Miegoti buvo per minkšta, maistas – ne toks, kaip kelionėje. Taigi ir toliau miegojau viena, nes Gintaras pradėjo rašyti knygą. Paryčiais jį rasdavau rašantį. Rašydavo pusiau miegodamas.

Gintaras: Pabusdavau ir skaitydavau, ką prieš užmigdamas buvau parašęs – labai įdomu. (Juokiasi.) Sužinojęs,kad rašau knygą, mano brolis Tautvydas jai sukūrė dizainą, neakivaizdžiu konsultatu tapo mano tėtis Vytautas. Paskaitęs rankraštį, leidėjas Petras pasakė, kad išleis visas mano knygas, kurias tik parašysiu. (Juokiasi). Jeigu rimtai, tai šią kelionę vadinu 40- mt dienų, kurios pakeitė mano gyvenimą. Vis dažniau pagalvodavau, kaip pabėgti iš miesto. Užtat pavasarį nedvejodamas pradėjau ruoštis kitam žygiui žirgais – į Krokuvą.

Rasa: Kiekvieną dieną kartu važiuodavom į Riežės žirgyną ir po 3-4 valandas jodinėdavom po apylinkes. Savo žirgą vaišindavom obuoliais ir morkomis, kurių atsiveždavom automobilio bagažinėje. Pamatęs, kad ji atidaryta, jis prieidavo ir pats jas susirasdavo.

Į antrą žygį – iš Vilniaus į Korkuvą – kilti buvo lengviau?

Gintaras: Į šitą žygį išsirengėme per pačią lietuvių-lenkų krizę. Apie esą pažeidžiamas lenkų mažumos teises buvo kalbėjo lenkų prezidentas, premjeras, mūsų lenkai. O lietuviai irgi nežibėjo išmintimi. Prasidėjo tikras karas. Ir tada mes prisiminėm Barborą Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilę. Kas gali sutaikyti tautas? Tik meilė. Ir išjojom. Devyniese. Tarp mūsų buvo ir dvi naujos raitelės.

Jau pirmą vakarą atjojom į kaimelį, kuris turi ulonų klubą. Didžiulė teritorija, kurioje stovi milžiniškas motelis, arklidės, tvenkinys, ganyklos. Mums pasakė: „Šita ganykla jūsų…” Pasirodo tie ulonai gyvena pagal savas taisykles, sykį išjojo į žygį su žirgais, bet po 90-ties kilometrų nuvargo, išsikvietė furgonus arkliams ir grįžo. Mes negrižom.

Kaip Jus sutiko lenkai?

Kaip didvyrius. Susipykę buvo politikai, o ne paprasti žmonės. Jodami per Baltarusiją ar Ukrainą galėjome sustoti kur norėjome, o Lenkijoje – ne. Ten visos žemės privačios. Todėl mūsų vairuotojas Janušas ryte važiuodavo į vaivadiją, prisitatydavo vaivadai, kad atvyko žygeiviai ir klausdavo, kur apsistoti. Beveik visada vaivada nukreipdavo į savo žemes ir leisdavo ten vykti. O tos žemės būdavo fantastiškose vietose, prie upelių, prie ežerų. Panašiai, kaip mūsų valdžios žmonių. Atjodavom, apsistodavom. Tada pasirodydavo vaivada su savo šeima ir draugais, ant stalo atsirasdavo vaišės, pasigirsdavo „ant kalno mūrai”, Adam Mickevicz... Visas miestelis sueidavo. Vaikus vedžiojom ant arklių, merginos krykštaudavo. Su vietos vaivada aptardavom tarpvalstybinius reikalus, visi sakydavo, kad mes šaunuoliai. Nė mažiausios priepriešos, nė mažiausios nesantaikos kibirkštėlės.

Kada pasirodė Krokuvos kuorai? Kaip buvote nusiteikę?

Gintaras: Labai panašiai kaip priartėjus prie Juodosios jūros. Rytas buvo labai gražus, šiek tiek įsivyniojęs į miglas – kaip saldainis į popierėlį. Paskutinę naktį miegojome ant Vyslos kranto, o pabudę patraukėme į Krokuvą. Kai priartėjome prie Vavelio pilies, mūsų laukė aibė žmonių – lenkų televizijos, Lietuvos valdžios žmonės.

