Sąjūdžio laikais buvo atgaivintas senas XIX amžiaus sukilėlių šūkis, kuris leido susivienyti įvairioms gyventojų grupėms – tautinėms, religinėms, luominėms. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas prieš dvidešimt metų leido dar kartą pilnai ir efektingai juo pasinaudoti. Šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę“ tapo neatsiejama daugiatautės Lietuvos valstybės nepriklausomybės sąlyga. Kartu šis šūkis buvo realiu gyventojų lūkesčių algoritmu, nes skirtingi sluoksniai, skirtingos etninės bendruomenės matė savo laisves įvairiai.
Valstybė buvo atkurta ir kova už „mūsų“ laisves ėmė dominuoti nustumiant į pakraščius „jūsų“ laisves. Šiandien daugelis Lietuvos lenkų mažumos problemų gali būti vertinamos ne kaip konstitucinių nesusipratimų pasekmė, bet kaip pernelyg tautinės ir kalbiškai unifikuotos valstybės išsaugojimo problema. Manyčiau, kad pernelyg didelis akcentas į tokią vieningą valstybę – per vieningą kalbą bei kultūrą veda ne į demokratinę ir tvirtą visuomenę, bet į naujus konfliktus ir nesusipratimus, aiškinantis, kiek laisvių gali turėti tie, kurie nepriklauso dominuojančiai kalbinei ar kultūrinei grupei šioje valstybėje.
Esu tikras, kad problemų bus tol, kol mes Lietuvos valstybę traktuosime kaip tautinę ir kalbiškai monolitinę. Problemų bus ne tik lenkiškoje terpėje, bet ir ten, kur dar šiandien nesimato pernelyg didelių įtampų, nors jos jau nužymėtos: žemaičių kalbinių specifikų įtvirtinimas jų gyvenamoje teritorijoje, kitų regionų tarmių nykimas, nepastebimas prijungimas prie bendrinės kalbos, nesuteikiant jokių šansų ateinančioms kartoms atrasti savo tarmės subtilybių bei grožio. Kalbėti tarmiškai, Vilnijos krašto lenkiškai ar baltarusiškai tampa nebemadinga ir net juokinga.
Manyčiau, kad Lietuvos politikai turėtų iš esmės peržiūrėti valstybės ir tautos, valstybės ir kalbos santykį dabartinėje situacijoje. Šiandien mūsų valstybė (kaip ir LDK laikais) yra ir lieka daugiakalbė ir daugiakultūrė. Valstybinės kalbos statusas visai nenuneigia kitų kalbų ar tarmių galimybių ir teisės būti, todėl ginčas dėl dvigubos V (W) yra formalių barjerų kūrimas, naudingas radikaliems tautininkams, tačiau menkinantis demokratijos laisves.
Politiškai tai sukelia įtampą etniniame lygmenyje ir skaldo valstybę, nes ji daugiau traktuojama ne politiniu dariniu, o lingvistiniu. Natūralu, kad regioninė politinė partija gali ir neišvengiamai pasinaudos tokiu kategorišku vienų laisvės iškėlimu, kitų laisvės sąskaita. LLRA (Lietuvos Lenkų rinkimų akcija) lyderiai gauna į rankas lygiai tokį patį nedemokratinį saviškių mobilizavimo instrumentą – kovą už savo teises ir kitų teisių neigimą.
Dabar lietuviškos mokyklos Vilnijoje statyba ar lenkiško darželio steigimas jau nėra vien tik bendrijos ar kultūros reikalas, bet akivaizdžiai politinė akcija, kurios metu mobilizuojami gyventojai vienos ar kitos politinės stovyklos vertybėms ginti. Konfliktas ir įtampa tampa regiono gyvenimo pagrindu.
LLRA šiandien atrado paramą Lenkijos radikalų (tokių pačių tautininkų, kaip ir mūsų tautininkai ar konservatyvioji konservatorių dalis) gretose, taigi rinkimai šiame krašte taps ne tiek politinės valdžios rinkimu, kiek dar kartą gyventojų požiūrio į savo valstybę, neigiančią jų laisves, testu.
Tol, kol mes valstybę matysime tik kaip lingvistinį ar tautinį rezervatą vieniems, kalbėti apie lygybę ar demokratiją bus sunku, o kartais tiesiog nebeįmanoma. Todėl valstybė turėtų būti traktuojama kaip politinis darinys, suteikiantis tokias gyvavimo laisves įvairioms mažumoms, kokių jie nori, tada kiekvienas matys save visų pirma Lietuviu – šios valstybės piliečiu, o ne tautinės mažumos atstovu, gyvenančiu priešiškoje jam, jo kultūrai ar kalbai terpėje, bet neturinčiu kur pasitraukti, nes čia jo tėvynė.
Rašyti komentarą