Išjodami iš Vilniaus padėjome baltų lelijų ant Barboros Radvilaitės karsto, o Vavelyje – ant Žygimanto Augusto sarkofago. Sujungėme Krokuvą su Vilniumi, Akikatedrą – su Vavelio pilimi. Nuo to laiko lenkai su lietuviais nebesipyksta. Prisiminkite – net Lenkijos Prezidentas neseniai į Vilnių buvo atskridęs. (Šypsosi.)

 

Alfa.lt
*Sutinku su taisyklėmis

Taip pat skaitykite:

Čekuolis po traumos: jaučiuosi tarsi išsigelbėjęs iš gaisro
5

„Jaučiuosi taip, tarsi būčiau išsigelbėjęs iš gaisro mediniame name, penktame aukšte. Kilo gaisras, bet aš likau gyvas. Štai taip aš jaučiuosi“, – pakalbintas pajuokavo prieš kelias savaites rimtą stuburo traumą patyręs ir sveikatos krizę išgyvenęs žurnalistas, rašytojas ir keliautojas Algimantas Čekuolis. Prieš tris savaites jis paslydo ir griuvo ant metalinių automobilių serviso laiptų.

Drobiazko ir Vanagas partnerius keičia lyg pirštines
17 3

Juodaplaukė amazonė Margarita Drobiazko ir charizmatiškasis jos vyras Povilas Vanagas ir šiemet žiba ant Rusijos ledo – jau kelintą sezoną dalyvauja televizijos projekte „Ledynmetis. Profesionalų taurė“ ir kartu su kitais pasaulyje žinomais rusų čiuožėjais varžosi dėl geriausiųjų titulo.Tarsi būtume pora...
Tiesa, Margarita ir Povilas ir šiemet šoka ne kartu, o su jiems paskirtais partneriais. Negana to – kiekvieną savaitgalį – su kitais.

Architektė Kaušpėdienė: mūsų laisvės istorija – pasaka su laiminga pabaiga
6

Per Lietuvą autobusais ir motociklais lekiantys roko maršo dalyviai ir po kelių metų jų pažadintą laisvės dvasią mėginantys sutraiškyti svietų tankai. Gūdžiame kaime pusbalsiu giedama tautiška giesmė ir koncertai, sutraukę šimtus tūkstančių žmonių, netikėjusių, tuo, ką girdi – kad Lietuva nusipelnė laisvės. Baltijos kelias ir Sąjūdžio krikštatėvių ir liudininkų, žinomų Sąjūdžio personų – Audros Kaušpėdienės, Arvydo Juozaičio, Algirdo Kaušpėdo, Gintauto Babravičiaus, prisiminimai apie to meto įvykius.

Žurnalistė Pečiulytė vertėjaus Prancūzijos prezidentui?
7 8

Į politines Europos madas diktuojantį Strasbūrą netrukus pusmečiui stažuotis išvyksianti Lietuvos televizijos laidos „Labas rytas“ vedėja, prisiekusi frankofonė Guoda Pečiulytė neslepia džiaugsmo. Ji galės tobulinti prancūzų kalbą, tyrinėti ją žavinčios šalies ir tautos ypatumus, gyvenimo būdą ir kultūrą, į kurią klimpsta vis labiau ir labiau.

Šokėjos Bartaškienės gerbėjas atsiliepė po 50 metų
9 18

„Ryte su draugėmis susitikom, „pabaliavojom“ – vynu, kava pasivaišinom, paskui sporto klube „pabaliavojom“ – torto paragavom... Dabar laukiu vakaro – vyras, jaučiu, parneš gėlių. Tikiuosi, kad mano mėgstamų pavasarinių tulpių, nors jis dažniausiai dovanoja rožes. Sako, kad tokiai moteriai, kaip aš, reikia kokybiškesnių gėlių“, – šv. Valentino ir Meilės dienos bei vakaro nuotaikomis juokaudama dalijasi kaunietė aerobikos trenerė Joana Bartaškienė.

Susijusios naujienos